Po premjeros „KP“: Apie daiktus ir... žmones?

Ilona Vitkauskaitė
2017 kovo 26 d.

Šių metų „Kino pavasayje“ pristatyta pimoji programos „Lietuvių filmų premjeros“ dalis, kurią sudaro 6 trumpametražiai filmai (po du vaidybinius, dokumentinius ir animacinius). Vienas ryškiausių programos bruožų (nežinau, ar sąmoningas, ar ne) – jaunųjų kino kūrėjų dėmesys, net aistra daiktams, negyvai aplinkai, nesvarbu, ar tai būtų šiuolaikinio Vakarų naktinio miesto be žmonių vaizdai, ar senos gamyklos sienos ir įranga. Pavyzdžiui, Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno filme  „Atmink, iš molio esi“ žmogaus balsas ir patirtys naudojamos tik tarp kitko, kaip šmaikštus fonas.

Programoje „Lietuvių filmų premjeros“ buvo pristatytas ir naujausias režisieriaus, žurnalisto Karolio Kaupinio trumpametražis filmas „Budėjimas“ (2017, Lietuva, Belgija). Jis filmą, beje, taip pat pradeda nuo daikto – kompresoriaus, įsigyjamo tam, kad palengvintų ligoninėje mirštančios motinos kančias.

K. Kaupinis „Budėjime“ plėtoja jau savo pirmajame trumpametražiame vaidybiniame filme „Triukšmadarys“ nuskambėjusią temą apie kartais iš pirmo žvilgsnio nelabai adekvatų žmogaus elgesį kritinėse situacijose. Vienoje iš paskutinių „Triukšmadario“ scenų, tam tikroje „Paskutinės vakarienės“ parafrazėje, merdėjančios provincijos mokyklos (kaip ir pačios provincijos) direktorių  vaidinantis Valentinas Masalskis po varginančios dienos, bandydamas imituoti, kad mokykloje mokosi daugiau mokinių nei yra iš tikrųjų, valgo baltą mišrainę ir kalba apie konservuotus žirnelius. Nors suprantame, kad tiek jį, tiek kitus mokytojus neramina mokyklos likimo klausimas. Juokas, „žemiškos“ kalbos, kaip ir valgymas, yra vienas iš būdų reaguoti į stresinę situaciją, tai, manau, daug kam žinoma psichologinės savisaugos strategija. Šios scenos pagrindu K. Kaupinis ir kuria naująjį savo filmą.

„Budėjime“ K. Kaupinis rodo, kaip Tėvas (Darius Meškauskas) ir Sūnus (Donatas Želvys) slaugo mirštančią motiną, žmoną. Kaip ir reikėtų tikėtis, jų pokalbiai – buitiniai, vyrai kalbasi apie slaugymą, triukšmą už lango, kokias sultis reikėtų duoti ligonei (jos pačios filme nematome), kas ir kada atvažiuos aplankyti. Bene svarbiausiu, kulminaciniu filmo momentu tampa scena, kurioje Dariaus Meškausko vaidinamas Tėvas isteriškai juokiasi iš savo sugalvotų daktaro ir slaugės palyginimų su vaisiais, prie isteriško Tėvo juoko prisideda ir Sūnus. Žiūrovus Kaupinis, regis,  taip pat siekia „pastatyti“ į nemalonią situaciją –  beveik visi dialogai nufilmuoti stambiais planais, iš už nugaros – kalbantis dviems personažams matome tik vieno iš jų veidą. Mes tarsi turėtume pajusti tą vasaros karštį, tvankumą ir šių dviejų vyrų patiriamą įtampą susiduriant su artimo žmogaus kančia ir mirtimi. Kurdamas klaustrofobiškos, nekomfortabilios erdvės įspūdį interjeruose Kaupinis rodo vėsaus ir malonaus vasaros vakaro vaizdus už ligoninės sienų. Taigi „Budėjime“ režisierius ieško adekvačios formos savo pasakojamai abstrakčiai istorijai.

Jau debiutiniame „Triukšmadaryje“ Kaupinis pasižymėjo „tvarkinga“ režisūra,  viso filmo eigoje nuosekliai plėtojama mintimi; parodė, kad minimaliomis priemonėmis gali sukurti įtaigią atmosferą. „Budėjimas“ taip pat pasižymi konceptualių režisūrinių sprendimų paieškomis, taikliai kuriama vidaus-išorės priešprieša, nervinga, karščiuojančia atmosfera. Išties įdomu, ką toliau darys šis režisierius, nes kol kas, manau, Kaupiniui nemenka paspirtis yra būtent trumpo metro forma. Taip pat, tikiuosi, kad jaunieji režisieriai (dažnai ir scenarijų autoriai) nepamirš, kad už (ne)gražių fasadų ar abstrakčių istorijų, situacijų dar turėtų (?) tūnoti žmogus.

Komentarai