„KP“ premjera. Ištirpsta baltame

Rūta Oginskaitė
2017 balandžio 2 d.

Ar Audriaus Stonio filmas „Moteris ir ledynas“ bus apie moterį ir ledyną – kaip reiškinius, simbolius? Ar apie konkrečią mokslininkę Aušrą Revutaitę, trisdešimt metų tiriančią klimato kaitą Tian Šanio kalnuose? Nesiryžčiau iš Stonio filmų tikėtis informacijos. Net tokiu retu, egzotišku, ne kiekvienam pasiekiamu atveju, kaip bendravimas Kazachijos, Kirgizijos ir Kinijos pasienyje su lietuvių mokslininke, iki kurios būsto, t.y. glaciologinės stoties reikia septynias valandas kilti į trijų su puse kilometrų aukštį, kur oras išretintas, todėl pats su savo bagažu pasunkėji dvigubai. Filme to buitinio pasunkėjimo nė ženklo. Kino kameros žvilgsnis sklendžia lengvai, jis atidus ir atsargus, kvėpuoja kartu su gamta ir su žmogumi, kuriam toji gamta – darbas, namai, viskas.

Iš pradžių Stonys, jo operatoriai Audrius Kemežys bei Mindaugas Survila savo filmo žiūrovus gabena tolyn nuo įprasto šurmulio, aukštyn į kalnus. Tą nutolimą ir pakilimą lydi senovinė kazachų melodija, kurią tautiniu instrumentu dambra groja ne bet kas, o Kazachijos liaudies artistas, ką sužinai tik iš finalinio titro. Betgi Stonio filme konkretybė neturi reikšmės, svarbu, kad tas vyras tautiškai siuvinėtu švarku ir tradiciniu instrumentu kažkokiame netvarkingame industriniame peizaže pasirodo ir groja kaip koks filmo komentaras. Suprantu, kad šitas motyvas filme kartojamas, kad įžemintų romantišką kalnų ir atsiribojimo temą, sugrąžintų žiūrovus į realiąją murziną dirvą, kur svajojama pakilti bent kūrybiškumu, tačiau nepakylama nuo buitiškos taburetės. Galiu klysti taip interpretuodama, juk iš Audriaus Stonio po premjerinio seanso girdėjau, kad jis į tą grojimą dėjo kitą prasmę – tai pats pasakojimas. Tebūnie. Kūrinys, pagrįstas daugiaprasmiais vaizdais ir jų jungtimis, kiekvienam žiūrinčiajam provokuoja savas vizijas. Režisierius režisuoja, o filmas gyvena nepriklausomą gyvenimą.

Tame filme įdomi prozos ir poezijos, fakto ir interpretacijos dermė. Mokslininkė kantriai dirba, fiksuoja klimato stebėjimų parodymus, storame sąsiuvinyje eilutė po eilutės kasdien užrašinėja duomenis iš įrenginių, gausiai išdėstytų kalnuose. Tai proza, kasdienybės faktai, ir jie yra dalis filmo audinio. Bet pati mokslinių tyrimų aparatūra nufilmuota kaip kosmoso natiurmortai, o mokslininkės kelionės jų link – kone kaip trileryje, kur kiekviename žingsnyje tyko kasdienis pavojus. Nes taip ir yra. Bet ir trileris tirpsta, traukiasi, virsta poezija. Tiesa, poezija čia rūsti – ypač tas ilgas ėjimo per pūgą kadras, nepamirštamai įžūliai baltas, kai tebematai moterį einančią vien todėl, kad žinai, jog ji ten eina. Epizodas baigtas. Dambros komentaras žemėje. Kad neužsimirštume.

Net archyviniai dokumentiniai kadrai iš tų kalnų, su ta pačia klimato tyrimų aparatūra, su galbūt tos pačios glaciologinės stoties statybomis ir su vorele kopiančiųjų į kalnus atrodo kaip poetinio pasakojimo elementai, nespalvoti įterpiniai, patvirtinantys, kad tai, ką matome spalvotuose kadruose, vyksta per amžių amžius. Ir galbūt ištirpsta baltame kadre. Kaip laike. (Filmuota 1958 metais, vėlgi informacija greta filmo – nes archyvų data filmo turinio nekeičia).

Yra ir dar vienas baltas kadras, kai išeiname į šviesą, įspūdingai paklaidžioję po ledyno urvą. Nesuvokiama, kaip pasiektas toks filmavimo meistriškumas, tiesiog operatoriaus galimybių magija, kokią matai ir kalnų peizažų platybėse, ir tame siaurame slidžiame kalnų bei varveklių tunelyje, kai atrodo, kad ledais žiburiuojančios sienos net šiek tiek atsitraukia, leisdamos įeiti. Bergždžiai nespėliokim, kaip tai pasiekta. Kai titruose yra Audriaus Kemežio pavardė, apstulbimą tekeičia pasigėrėjimas – ir ledo tuneliu su šviesa gale, ir krioklių geometriškai išraižytu ledynu, kur vanduo garma bedugnėn. Kai kamera, stebėjusi krioklius iš tolo, pamažėle priartėja, net pajunti to vandens baugų šaltį. O dar akmenų kruša, kalnų rimtis, mėnesiena, debesys kaip gyvi – sklaidosi, atverdami peizažą arba užkloja jį. Ir ledynų moters portretas stambiu planu, kai ji visą gamtos šėlsmą pastebi ir niekuo nesistebi, šiek tiek atsidusdama. Ji rami savo atšiaurioje kasdienybėje.

O Stonys ir nesibrauna į jos ramybę nei su klausimais, nei su kino galimybėmis fiksuoti, kas nerodoma. Ta moteris neatrodo išsiilgusi bendravimo, ir kinematografininkai gerbia tokį, atrodytų, nepatogų filmui charakterį. Nepasipasakos, neatsivers, ir tebūnie kaip yra. Pakankamai daug pasako jos kasdieniai žygiai aparatūros link. Iš lėto, atsargiai, bet užtikrintai – taip, kaip yra įpratusi. Ir ne apie mokslinius pasiekimus, ir ne apie vienatvę šis filmas. Ir ne apie kalnų peizažų grožį. Galbūt apie prigimtį. Ir apie tai, kad ji ne visada šaukia į rojų, bet harmonija su savimi ir su aplinka svarbiau. Galbūt šitas kinas – meditacija apie slaptą ir neretą svajonę gyventi beribėje erdvėje ir begalinėje tyloje, per šviesmečius nuo žmonijos su visais reikalais...  Audriui Stoniui, kaip jis pats kalbėjo, tai filmas apie trapią moterį ir trapų ledyną, o ne jų kontrastą, kaip jis manęs, kol dar nesusidūrė su jais. Geografams, Aušros Revutaitės bendrakursiams tas filmas – apie dar vieną Lietuvos didvyrį. Jums?.. Bac – dambros komentaras. Nuo taburetės industriniame peizaže. Kad ir vėl neužsimirštume.

Keistai į realybę sugrąžina ir pati prabilusi moteris. Keli sakiniai. Tik ne apie misiją ar klimatą, o apie bulvinius blynus ir netikėtus svečius. Tokia gyvo gyvenimo nuotrupa. Ir vėl tyla, atsiribojimas. Užtat to gyvenimo katė ir šuo reiškiasi aktyviai, ir jų santykiai panašūs į neatskiriamų įsimylėjėlių kasdienes rietynes. Niekada į galvą neatėjo, kad Audrius Stonys linkęs pastebėti ir paryškinti linksmuosius, net komiškuosius gyvenimo atspalvius, o štai jie ir įvirto į kadrą besierzinančių gyvūnų pavidalu. Dabar net įdomu prisiminti ankstesnius Stonio filmus būtent tuo požiūriu – paieškotum, kur režisierius šypsosi. Galbūt pasivaidentų liūdnas šyptelėjimas kai kuriuose „Varpo“ epizoduose, galbūt ir „Ūkų ūkuose“, o gal ir „Raminas“ tramdomą Stonio šypsnį išduotų?

 

O ne, katės su šunimi rietenos dar poezija, bet štai triukšmingas rusakalbis už visureigio vairo – atvirai farsiška figūra. Čia įterpsiu Audriaus Stonio citatą iš susitikimo po seanso, kai jis pasakojo, kad su savo operatoriais kalnuose jie kalbėdavęsi pašnibždomis, gerbdami juos supančią didingą ir nenuspėjamą gamtą, tačiau vienąsyk netoliese pasigirdo galingas „urrra, urrra“, ir tai trukę, pagal režisierių „gal penkiolika minučių. Supykęs nutariau pasižiūrėti, kas ten taip šūkauja ir ką daryti, kad nutiltų... Pamatėm tą diadią Romą, kuris vežioja turistus į kalną. Ir aš sugalvojau, kad nieko jam nedarysiu, tik leisiu pašūkauti mano filme“. Štai taip tipas tapo tipažu, ištisos nacijos, tiksliau – jos žemiausių, agresyviausių instinktų konspektu: juokingu, absurdišku, betgi ir grėsmingu tuo savo šokinėjimu kalnuose, pozavimu paikoms nuotraukoms ir pergalingu šūkčiojimu.

Iš tiesų ne akmenų kruša ir ne kriokliai yra tikroji grėsmė, o toks personažas. Juk būtent po jo pasiskeryčiojimo gyvenimas kalnuose atrodo suiręs, ir filmo kadrai fiksuoja žmonių gyvenimo griūtį: kitų namų griaučiai, nerimas tuose namuose, kur filmuojama, knygų rietuvės ant grindų ir sustingusi peteliškė ant ledo. Kai po šitų kadrų prisimeni Aušros Revutaitės stambų planą, jos veidas nebeatrodo tik ramus, o vienatvė kalnuose praranda romantizmą. Ji sugeba nujausti pavojų ne vien iš ledyno. Todėl farsas su šūkaujančiu žmogeliuku nėra nei juokinga, nei optimistinė gražiai nufilmuoto kino pabaiga.

...

P.S. Ar būtina meditaciją papildyti informacija? Bandykime. Audrius Stonys baigiamuosiuose titruose įrašė, kad vienas Tian Šanio ledynų, iki tol žymėtas numeriu 97, nuo 2014 metų rugpjūčio pavadintas mokslininkės glaciologės Aušros Revutaitės vardu. Po seanso taip ir norėjosi teirautis: ar šitas filmas – in memoriam? Ne. Mokslininkė tebedirba, bet jos namelis – kone paskutinė Kazachijos mokslų akademijos Geografijos instituto klimato tyrimų stotis Tian Šanyje – ant uždarymo ribos, nes tą teritoriją numatyta paversti vienos iš pasienio valstybių karine zona.

P.P.S. Daugiau žinių apie mokslininkę ir jos nuopelnus ledynų klimato tyrimams– čia: http://www.lgd.lt/sites/default/files/3294-2256-1-PB.pdf

Komentarai