“KP” atgarsiai. Apie trokštamas kitų tapatybes

Troškimą bent trumpam prarasti savąją ir pasisavinti svetimą tapatybę būtų galima pavadinti tam tikru instinktu, žmogų lydėjusiu nuo pat civilizacijos pradžios. Pirmykščio karnavalo ar religinės procesijos metu po kaukėmis pasislėpę žmonės sau leisdavo kur kas daugiau nei kasdienybėje. Kaukė per amžius buvo naudojama ne tik pramoginiais, bet ir praktiniais - gynybos arba naudos gavimo tikslais. Kalbant apie šiandieną - savotišku karnavalu yra tapusi ir virtualybė, kurioje trinasi realios tapatybės ir jos reprezentacijos ribos, joje kiekvienas pagal pasirinkimą gali tapti bet kuo. Šiandien vis dažniau keliaujame apsistodami ne bedvasiuose viešbučiuose, bet išnuomotuose nepažįstamų žmonių namuose, ne tik todėl, kad tai suteikia daugiau vietos autentikos, bet dėl to, kad „apgyventa“ vieta mums patiems įduoda naujos, netikėtos autentikos, o tiksliau —  trumpam leidžia įsijausti į kitą vaidmenį arba kitą tapatybę.

Apie šios pagundos teikiamus malonumus ir pavojus kalba ir debiutuojančio režisieriaus iš Estijos Vallo Toomla filmas „Apsimetėliai“ (Pretenders), kurio premjera pernai įvyko San Sebastiano kino festivalyje, o prieš kelias savaites buvo rodytas ir Lietuvoje, Tarptautiniame Vilnius kino festivalyje „Kino pavasaris“.  Ana ir Juhanas, jauna sutuoktinių pora, akivaizdžiai išgyvenanti ne patį lengviausią santykių etapą, atvyksta į prabangų namą pajūryje, kuriame praleisti kelias dienas pasiūlė jų turtinigi draugai. Pirmieji filmo kadrai kone identiškai atkartoja Michaelio Hanekes „Pavojingų žaidimėlių“ (Funny Games) pradžią — ilgoje ekspozicijoje iš paukščio skrydžio stebime vešliu miškų keliu važiuojančią mašiną. Girdimi pokalbio apie neseniai atliktą abortą fragmentai. Visai netrukus matome Aną ir Juhaną nedrąsiai tyrinėjančius modernios prabangos pilnus namus — jų emocijų pabirusios kažkur tarp pavydaus smalsumo bei nuožmaus tikėjimo, kad tai gyvenimo sąlygos, kurių jie nusipelno. Scenoje girdėti Hanekei svarbi klasikinė muzika, kuri kaip ir jo filmuose, čia reprezentuoja herojų klasę, išsilavinimą, estetinę pajautą. Skambant ramiai Bacho kantatai nerimą į sceną įneša aštrus montažo kontrapunktas (mont. Danielius Kokanauskis). Jausmą stiprina ir jos pabaigoje pasirodantys eksterjeriniai kadrai, kurie namą paverčia dar vienu, svarbiu filmo personažu, ir tuo pačiu kuria slapto stebėjimo, tykojimo nuojautą.

Filmo montažas ir pavadinimas sufleruoja žanrinį kiną. Žiūrovas įsitempęs laukia steriliame interjere pasirodysiančių blogio ženklų, užuominų, padėsiančių atsakyti į klausimą, kas tie apsimetėliai. Pastebėjau, kad vis daugiau regiono režisierių gręžiasi į žanrinį kiną — jei į jo rėmus ir netaiko tiksliai, remiasi žanrų stilistiniais ir pasakojimo elementais konstruojant savas istorijas. Įdomu pagalvoti -  kodėl? Ar gali būti, kad nacionalinės kino tradicijos tęstinumo nebuvimas (nelabai yra nei ką tęsti, nei prieš ką maištauti) pradedančiuosius kūrėjus verčia atspirties taško ir žiūrovų pripažinimo ieškoti kino istorijos jau patvirtintose, pasakojimo ir stilistines gaires brėžiančiose formuluotėse? Andrio Feldmanio ir Livios Ulman scenarijus „Apsimetėliuose“ ne visuomet rangiai ir ne visuomet prasmingai pina psichologinės dramos ir siaubo trilerio elementus, tačiau bendra atpažįstamų elementų visuma, man regis, turėtų atverti šį filmą ir platesnei auditorijai.  Panašiai, kaip ankstesnis šį filmą koprodiusuojančių studijų, „Locomotive productions“ ir „Studio Uljana Kim“, filmas „Lošėjas“ (Rež. Ignas Jonynas), taip pat ir latvių režisieriaus Aiko Karapetiano siaubo trileris „Žmogus oranžiniu švarku“ (M.O.Zh.), netikėta forma prabilęs apie Latvijos tautinį susiskaldymą.

„Apsimetėlių“ psichologinės dramos linija jau ne kartą girdėta — sutuoktiniai, kasdienybėje išmokę tarpusavio tolerancijos, kelionės metu turi galimybę į savo santykius pažvelgti iš šalies. Atsidūrę mažiau stabilioje psichologinėje būsenoje nebegali toliau slėpti nuoskaudų, neapykantos tam tikroms partnerio savybėms. Labiau už Juhaną yra nepatenkinta Ana. Kai kitą rytą plaukiojant jūroje jie pamato, kad po krante paliktus daiktus rausiasi čia pat stovyklaujanti pora, ji negali nuslėpti pasišlykštėjimo Juhano pasyvumu ir bailumu. Kaip tik šis neveiksnumas (beje,  Juhanas sužino, kad prarado žurnalisto darbą) tampa Anos varikliu.

Kai ta pati hipių pora susižeidžia ant uolų, Ana nedvejodama sutinka padėti, pakviečia į namus, suteikia pirmąją pagalbą. Vėliau ta pati pora sugrįš čia slėptis nuo audros, praleis dar kelias dienas suteikdami Anai savotišką sceną, kurioje ji gali apsimesti dosnia ir atvira namų šeimininke, mėgautis Trinos ir Eriko pagarba, dėkingumu ir lengvu pavydu. Nepaisant esminių porų panašumų, kuo toliau Ana įsijaučia į turtuolės vaidmenį, tuo labiau ji jaučiasi visokeriopai pranašesnė ir vertingesnė — galinti kištis, manipuliuoti ir net valdyti Trinos ir Eriko gyvenimus. Svetimuose drabužiuose ir namuose Juhanas nebeatpažįsta savo žmonos, tačiau neturi ir drąsos nutraukti melų grandinę. Kai Anos žaidimai beveik sugriauna Trinos ir Eriko santykius, paviršiun iškyla tiesa. Suvokus, kad pastarąsias dienas buvo mulkinami juos užvaldo žiaurumas. Kaip tik čia filmas iš intriguojančios psichologinės dramos nerangiai persimaino į siaubo trilerį. Nors nuvilia siaubo filmų klišės ir režisieriaus nenoras ieškoti įdomesnių sprendimų, tai labai simboliškas ir ne vienai interpretacijai atviras aktas. Socialiniai skirtumai bei tai, kad Trinos ir Eriko pora patys savaime yra ne blogis, o nekalti ir  nuoširdūs žmonės, apie jų žiaurumo protrūkį verčia galvoti kaip apie reakciją į priespaudą ir pažeminimą - kitaip tariant, situacija primena neprivilegijuotųjų sukilimą, arba dar kitaip — klasių kovą. Dar toliau gilinantis filme galima perskaityti kritiką tariamam elitui, arba jo neegzistavimui ir juo apsimetantiesiems.

Atvira filmo pabaiga ir paliekamas klaustukas ties Trinos ir Eriko egzistavimo realumu, atveria dar vieną svarbią - svetimo temą. Filmas šiandieniniame Europos politiniame kontekste gali būti perskaitomas ir kaip kritika  hipokritiškam daugumos europiečių norui būti kosmopolitiškiems ir atviriems svetimoms kultūroms;  kai kaskart su jomis susidūrus nepatogioje situacijoje, pasiduodama fobijoms, stereotipizacijoms, teisimui ir kitiems atstūmimo instinktams.

Egzistuojančius scenarijaus plyšius, daugiažodžiavimus, nelogiškumus bei blankią režisūrą užpildo intensyvi vaizdo ir garso kokybė. Plačiu kampu filmuojami sodrios gamtos ir modernios architektūros vaizdai (oper. Erikas Pollumaa), solidus, aktyviai istorijos pasakojime dalyvaujantis montažas, bei turtinga atmosferinių garsų (Vladimiras Golovnitskis),  muzikos gama filmą sulipdo į vientisą kūrinį, paviršiniam veiksmui suteikia gilesnę ir atviresnę plotmę. Filmui labai padėjo ir tiksli aktorių atranka, organiškai skambantys jų dialogai, ypač su daugialypiu, besimainančiu Anos vaidmeniu puikiai susitvarkiusi estė Mirtela Pohla.