"KP" atgarsiai. Kita nuomonė. Imitaciniai žaidimai
Šiųmetis „Kino pavasaris“ konkursinėse programose pristatė dviejų estų režisierių filmus: „Baltijos žvilgsnyje“ juodojo humoro detektyvinį trilerį, Estijos kandidatą į „Oskarų“ nomimantų atranką Kadri Kõusaar „Mamą“ (2016, Estija) ir Vallo Toomla „Apsimetėlius“ (2016, Estija, Lietuva, Latvija) programoje „Nauja Europa – nauji vardai“. Debiutuojantis estų režisierius Vallo Toomla vaidybiniu filmu „Apsimetėliai“ pabandė sukurti psichologinę dramą su trilerio elementais apie griūvančius santykius. „Mamoje“ K. Kõusaar įrodė, kad iš pirmo žvilgsnio nuobodžiam Estijos provincijos gyvenimui įmanoma pritaikyti trilerio žanro konvencijas ir tai įmanoma padaryti gana originaliai. Atrodo, „Apsimetėlių“ kūrėjams žanras, kad ir atviros struktūros, ambicijos sukurti dviprasmišką „cool“ filmą pakiša koją. Filmas tiesiog tampa klišių, laiko ir kitų autorių patikrintų schemų bei priemonių rinkiniu. O dėl akivaizdžiai šlubuojančio scenarijaus, nesėkmingai kuriamos dramaturginės ir psichologinės veiksmo įtampos, „Apsimetėlių“ kūrėjams belieka koncentruotis į stilių ir, kaip sakoma, lieka forma be turinio. Bet apie viską – nuo pradžių.
Į nuošalią pasiturinčių draugų vilą iš betono ir stiklo jūros pakarantėje atvyksta trisdešimtmečių pora – Ana (Mirtel Pohla) ir Juhanas (Priit Võigemast), jie išgyvena santykių krizę - Ana neseniai pasidarė abortą. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių priimtas sprendimas (kaip galime suprasti - emocinis ir finansinis nepasiruošimas) tik paaštrina ir taip jau kiek atrodytų „nusidėvėjusius“ santykius, poros tarpusavio frustraciją. Juhanas – tipinis silpnavalis nevykėlis, Anai aiškiai trūksta vyriškumo apraiškų poros santykiuose, tuo tarpu Juhanui dar iškyla ir profesinių problemų. Taigi pora, aistringai besiaiškindama santykius paplūdimyje susiduria su stovyklautojais Triin (Mari Abel) ir Eriku (Meelis Rämmeld), kurie tampa veidrodžiu, išdidinančiu ar net karikatūrizuojančiu tam tikras (fizines ir mentalines) Juhano ir Anos savybes. Bedrabis Erikas ir meilės romanų vetėja Triin taip pat priklauso žemesniajam socialiniam sluoksniui, eina ketvirtą dešimtį, tačiau vis dar yra infantilūs, kaip patys teigia, nežinantys, ko nori iš gyvenimo, nepasiruošę vaikams, romantiškai postringaujantys apie vartotojų visuomenę ir miestietišką gyvenimo būdą. Pajutę pranašumą prieš poilsiaujančiuosius varganoje palapinėje Eriką ir Triin, siekdami kompensuoti kartėlį dėl socialinio nesaugumo, nesusiklosčiusio gyvenimo, iškilusių problemų santykiuose ar tiesiog iš nuobodulio, Ana ir Juhanas po truputėlį įsivelia į vaidmenų žaidimą, ima apsimetinėti tuo, kuo nėra.
Jau atidaromosios „Apsimetėlių“ scenos, alsuojančios šalta minimalistine estetika (operatorius Erik Põllumaa), tampa savotišku mirktelėjimu Michaelio Hanekės „Smagiems žaidimėliams“. M. Hanekė filme ne kartą „išlenda“ filmo stiliuje ir Karlio Auzans sukurtuose garso takelio motyvuose (pavyzdžiui, operos ir sunkiosios metalo muzikos derinys). Nepaisant vienokių ar kitokių nuorodų į M. Hanekės kiną, reikšmingai lėto filmo ritmo, vizualinių metaforų gausos, V. Toomla filmo įtampą augina vangiai, o prasidėjus vienai ar kitai scenai, galima per daug nesistengiant nuspėti, kaip ji baigsis. Dėl to bene netikėčiausia, tačiau, žinoma, ne pati originaliausia filme tampa kovos su stalo įrankiais scena.
Bet jeigu rimtai, atrodo, kad režisierius nemoka įelektrinti vaizdo, kurti atmosferos, vaizdas organiškai „nesulimpa“ su garsu, dėl to ne viena filmo scenų atrodo tiesiog komiškos ar net teatrališkos, ypač antroje filmo pusėje, kai režisierius atvirai pradeda forsuoti. Sunkiai Toomlai sekasi dirbti ir su aktoriais. O šiems, atrodo, taip pat sunku įsijausti į sąlygišką istoriją, kurti psichologiškai motyvuotus personažus (na, reikia pripažinti, ir scenaristai Livia Ulman, Andris Feldmanis neįdėjo didelių pastangų išrašyti personažus), dėl to aktoriai geriausiai atrodo filmuojami bendrais planais.
Tikrai ne patiems originaliausiems ir vangaus ritmo „Apsimetėliams“, savotiškam „Ikea“ stiliaus kinematografiniam atitikmeniui, dar būtų galima daug ką atleisti – juk debiutas. Tačiau baisiausia, kad režisierius ir scenarijaus autoriai filmo pabaigoje nusprendžia viską paaiškinti ir sudėti visus taškus ant i, kad tik nekiltų jokių abejonių ir klausimų apie „Apsimetėlių“ ištarmę bei kurioje plotmėje (tikrovėje ar sąmonėje) vyksta filmo veiksmas. Visgi ne pirmą kartą matome kaip regiono kine bandoma kurti ambicingą „arthauzinį“ kiną su tam tikrais žanrinio, „vakarietiško“ kino elementais, tačiau dažniausiai tai tampa tiesiog gerai nufilmuota neįdomių pa(si)kartojimų seka. Dėl to „Apsimetėliuose“ šiokį tokį įspūdį palieka nebent „švarus“ operatoriaus Eriko Põllumaa ir kompozitoriaus Karlio Auzans darbas.
