“KP” atgarsiai. Zauerveinas: animacinis, bet ne dokumentinis

Kontekstui truputį istorijos. Jurgis Zauerveinas (1831-1904) buvo sorbų (dabartinės Vokietijos teritorijoje, Lužicoje, gyvenantys vakarų slavai) kilmės poliglotas, mokėjęs, kaip rašoma filmo pavadinime, 75 pasaulio kalbas. Tiesa, kalbų mokėjimu jo veikla neapsiribojo. Mokslininkas uoliai gynė mažų Europos tautų, tarp jų ir lietuvių, teisę egzistuoti ir kalbėti savomis kalbomis. Jis dažnai lankėsi Mažojoje Lietuvoje, susipažino su Vydūnu, dirbo su Jonu Basanavičiumi rengiant „Aušrą“. Vertė daug lietuviškų tekstų į vokiečių kalbą, nemažai rašė eiliuotų kūrinių, iš kurių mums, lietuviams, svarbiausias yra kūrinys „Lietuvninkai mes esam gimę“, savo laiku galėjęs tapti ir visos Lietuvos himnu.

Žodžiu, Zauerveinas buvo svarbi XIX a. pabaigos Mažosios Lietuvos visuomenės figūra, kurios nuopelnai kur kas didesni ir svarbesni nei čia surašiau. Jų neišsemia ir filmas – norvegų (režisierė Anne Magnussen), lenkų (animatorius Pawełas Dębski) ir lietuvių (prodiuserė Živilė Gallego) bendros gamybos animacinė dokumentika. Tiesa, dalį faktų kūrėjai tvarkingai pamini ir užtvirtina. Tačiau matydami, kad ši sausa faktų malka nedegs, kūrėjai pamėtėja meilės istoriją – tarp Jurgio Zauerveino ir princesės Elizabetos, kuri vėliau tapo Rumunijos karaliene. Apie judviejų draugiškus ryšius, kaip premjeros metu sakė režisierė, žinoma iš susirašinėjimo laiškų.

Ši dviejų žmonių susižavėjimo vienas kitu istorija pagyvina pernelyg sausą pasakojimą. Ji suteikia spalvų ir įneša net šiek tiek intrigos, kuri, deja, filmui persiritus į antrąją pusę išskysta ir vietą vėl užleidžia Zauerveino kelionėms po skirtingus Europos kraštus, kurios ekrane rodomos lyg nuobodžioje istorijos pamokoje – vedžiojant liniją per žemėlapį.

Žinoma, istorijos nepakeisi ir nesufalsifikuosi Romeo ir Džuljetos tragedijos vertų įvykių, tačiau šioks toks neapsisprendimas, ką mes čia kuriame – ar animacinę dokumentinę studiją apie mokslininką, ar tikrais faktais paremtą romantišką animacinę meilės istoriją – vargina ir filmui pakiša koją. Dėl šio neapsisprendimo arba greičiau noro vienu metu atsisėsti ant dviejų kėdžių, filmuota medžiaga pavirsta tik faktų rinkiniu, bet ne dramaturgiškai motyvuotu pasakojimu, kuris žiūrovą bent šiek tiek jaudintų.

Juolab kad ir dokumentikos filme mažai, nors aprašymas ir „Kino festivalio“ organizatoriai skelbė priešingai, sakydami, kad šis kūrinys yra pirmoji lietuviška animacinė dokumentika. Kad animacija – sutinku, tačiau kad dokumentika – drįsčiau ginčytis.

Taip, rotoskopijos, kurios dalis animatorių šiandien privengia ir naudoja dažniau masinėse scenose (tiesa, Richardas Linklateris filmuose „Waking Life“ ir „A Scanner Darkly“ įrodo, kad su rotoskopija dar galima išgauti kažką originalesnio), pagalba Justinas Valinskas (Zauerveinas), Anastasija Marčenkaitė (jauna Elizabeta), Vaida Bičkutė (suaugusi Elizabeta) ir kiti aktoriai tampa animuotais herojais, tačiau ties šia vieta animaciniai ieškojimai ir baigiasi.

Tuo tarpu dokumentika, matyt, reikėtų vadinti tuos epizodus, kurie pertraukia animacinį pasakojimą. Tačiau vargu, ar vaizdo užsklandas su rugių lauku, ąžuolų šakomis, tekančiu upelio vandeniu ir į balą krapnojančiais lietaus lašais galima pavadinti dokumentika ta šio žodžio prasme, kuria jis truputį pagyrūniškai prirašytas prie filmo žanro.

Dalis šių vaizdo užsklandų nėra nei informatyvios (na, nebent leidžia suprasti, jog jau „pavasaris“ arba „vasara“, jog lyja arba štai – stovi pilis), nei tuo labiau estetiškos. Jos dvelkia pigias pageidavimų koncerto vinjetes primenančiu kiču, prieš kurį norisi tik vieno – užsimerkti ir pamiršti, ką  matei. Keista, kad kūrėjams tokia „dokumentika“ pasirodė priimtina ir reikalinga šiai istorijai.

Filmui „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ labiausiai tinka apibūdinimas – „produktas“. Aiškiai matai jo sudedamąsias dalis ir gamybos „siūles“. Žinai, kad prie jo atsiradimo dirbo tarptautinis fabrikas, tačiau taip ir lieka neaišku – kam šio produkto reikėjo ir kas jį naudos? Sutinku, kad dėl asmenybės – Zauerveino – filmas gali pasirodyti aktualus lietuviams, galbūt šiek tiek norvegams, dar kelioms tautoms, tačiau vargu, ar jis sudomins platesnę (festivalinę) publiką. Tikrai ne dėl to, jog herojus galbūt nebus girdėtas, tačiau dėl neintriguojančios prieigos, kuri artimesnė mokomajai mokyklinei video medžiagai, bet ne kinui. Šičia, man rodos, nepadės net anglų kalba, kuria Zauerveinas kažkodėl kalba didžiąją filmo dalį.