„Šerkšnas“. Realybės pusėje
Šarūnas Bartas priklauso kino mąstytojų, o ne pasakotojų tipui, jo filmuose išgirstame daugiau tylos, nei istorijų, filmus veikiau pajaučiame nei suprantame. Todėl atėjus laikui įvertinti naują jo filmą, svarbiau leistis ne į išpildymo subtilybes, aiškius trūkumus, o kalbėti plačiau apie jame nagrinėjamas problemas ir režisieriaus žvilgsnį į visas jas apjungiančią, pagrindinę - karo temą.
Ne paslaptis — Kanų kuratoriai seka „savo“ režisierius. Kartą pakliuvus jų akiratin yra lengviau sugrįžti į festivalio ekraną. Šarūnas Bartas prieš du dešimtmečius tapo „Kanų klubo nariu“, kai jo filmai „Mūsų nedaug“ (1996 m.), ir „Namai“ (1997 m.) buvo rodomi „Ypatingo žvilgsnio“ programoje.
Šiemet paralelinėje Kanų programoje „Dvi režisierių savaitės“ buvo pristatytas jo naujasis filmas „Šerkšnas“. Tai kelio filmas, kurio pagrindinis herojus — jaunas lietuvis Rokas, vežantis humanitarinį siuntinį į karo frontą Ukrainoje. Filmo atsiradimas yra savalaikis aiškią poziciją konflikto atžvilgiu bei panašias grėsmes jaučiančioje Lietuvoje. Ne tik čia šiandien Šarūno Barto filmas tampa ypatingai svarbus. Sunki filmo forma, kuri, beje, prieš pasiekiant Lietuvos ekranus turėtų tobulėti, buvo sukritikuota užsienio kritikų, bet sutikta pozityviai Bartą mylinčios sinefilų publikos.
Kaip ir kiekviename kelio filme, „Šerkšne“ įvyksta pagrindinio herojaus genezė - artėjant prie karo zonos herojaus pasaulio ir karo vizija keičiasi, jis ima suprasti, o finale ir fiziškai pajaučia karo beprasmybę.
Viena kertinių filme nagrinėjamų problemų — tai karo reprezentacija ir jo suvokimas esant toli nuo jo. Filmo viduryje yra ilga scena, kur viename centrinių Kijevo viešbučių, toli, bet ne per toli nuo karo zonos, susieina atsitiktiniai užsienio žurnalistai ir fotografai. Tai besikartojantis Barto kino akcentas, pauzė, svaigus susibūrimas, trumpam atplešiantis herojus nuo realybės. Trumpus euforijos akimirksnius keičia klaidžiojimas bandant atrasti sielai artimą žvilgsnį, jausmą, žodį ar prisilietimą. Tačiau po jos seka dar gilesnė egzistencinė duobė, naujame filme sutampanti su vis niūresniu tuštėjančiu peizažu, humanitariniam autobusiukui artėjant prie fronto linijos. Greitai pradingsta ir filmo pradžioje lengvai juntamas nuotykio jausmas, o atsiriboję herojų žvilgsniai palengva persismelkia baime ir nežinomybe. Tai kelionė nuo karo fikcijos, prieinamos visiems, link jo realybės.
Bandant išvengti dar vienos fikcijos kūrimo, Šarūnui Bartui buvo svarbu filmuoti „Šerkšną“ autentiškoje aplinkoje, todėl su kūrybine grupe jis vyko į Ukrainos rytus, kaip ir filmo herojai, per kelis šimtus metrų priartėjo prie kovų lauko. Nors autentikos siekio vedamas režisierius ir anksčiau keliavo, joks ankstesnis filmas nebuvo toks pilnas beveik reportažinio realizmo. Viena vertus, rodos, akivaizdus režisieriaus motyvas — kare ieškoti grožio būtų amoralu, tačiau iš anksčiau mums pažįstama Barto kino poetika, platūs planai, kilstelėdavo jo filmų toną į šiek tiek aukštesnį, universalesnį lygmenį, suteikdavo filosofiškumo.
Barto filmuose figūruojantys stambūs mąstančio žmogaus planai egzistuoja ir „Šerkšne“. Kitaip nei anstesniuose, beveik bežodžiuose, todėl vidinę paslaptį išlaikančiuose portretuose, „Šerkšno“ stambiais planais nebijoma atskleisti herojų seklumo. Kartais atrodo, kad banaliais dialogais net siekiama jį pabrėžti. Viena vertus, Manto Jančiausko ir Lyjos Maknavičiūtės vaidinami herojai yra tarsi atklydę iš ankstesnių režisieriaus filmų, kitą vertus, jie nepaprastai riboti, beprasmiai, žiūrovui rūpintys tik tiek, kiek visos statistika tapusios aukos viename ar kitame šią akimirką vykstančiame pasaulio kare. Todėl atrasti santykį su paskutiniu filmo kadru, beveik atkartojančiu „Eurazijos aborigeno“ finalą, tampa kur kas sunkiau.
Atrodo, kad Šarūnas Bartas pastaraisiais metais ieško naujos kino kalbos. „Eurazijos aborigenas“ buvo visiškai netikėtas posūkis jo kūryboje, meditatyvų minimalistinį kiną papildė įtempto veiksmo linija, atsirado nuoseklus įvykių aiškinimas užkadriniu pagrindinio herojaus pasakojimu bei aiškesni, labiau funkcionalūs personžai. Prieš kelerius metus toje pačioje Kanų paralelinėje programoje rodyto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ dialogai priminė gilias Bergmano dramas. Regis, Bartas ieško formos, kuri atlieptų naujus laikus, naują techniką, naują realybę. „Šerkšnas“ žymi dar vieną posūkį režisieriaus, kuriam visuomet svarbiausia buvo kalbėti apie dabartį, kūrybinėse paieškose.
