Šerkšnas Kanuose
Rytas Kanuose, kino teatras „Théâtre Croisette“. Į peržiūrą renkasi žurnalistai. Matau lietuvius. Šalia girdžiu rusų kalbą. Daug prancūzų. Už manęs iki pat filmo pabaigos muistosi ispanas (meksikietis, kolumbietis, čilietis?). Pirmose eilėse susėda pulkas paauglių lyg iš Laurent’o Cantet „Klasės“. Juos tuoj pat šypsodamasis nuramina „Dviejų režisierių savaitės“ programos direktorius Edouard’as Waintrop. Prasideda filmas, išeidinėja žmonės. Likusieji po filmo užduoda klausimų, kurie nemaniau, kad kada nors nuskambės Barto kontekste: karinis konfliktas, Ukrainos krizė. Lietuvių režisierius, kaip visada, atsakinėja giliu atodūsiu ir pusė lūpų.
Rytinės peržiūros visada yra teatras. Sinergija arba, priešingai, disonansas tarp ekrano ir žiūrovo gali skleistis labai įvairiomis formomis: šūksniais, švilpimu, kojų trypimu, išėjimu iš salės. Įdomiausias spektaklis vyksta per konkursinės programos peržiūras didžiausioje Kanų kino festivalio salėje „Grand Théâtre Lumière“, tačiau teatro netrūksta ir santūresnių „Dviejų režisierių savaičių“ seansuose. Šarūno Barto naujo filmo „Šerkšnas“ peržiūroje, sakyčiau, vyko spektaklis apie meilę ir neapykantą.
Struktūra nesikeičia. Keliaujama. Rokas (Mantas Jančiauskas), paprašytas draugo, gabena į Ukrainą, Donbaso regioną, humanitarinę pagalbą. Jį lydi mergina Inga (Lyja Maknavičiūtė). Pakeliui porelė sutinka lenką Andrejų (Andrzej Chyra), kuris Kijeve juos supažindina su grupe užsienio žurnalistų, tarp kurių yra ir Mariana (Vanessa Paradis). Po viešbutyje praleistos nakties su pokalbiais apie pasaulinius konfliktus ir balto vyno siurbčiojimu, Rokas ir Inga kitą dieną leidžiasi gilyn į Ukrainą. Kaip dera kelio filmo žanrui ir Bartui, ne tik nežinomybės, bet ir savęs link.
Sumanymas įdomus ir režisieriui netikėtas. Bartas niekada nekūrė geografiškai apibrėžtų pasakojimų. Buvo uostas („Trys dienos“), taiga („Mūsų nedaug“), dykuma („Laisvė“), stepės („Septyni nematomi žmonės“), bet niekada konkreti šalis. O štai „Šerkšne“ minima Lietuva, Ukraina ir Rusija, todėl pasakojimas įgauna ne tik autoriui svetimos konkretybės, bet ir dar svetimesnės politikos atspalvį.
Žinoma, „Šerkšne“ yra Barto romantizuojami skurdūs kraštovaizdžiai, vienatvė, chrestomatinė išgertuvių scena, finalinis šūvis (šiuo atžvilgiu filmas autorinis iki pirštų galų). Tačiau visa tai panašiau į atpažįstamą pasakojimų karkasą, kurio didžiają dalį Bartui, deja, nepavyksta užpildyti jokia energetika ir nervu, autentišku veikėjų buvimu. Tėra režisūrinis fantomas, kuris bent mane gerokai gąsdino, bet „Dviejų režisierių savaitės“ programos sudarytojams, matyt, gerokai apsuko galvas.
Filmo trūkumai, man rodos, kyla iš režisieriaus bandymo atsisėsti ant dviejų kėdžių vienu metu. Jis nenori atsisakyti ankstesnio savęs – vis dar kalba vaizdų kalba, stambiais veidų arba bendraisiais peizažo planais. Tačiau čia pat matuojasi ir kitą drabužį – dialogus. Šie turėtų veiksmą varyti į priekį, tačiau atrodo tiesiog pertekliniai, nereikalingi, klampinantys filmą mėgėjiškume. Jie atsiranda lygioje vietoje, prieš tai neparuošus jiems jokios „dirvos“. Pusė to, kas kalbama, galėjo tapti prasmingais nutylėjimais, žvilgsniais. Tuo, kas yra Barto teritorija.
Žinoma, naivu sakyti, kaip turėjo būti. Tačiau ne ką mažiau naivu tikėtis, kad niekas nepastebės plikų pasakojimo griaučių. Galima rankioti epizodą po epizodo ir išsamiai juos aptarinėti, tačiau palikime tą ateičiai. Tiems kritikams, kurie tardami Barto pavardę apgaubia ją neliečiama autorystės skraiste, užsitarnautą, pripažinkime, tik pirmaisiais ilgametražiais filmais, „Šerkšnas“ turėtų sukelti labai daug minčių.