Tue Steenas Mülleris: visada klauskite „kodėl“?

Brigita Kulbytė
2017 rugsėjo 17 d.

Visą praėjusią savaitę LMTA studentai turėjo galimybę mokytis dokumentinio kino meistriškumo kursuose, kuriuos vedė Tue Steenas Mülleris – žymus pedagogas, kino ekspertas, kino kritikas ir prodiuseris, Europos dokumentinio kino tinklo (European Documentary Network, EDN) įkūrėjas ir ilgametis Lietuvos dokumentinio kino populiarintojas. Jis daugiau nei 20 metų dirbo Danijos kino taryboje, yra vienas iš „Balticum“ festivalio įkūrėjų, „Filmkontakt Nord“ ir „Documentary of the EU“ steigėjų. 1996 m. įkūręs Europos dokumentinio kino tinkle, vadovavo šiai organizacijai iki 2005 m. Tue Steenas Mülleris yra daugelio Europos trumpametražių ir dokumentinių filmų festivalių žiuri narys, Mokymo programų Archidoc, EAVE, ZagrebDOXPro ir Discovery Campus vadovas. 2013 m. jis apdovanotas EDN prizu už „Gyvenimo nuopelnus Europos dokumentiniam kinui“, o 2016 m. už indėlį į kino dokumentiką LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė Tue Steeną Müllerį apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Su „Misteriu Dokumentika“ kalbėjosi Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos kurso studentė Brigita Kulbytė.  

Kokia buvo Jūsų pradžia dokumentiniame kine?

 Iš tiesų esu bibliotekininkas. Studijavau bibliotekininkystę ir paskutiniais studijų metais susižavėjau kinu. Filmus tuo metu rodydavo bibliotekose. Kino seansai buvo neatsiejami nuo kitų bibliotekos veiklų. Tada ir susipažinau su “National Film Port”, kurie kūrė dokumentiką, ir ilgametražę, ir trumpametražę.

Dar studijuodamas rašiau filmų recenzijas, apžvalgas. Tuo metu domėjausi įvairiu kinu, rašydavau ir apie vaidybinius. Tekstus spausdino danų laikraščiai, vėliau pradėjau važinėti po filmų festivalius, pamenu savo filmų apžvalgas iš Berlyno kino festivalio.

Dirbdamas “Danish Film Board” recenzavau filmus specialiems filmų žurnalams. Buvo laikas, kai šią veiklą sustabdžiau, tačiau neilgam, ir iki pat dabar puoselėju savo susidomjimą dokumentiniu kinu. 

Aišku, žiūriu ir vaidybinius filmus, bet negaliu jų lyginti su dokumentika. Manau, jog puikus dalykas yra tas, kad net jei dokumentika nėra gera, joje vis tiek kažką randu. Personažus, aplinką, atmosferą, mintį. Dokumentikoje tai įmanoma; filmas gali būti nufilmuotas ir labai prasta kokybe, bet jis tave vis vien paliečia.

Domitės įvairiausių šalių dokumentiniu kinu. Kaip susipažinote su Lietuvos kūrėjais ir lietuviškais filmais?

90-aisiais Belgijoje, Brno mieste, vyko Kino ir TV festivalis, kuriame pamačiau Baltijos šalių filmus. Jau tada pamačiau, kad pabaltijiečiai turi ką pasakyti, kalbėjo, kuo yra nepatenkinti, ir tai jiems tuo metu reiškė labai daug. 

Žinoma, įsimylėjau Audriaus Stonio ir Arūno Matelio filmus. … Jie buvo nenormaliai gražūs. Nufilmuoti 35 mm juostoje, trumpi, su labai mažai teksto, arba visai be jo, metaforiški, poetiški filmai. O jei dar ir apie operatorių darbą kalbėti… Kamera dirbo nepriekaištingai. Kaip dabar prisimenu, tai tikrai buvo kažkas ypatingo. Tokia ta mano pažintis su lietuviška dokumentika.

Po kurio laiko viešėjau Vilniuje, rinkome filmus festivaliui, tada susipažinau su Henriku Šablevičiumi. Jo entuziazmo dėka mums buvo suorganizuoti filmų rodymai. Beje, peržiūros vyko Antakalnyje, kino studijoje, kurios dabar net nebėra. Taigi, sėdėjome ten kelias dienas ir žiūrėjome lietuviškus filmus. Nemeluosiu, tikrai užsikabinau ir pradėjau sekti kino naujienas Lietuvoje. Negaliu sakyti, kad mačiau visus jūsų filmus, bet tikrai nemažai.

Žinoma, visą laiką stebiu A. Stonį, A. Matelį, G. Beinoriūtę, G. Žickytę, M. Survilą ir kitus. Jei tik būna galimybių, mielai jiems padedu, jei galiu, patariu. Su lietuvių kūrėjais yra užsimezgusi labai šilta draugystė, visada džiaugiuosi, kai kas nors atsiunčia neapdorotus kadrus (rough cuts), kad pasižiūrėčiau, pasakyčiau ir savo nuomonę. Bet labiausiai jūsų autorių kūryboje man patinka, kad visi nori kuo toliau atsiriboti nuo televizijos, nuo komercijos ir jos daromos įtakos. Tai jungia daugelį rytų Europos kūrėjų. Mane žavi, kad filmai nėra sukalti formaliai, įbrukti į rėmus ar standartus, jie kvėpuoja, yra gyvi. Kiekvienas kūrėjas ieško savo kalbėjimo formos.

Kokie pokyčiai įvyko dokumentikoje per pastaruosius kelis dešimtmečius?

Pirmiausia, technikos galimybės. Šiandien tu gali filmuoti ir savo mobiliuoju telefonu, ko, beje, vis vien nepatarčiau. Bet filmuojant mažomis kameromis gali pasiekti stulbinamą intymumą. Nebereikia didelės komandos: garso operatoriaus, apšvietėjo, asistentų ir t.t. Laisvė ir ribos yra taip išsiplėtę, kad kiekvienas gali būti ir operatorius, ir montuotojas, ir režisierius. Aišku, čia gali nukentėti kokybė - filmo formos prasme, bet kalbant apie turinį - galima atrasti unikalių detalių. Pavyzdžiui, filmas „Twilight of a Life“ (rež. Sylvain Biegeleisen, 2015); sūnus filmuoja savo sergančią motiną. Maža kamera, jokių garso režisierių ar pašalinių žmonių, technikos, kuri blaško pagrindinį herojų, nieko, tik jos sūnus. Koks intymumas, tiesa? Ir tai mes matome ekrane.

O kokie ryškiausi pokyčiai lietuviškame kine?

Nebėra kino kronikos. Buvo laikas, kai prieš filmų seansus rodydavo dešimties minučių kino žurnalus, kurie neretai turėjo ir propagandinį atspalvį. Džiaugiuosi, kad niekas nebedaro tokių filmų.

Režisieriai orientuojasi į ilgametražius filmus, ieško jiems finansavimo. Aš vėl apie Audrių Stonį, bet paskutinis jo filmas „Moteris ir ledynas“ (2016) yra puikus pavyzdys, koks režisierius yra susikoncentravęs, jis nefilmuoja bet ko, yra jau subrendęs kaip autorius, radęs orientyrus, kur eina, ką nori pasakyti. Džiaugiuosi, kad jis dirbo su vienu geriausiu lietuvos operatoriumi - Audriumi Kemežiu. Manau, Lietuvoje turite ypatingų talentų. Aišku, ir A. Stonio filmai ne visi yra genialūs, ne, tačiau per jo filmus iš dalies galime matyti ir dokumentikos raidą, kaip ji konkretėja, išsigrynina, kaip autoriai kuria savo unikalius braižus. A. Stonio kiną galima lengvai atpažinti, jis turi savo parašą.

Tai turime kuo didžiuotis?

Turite daug kuo didžiuotis. Manau, jūsų kino kūrėjai, operatoriai, režisieriai, dramaturgai yra menininkai, kurie nesustoja kelti klausimų. Ir čia kalbu ne vien apie dokumentinį kiną, puikiai žinau ir Šarūną Bartą, jo autentišką požiūrį į kino kalbą. Lygiai ir jūsų jaunieji kūrėjai. Girdimi dokumentikoje Giedrės Beinoriūtės, Giedrės Žickytės balsai. Turiu omenyje G. Beinoriūtės „Pokalbius rimtomis temomis“ (2013), G. Žickytės „Meistrą ir Tatjaną“ (2014). Pastarasis sudėtingas filmas, galima kabinėtis prie formos, bet rezultatas, manau, pavyko.

Kaip apibūdintumėte lietuvių dokumentinį kiną šiandien?

Sudėtinga atsakyti. Kažkokio parengto galvoje sąrašo neturiu. Taip, tiesa, Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis“. Nuostabus filmas. Taip pat prisiminiau Mindaugo Survilos filmą „Stebuklų laukas“ (2011) apie žmones, kurie gyvena miške.

Dabar nepapasakosiu visko, kas man patiko ar įstrigo į atmintį, bet iš to, ką mačiau pastaraisiais metais, susidariau  neblogą įspūdį. O jei dar kalbėti apie įspūdį, tai niekada nepamiršiu filmo „Žmogus arklys“ (rež. Audrius Mickevičius) anonso, kuriame tris minutes arklys tiesiog artėja. Tai buvo geras filmas, tačiau anonsas mane absoliučiai sužavėjo.

Kokia dokumentika šiandien reikalinga? Kokios temos, formos reikalingos?

Sunku pasakyti, kas turėtų būti dokumentikoje. Filmuoti dokumentinį filmą galima bet kokia tema.

Forma taip pat pasirenkama individualiai. Svarbu, kad žmogų jaudintų jo tema. Poetiniai filmai - puikus variantas, ir net jei jie buvo daromi visą laiką, nereikėtų jų atsisakyti ir dabar.

Šiandien, manau, kad jūsų pagrindinė problema yra televizija ir jos kuriamas dokumentikos įvaizdis. Jei visai atvirai, jūsų televizijos programos yra akmens amžiaus. Iki galo nesuprantu, kodėl taip yra, bet tai liūdna. Pavyzdžiui, estai turi puikų nacionalinį transliuotoją. Jie turi idėją, jiems svarbu žiūrovas. O Lietuvoje ir Latvijoje, regis, net nebandoma išsiaiškinti, ko nori žiūrovas. Televizininkai negalvoja apie jaunus žmones, o toks požiūris provincialus.

Ką rekomenduotumėte jauniesiems kūrėjams?

Kurti gerus filmus. Neikite ir nefilmuokite, kol nežinote, ko norite. Visada klauskite, kodėl jums to reikia, kodėl tai yra svarbu. Galvokite. Daug galvokite prieš tai, kol įjungiate kamerą.

Žiūrėkite filmus. Geriausi režisieriai, tokie kaip Jean-Luc Godard’as, François Truffaut ar Larsas von Trieras sėdėdavo kino salėje ir žiūrėjo filmus po daugybę kartų. Tuos pačius, iš naujo ir iš naujo. Reikia mokytis amato, nebijoti pačiam filmuoti, montuoti. Neužtenka būti režisieriumi, reikia mokytis visko, kas su tuo susiję.

Komentarai