Sveiki atvykę į gyvenimo būdo dykumą

Elena Jasiūnaitė
2017 spalio 20 d.

„Nelauk, kol baigsis blogas filmas“ – vienu metu nuskambėjo „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“. Nors filmą žiūrėjau vakar, bet konteksto, kuriame ji buvo pasakyta, jau nebeprisimenu – matyt, tai buvo vienas tų kartų, kai filmui buvo bandyta suteikti kažkokią prasmę, maždaug – „nešvaistyk laiko veltui, veik!“. „Kaip pirštu į akį“ – pagalvojau kas 15 minučių žvilgčiodama į laikrodį ir svarstydama, ar pasiduoti, ar ištempti 1,5 valandas to, kas iš tiesų yra net ne filmas, o ilga e-taksi, špicų ir modernių interjerų reklama. Ką galvojo likusios 5 salėje buvusios žiūrovės nežinau, bet iš reakcijų akivaizdu, kad ir joms nebuvo linksma. Liūdniausia, kad kino teatre šią savaitę tai yra žiūrimiausias filmas. Dar liūdniau, kad ir aš prie to prisidėjau.

Filmo režisierius (?) A. Žiurauskas sukūrė filmą rusų (ar amerikiečių, ar... nelabai ir svarbu) romantinės komedijos motyvais. Nes kam samdyti profesionalų režisierių, gerą operatorių, kam rašyti originalų scenarijų, kam dirbti su aktoriais ir kam apskritai stengtis, jei žmonės vis tiek eis. Eis, nes perka gyvenimo būdo žurnalus ir seka visas lietuvių pramogų pasaulio intrigas. Eis, nes gyvenimas, rodomas kitapus ekrano, gražesnis, ir eis, nes paprasčiausiai nori pabėgti (nes, cituoju kritiką kitam šiuo metu kino teatruose rodomam filmui (filmui, ne karštu vandeniu užpilamam gaminiui), „tai, kas vyksta ten, galime pamatyti kas antroje laiptinėje“). Ir nežinau, kas blogiau – ar tai, kad tokie filmai jų auditorijos dėka geriau nei bet kokie kiti atspindi mūsų lietuvišką realybę (galbūt visa šita tautą džiuginanti romantinių komedijų vargo pakalnė iš tiesų vieną dieną taps įrankiu visuomenės analizei?), ar pozicija  „nežiūrėkite – filmas skirtas ne (pseudo)kritikams“, demonstruojanti visišką nesuvokimą, kad ir populiaroji kultūra gali būti kokybiška.

„Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“ turinys paprastas – nevykėlis komikas (kuris, pasirodo, komikas ir realiame gyvenime. Tik ar vien dėl to reikėjo jį rinktis pagrindiniu aktoriumi?) vieno pasirodymo metu sutinka gyvenimo meilę, po kurio laiko nusprendžia pasipiršti, bet lemiamą akimirką ši jį palieką dėl šokių partnerio odontologo, o paliktasis niekaip negali su tuo susitaikyti. Žinoma, kiekvieno filmo siužetą galima papasakoti vienu sakiniu, ir tai nėra blogas (ar geras) jo požymis.

Bet gėris gal tik tame, kad vaidina puikios aktorės Elžbieta ir Emilija Latėnaitės, kurios filme, tiesą sakant, visai nepuikios, nes niekam iš filmą kūrusių nebuvo įdomu, ką jos veikia filmavimo aikštelėje. Kaip nebuvo įdomūs ir visi likę. Pagrindinio aktoriaus televizinės šlovės ir įdirbio, matyt, turėjo užtekti ir kino ekranui, o pasirodęs A. Storpirštis (profesionalus aktorius!), vaidinantis pokvailį draugelį (tai tikrai būtinas kiekvienos pseudokomedijos atributas?), tiesiog dalyvavimu šiame reginyje stulbina.  

Filmas prasideda reklaminiais vaizdeliais. Prabangiame restorane, skambant klasikinei muzikai, sulėtintu tempu stebime nepasisekusias piršlybas ir  jau buvusios poros barnį: visi susiėmę už galvų, dūžta indai, per patalpą iš lėto skrieja kepta višta. Scena kūrėjams atrodo tokia verta dėmesio, kad ją žiūrime du kartus. Ir dar keli intarpai (irgi sulėtinti, irgi su gražia muzika), kur matome, kaip buvusi pora džiaugsmingai leidžia laiką namie (tuo metu lauki, kol išlys mobiliojo ryšio operatoriaus pasiūlymas). Pusę filmo operatorius žaidžia su kamera, kuri niekaip nestovi vietoje: iš kairės į dešinę, į viršų ir atgal - dinamiška, inovatyvu, meniška. O antroje filmo pusėje viskas sustoja, galime žiūrėti į statiškas buitines mizanscenas: butas, kiemas, baras ir odontologo kabinetas.

Įskaudintasis herojus Benas turėjo būti „gilus“ herojus. Jo užkadrinis balsas, pasakojantis istoriją turėjo suartinti žiūrovus su vidine jo būsena. Kaip ir sapnai ar vaikystės prisiminimų intarpai. Baimė būti paliktam moters-mamos, noras nebūti skaudinamam ir būti bejausmiu robotu. Žodžiu – visokie pseudofilosofiniai pasvarstymai apie vienatvę ir skausmą. Galėjo būti svarbu? Kitame kontekste – taip. Tačiau filmo herojus koks buvo pradžioje, toks ir liko – lėkštų juokelių apologetas, besivaikantis mamos (ar sužadėtinės) sijono, bet nuo pat pirmos iki paskutinės filmo minutės taip ir nepasikeitęs, nesubrendęs ar neatradęs kažko naujo (bet juk kaita dažniausiai ir yra visų filmų variklis). Formalumas „likime draugais“ – toks banalus, kad, atrodo, neįtikino net ir paties Beno.

Nepasikeitė nei (buvusi) mylimoji Atėnė, tiksliau – jos net ir nepažinome, nes vienintelė jos funkcija buvo išlieti kelias dirbtines ašaras ant restorano staltiesės ir sudalyvauti šokių konkurse. Nepamatėme nei didžiojo priešo odontologo, nei draugo Rokelio ir naujai užgimusios jo meilės. Nepamatėme, nes niekam to nereikėjo.

Bet, ironiška, pamatėme vienintelę filmo herojų baimę (kuri turbūt aktuali ir šio filmo žiūrovams) – bent akimirkai realybėje pasilikti vieniems, patiems su savimi. Galbūt todėl filmo herojus taip desperatiškai vaikosi bet ko, ką laiko meile. Nes buvimas su savimi anksčiau ar vėliau reikštų neišvengiamą prievolę pažinti save. O juk taip smagu žiūrėti į gyvenimo būdo žurnalus ir galvoti, kad esi kažkur ten. Tai tikrai ne istorijos iš „gretimos chruščiovkės laiptinės“.

 

p.s. Dėl absoliučiai prasto juokelio apie neįgaliųjų integraciją filmo kūrėjams turėtų būti gėda. Labai. 

Komentarai