Prieš premjerą. Apie klausimus, kuriuos teko užduoti ir sau

Auksė Kancerevičiūtė
2018 sausio 9 d.

Seserų Jūratės ir Vilmos Samulionyčių dokumentinis filmas „Močiute, Guten Tag!“ – jautrus ir asmeniškas. Norėdamos išsiaiškinti savo močiutės, Lietuvos vokietės Ellos Fink praeitį, jos leidosi į ilgą kelionę, aplankydamos vietas, susijusias su dramatiška šeimos istorija, kalbindamos savo artimuosius ir dar gyvus giminaičius, klaidžiodamos po archyvus su istoriku Norbertu Černiausku. Lemtingi močiutės apsisprendimai anūkėms sukėlė daugybę klausimų, susijusių su traumine patirtimi, giliai įsišaknijusiais tabu ir didžiosios istorijos vingiais. Apie tai - pokalbis su seserimis prieš filmo premjerą šalies kino teatruose.

 

Kurdamos dokumentinį filmą „Močiute, Guten Tag“, jūs tapote ne tik jo autorėmis, bet ir veikėjomis. Kaip atsitiko, kad teko ne tik režisuoti, bet ir pačioms būti kadre?

Vilma: Kaip jau sakiau per premjerą Vokietijoje, - šiame filme buvo labai sunku išvengti savęs.

Jūratė: Iš pradžių tokio tikslo ir plano neturėjome. Galvojome, kad mes keliausime, tirdamos šią istoriją, imsime interviu ir nevengsime savo balso kadre. Vėliau tapo natūralu dalyvauti kartu su žmonėmis, kuriuos kalbiname, kurie susiję su mumis ir mūsų gimine. Be to, po kokio nors susitikimo ar pokalbio, mums kildavo įvairiausių minčių, nes keitėsi ir mūsų suvokimas. Tuomet pamanėme, kad reiktų tas refleksijas užfiksuoti. Kamera po truputį sukosi, kol atsisuko ir į mus pačias.  

Vilma: Mūsų pirmas pokalbis buvo su mama, tuomet dar laikėmės nuošalyje. Paskui, kai važiavome į Bajoraičius, į apleistą močiutės sodybą, į kurią neplanavome lįsti...

Jūratė: Aš tai galvojau, kad lįsime...

Vilma: O aš neplanavau, nes man ten -  vaiduoklynas. Bet pamatėme išmuštą langą, kuris buvo užkaltas celofanu (irgi praplėštu), ir nusprendėme patekti į vidų. Kai ten įėjome, automatiškai atsakomybę dėl filmavimo perėmė operatorius Audrius Zelenius. Pačios būdamos kadre, jau nebegalėjome visko kontroliuoti. Žinoma, prieš filmuodami apsitardavome, Jūratė išsakydavo, ką mes norėtumėm parodyti, bet kai veiksmas imdavo vystytis, Audriui pačiam tekdavo spręsti, ką ir kaip užfiksuoti.

Tikriausiai šį sprendimą lėmė ir tai, kad režisavote dviese – refleksija, o ir visas procesas vyksta kitaip negu tada, kai filmo autorius – vienas žmogus.

Jūratė: Iš pradžių vengėme daug kalbėti prieš kamerą, bet taip išėjo, kad ši kelionė yra ir mūsų dialogas.

Vilma: Kartais suvokimas ateina po ilgo laiko. Pavyzdžiui, montuojant, staiga supranti, kad Audrius tam tikru metu išjungė kamerą, nes tada atrodė, kad tas aspektas nereikalingas, o paskui jis pasidarė labai svarbus. Pasirinkome itin sudėtingas temas, be to, mes ir pačios perėjome ilgą išgyvenimų, patirčių ir emocijų procesą.

Jūratė: Mes susidūrėme su asmeninėmis istorijomis, kuomet negali žiūrėti kritiškai. Kai nagrinėji pasirinktą personažą, viskas paprasčiau – matai, kokie psichologiniai procesai jame vyksta. O klausimus pačiam sau ne taip lengva užduoti. Netgi uždavęs, paskui pats nuo jų ir išsisuki.

Vilma: Savigynos mechanizmai yra unikalūs – jie žaidžia katę ir pelę su mumis.

Pradėję filmuoti, susidūrėte su artimųjų tyla ir pasipriešinimu, be to, tikriausiai nežinojote, kur nuves šis tyrimas.  Kaip pavyko apčiuopti esminius momentus, kurie padėjo atskleisti kruopščiai slėptą šeimos istoriją?

Jūratė: Visiškos nežinios nebuvo - jeigu patys artimiausieji tyli, yra tolimesni giminės, kaimynai.

Vilma: Turėjome tam tikrus istorijos griaučius, klausimus, kurie mums kilo. Pavyzdžiui, kodėl močiutė grįžo į Lietuvą? Kas tas Kazimieras ir kokia jų meilės istorija? Kas atsitiko su Lietuvos vokiečiais, kodėl jie buvo priversti bėgti? Kai paklausėme mamos, ji ėmė išsisukinėti: „Oj, nežinau“. Bet aš iš vaikystės šį tą prisimenu, Jūratė taip pat. Apie skaudžias patirtis mes irgi žinojome, bet iš pradžių galvojome, kad tų klausimų neliesime – jei nenori žmonės apie tai kalbėti, vadinasi, nereikia. Tačiau filmavimo metu supratome, kad mūsų artimieji vengė prisiminti močiutės jaunystę, jos likimą, bijodami atskleisti patį mirties faktą. Vietoje to sakydavo: „Labai faina buvo, mėgo gėles, skaniai valgį gamino“.

Jūratė: Supratome, kad nežinia ir paslaptys susiję su mirties tabu. Mūsų filmo plakatas yra kaip dėlionė. Bandėme iš atskirų gabaliukų susidaryti bendrą vaizdą, - norėjosi aiškumo, skaidrumo.

Vilma: Narpliodamos močiutės istoriją, pradėjome ir mamą į nepageidaujamą zoną tempti. Tapo aišku, - jeigu atvirai nekalbame apie viską iš eilės, atsiranda neteisybės jausmas, neišsakymas iki galo.

Jūratė: Bet tai mus nuvedė dar toliau. Jeigu jau savo artimiesiems uždavėme tuos skaudžius klausimus, tuomet ir mes pačios turėjome būti atviros, pripažinti tiesą apie tėčio mirtį. Susidūrėme su daugybe dilemų – gal dėl to taip ilgai užtrukome, kol filmas pasiekė ekranus.

O kada pradėjote filmuoti ir kiek laiko tęsėsi jūsų ieškojimai?

Vilma: Projektą parašėme 2013 metais. Iš pradžių maniau, kad reikia kurti vizualinį projektą, nes aš esu fotografė, tad norėjosi dirbti su nuotraukomis, laiškais. Jūratė tuo metu rašė vaidybinio filmo scenarijų.

Jūratė: Kai idėją papasakojau prodiuserei Ievai Norvilienei, ji labai susižavėjo, bet pasirodė, kad neįmanoma išvystyti dramaturginės linijos, nes mes žinojome per mažai. Tarsi filmas būtų įkvėptas tikros istorijos, bet jos viso labo tik puslapis. Tuomet atėjo mintis, kad reikia kurti dokumentinį filmą.

Jūs abi – iš giminingų, bet vis tik, skirtingų sričių – kino ir fotografijos. Kaip sekėsi apjungti profesines žinias ir ieškoti bendrų sprendimų?

Jūratė: Kai jau nusprendėme, kad tai bus dokumentinis filmas, nekilo abejonių, kad jį kursime abi. Kadangi Vilma vyresnė, ji daugiau faktų atsimena.

Vilma: Žinojau, kaip vizualiai viskas turi atrodyti, bet su kino virtuve ar montažu iki tol nebuvau susidūrusi. Techninius dalykus sprendėme atskirai, o visa kita – kartu. Važinėjome po kūrybines dirbtuves, kurių dalyviai nuolat stebėjosi, kaip čia taip – dvi režisierės?!

Renkant medžiagą filmui, Klaipėdoje buvo surengta ir Vilmos paroda „Tylos paktas“. Joje taip pat buvo rodomos archyvinės nuotraukos?  

Vilma: Taip, ši paroda bus atidaryta ir Vilniaus fotografijos galerijoje, po filmo premjeros, sausio 16 dieną. Bus eksponuojamos tiek mano darytos, tiek ir tos fotografijos, kurias radome pas gimines, mamą, taip pat laiškai, dokumentų ištraukos. Radome laišką, kuriuo močiutės ieškojo jos sūnėnas, gyvenantis Vokietijoje. Jis klausė, kas atsitiko, kodėl Elė grįžo į Lietuvą ir nesusitiko su juo, kaip buvo žadėjusi, po dviejų savaičių. Laiškas buvo rašytas vokiškai, tad aš jį perrašiau lietuviškai ir panaudojau savo video darbe. Realiai jo neįmanoma perskaityti iki galo, nes jis dingsta. Norėjau akcentuoti, kas vyksta su mūsų atmintimi, informacijos perdavimu kitam žmogui.

Jūratė: Atmintis dyla, trūkinėja. Kai ruošėmės filmavimui, galvojome, kaip užfiksuoti savo atsiminimus, nes pašnekovai juos gali pakoreguoti.

Vilma: Filme įdėjome epizodą, kuomet atvažiuojame į Šakius ir atsimename senelių garažą buvus žalią. O ten sutikti žmonės tvirtino: „ Ne, jis buvo rūdžių spalvos!“

Jūratė: Tai toks mažas momentėlis, bet filmavimo metu pasitaikė nemažai situacijų, kai pamatėme, kad senesni žmonės visai kitaip atsimena. Be to, prisiminimai nublanksta ir pasimiršta. Kaip ir su Kazimieru – jeigu būtume filmavę prieš penkis metus, kai dar buvo gyvas tas žmogus, kuris jį pažinojo, tikriausiai istorija būtų išsamesnė. O dabar viskas išslydo.

Vilma: Rengdama parodą, supratau, kad nieko negalima padaryti – tai negrįžtamas procesas. Dovana mums, kad suformulavome tam tikrus klausimus. Močiutė mums į juos jau neatsakys, bet mes suvokėme jos likimą istorinių įvykių fone ir tai turi daugiau prasmės.

Sakėte, kad protas žaidžia katę ir pelę, net jei pačios sau užduodate nepatogius klausimus. Jūsų mama Violeta taip pat labai stipriai priešinosi, o filmo pabaigoje ji sako: „Mano karta nesupras jūsų filmo. Nesupras, kam deklaruojat visos giminės savižudybes“. Bet tai labai paradoksali situacija – Lietuva pagal savižudybių skaičių pirmauja Europoje, o apie tai vis dar bijoma ar nenorima kalbėti, teisinantis, kad tai yra didžiulė gėda, - atseit, ką pasakys giminės, ką pagalvos aplinkiniai ir t.t. Kaip manote, kodėl taip yra?

Jūratė: Man atrodo, kad tai priklauso nuo žmonių, kurie formuoja mūsų požiūrį, - tai yra, ką tėvai perduoda vaikams. Čia tokie giluminiai dalykai, - jeigu mūsų močiutės tėtis irgi pats savo noru iš gyvenimo išėjo, tai gal ir toje šeimoje tai buvo nemalonus faktas, apie kurį jie žinojo, bet plačiai nekalbėjo. Mamos šeimoje, mūsų senelis irgi tą labai slėpė, dar ir religiniai dalykai prisidėjo, nes savižudybė - didelė nuodėmė. Bažnyčia nepriims, o mirusįjį laidos tik nešventintoje žemėje, už kapinių tvoros. Bet gal tai aktualiau prieškariu, sovietmečiu neaišku, kaip buvo.

Vilma: Sovietmečiu religija buvo eliminuota iš gyvenimo, tačiau statistikos apie savižudybes nėra, - šis reiškinys tarsi neegzistavo.

Jūratė: Iš tiesų, mums pačioms labai sunku apie tai kalbėti, net ir žodį „savižudybė“ buvo sunku ištarti.

Vilma: Daugelį metų mūsų namuose jis nebuvo sakomas.

Jūratė: Mes ir pačios kažką vis vėlėme, malėme, kol montuotojas paklausė: „Apie ką jūs čia šnekate?“ – „Taigi, aišku, kad apie mirtį!“. Bet formulavome labai aptakiai: „Kai TAI įvyko“. Vokiečių koprodiuseriai  iš „Dagstar Film“ dar labiau nesuprato, kas yra „TAI“? Galiausiai jie paklausė, kodėl mes nesakome tiesiai, kad močiutė nusižudė? Bet viskas atėjo iš šeimos, - mums buvo pasakyta apie tai nekalbėti.

Vilma: Tai yra mūsų visuomenėje priimtos normos, be to, išgyvenimai labai susiję su savigrauža – imi galvoti, kad gal galėjai kažką padaryti.

Jūratė: Mes daug dirbome, kad neužsikrautume sau kaltės jausmo. 

Vilma: Tai yra tvarkymasis su netektimi. Turi praeiti kažkiek laiko, kad apmąstytum, ką galėjai padaryti ir kaip viskas buvo. Antraip iškart gali save palaidoti po savigrauža, gėda, kuri iš tikrųjų yra labai stiprus jausmas. Tai yra nesibaigianti grandinė: kaip čia dabar man taip atsitiko ir ką pagalvos kiti. Riba yra labai plonytė – pasakysi kitiems tiesą ar sumeluosi.

Čia išryškėja ir skirtingas kartų požiūris – tai yra jūsų – maksimalistinė, kompromisų nepripažįstanti pozicija, kuomet siekiama išsilaisvinti iš to, atrodytų nekalto melo ir sulaužyti egzistuojančius tabu, ir vyresniosios kartos, kuri nelinkusi prisiminti to, kas skaudu. Vis tik, žiūrint filmą, kyla mintis, kad tai galbūt ir sovietmečio pasekmė, kuomet pernelyg didelis atvirumas buvo pavojingas ir žmonės priprato gyventi tam tikroje prieblandos zonoje.

Jūratė: Taip, turint vokiškas šaknis gyventi Šakiuose ir dar sovietinėje santvarkoje, buvo nelengva. Savo darbą atliko propaganda, kuomet vokiečiai buvo vadinami priešais, fašistais. Mama taip pat bijojo pripažinti savo vokiškumą. Senelis buvo sovietinės kariuomenės karys, močiutė – vokietė, abu kalbėjo lietuviškai. Mums nieko nepasakojo dėl atsargumo.

Vilma: Iš tiesų, mes nežinome, kaip Elė Fink suvokė savo tapatybę. Viduje ji vis tiek savo vokišką kilmę turėjo ir niekur jos negalėjo padėti, nes ji su giminėmis kalbėjo ir laiškus rašydavo vokiškai, melsdavosi irgi vokiškai, lankė liuteronų bažnyčią Tauragėje, Šilutėje.

Kitas dalykas, kad pokario karta – kariavusių ar karą patyrusių žmonių vaikai užaugo tyliose šeimose. Vokiečiai yra padarę išsamius tyrimus ir atskleidė, kad potrauminė patirtis pasižymi tuo, kad ją patyrusieji užsisklendžia savyje ir apie tai nekalba. Taip buvo močiutės šeimoje. Mūsų tėvai taip pat buvo sudarę tylos paktą ir neuždavinėjo klausimų, nes žinojo, kad bus nemalonus pokalbis.

Jūratė: Kai nekalbi, atrodo, kad to ir nėra.

Vilma: Vokiečiai ištyrė kurioziškas situacijas, kuomet žmonės pasiduoda priklausomybėms, ir labai sunku suprasti, kodėl. Pasirodo, kad kažkokios pilkosios zonos turi įtaką. Bet galiausiai ateina trečia karta, kaip aš ir Jūratė, - nepatyrusi karo baisumo, - kuri kalbasi su savo tėvais, domisi, kaip viskas buvo. Tuomet tas paslapties šydas prasiskleidžia.

Jūratė: Vokietijoje netgi yra terminas „Trečioji karta po karo“. Supratimas, kalbėjimas palengvina psichologinę naštą.

Jūsų istorija atskleidžia ne tik dramatišką jūsų močiutės likimą, bet gana netikėtai atverčia ir svarbius Lietuvos istorijos puslapius. Filme kalbama ir apie Lietuvos, rytų Prūsijos teritorijoje gyvenusius vokiečius, kurie buvo priversti bėgti iš šalies II Pasaulinio karo metu. Kiek jums pačioms tai buvo nauja, netikėta ir kodėl apie šiuos įvykius taip mažai žinoma?

Jūratė: Vienas iš mūsų dėlionės aspektų, buvo ir ši istorinė tema. Skaitėme, ką istorikė Arūnė Liucija Arbušauskaitė yra parašiusi apie vokiečių pasitraukimą, bet vis tiek reikėjo pagalbininko. Taip atsirado istorikas Norbertas Černiauskas. Jis detaliau viską papasakojo, įvedė į kontekstą.

Vilma: Tai didelė painiava. Kai buvo pasirašytas paktas tarp Rusijos ir Vokietijos, kuriuo pasidalintos žemės, vokiečiai turėjo trauktis iš būsimos sovietų sąjungos teritorijos. Tyrimų Lietuvoje nėra ir gaila, kad tai mažai tyrinėta, nes vokiečiai iki karo sudarė 3-4% Lietuvos gyventojų skaičiaus, tai yra, apie 90 tūkstančių jų čia gyveno. Kaip N. Černiauskas pasakojo, jie labai seniai čia atsikėlė, be to,  XVII amžiuje po maro buvo daug laisvos žemės Rytprūsiuose, protestantus Vokietijoje persekiojo, tad jie ir kėlėsi į pietus nuo Nemuno.

Jūratė: Aš taip buvau įsigilinusi į šią temą, kad atrodė, dar vienas istorinis filmas gali išeiti.

Tikriausiai kiekvienam dokumentinio kino kūrėjui iškyla ir etikos problema. Kaip ką sprendėte?

Vilma: Etika labai susijusi su vidine nuostata. Būtent šiuo klausimu mes nesiginčijome. Mane sudraskydavo iki negalėjimo koprodiuserių iš Vokietijos reikalavimas parodyti paskutinį laišką, išsiaiškinti, kodėl močiutė nusižudė. Man buvo savaime suprantama, kad šio klausimo savo filme neužduosime.

Jūratė: Manau, kad tai buvo kultūriniai skirtumai. Vokiečiams natūralu aiškintis, kodėl, - mat jie labai aiškiai įvardina savo kaltės jausmą. Prodiuserė Dagmar Blume-Niehage nesuprato mūsų abstraktaus atsakymo: „Kažkodėl“.

Tarptautinė filmo premjera vyko Liubeko kino festivalyje. Kaip reagavo vokiečių publika?

Vilma: Pirmas klausimas buvo: „Tai kas parašyta laiške?“

Jūratė: Vokiečiai priėmė labai gerai. Atsirado ir bendražmogiškų sąsajų, kuomet, po peržiūros žmonės prieidavo ir sakė: „O, mano močiutė irgi iš Rytprūsių!“ Arba pripažindavo, kad irgi yra tokių istorijų šeimoje, apie kurias sunku kalbėti.

Vilma: Supratau, kad kartų dialogas, nesvarbu, kokiais klausimais, yra sudėtingas. Vėliau, po premjeros „Scanoramoje“, žmonės sakė: „Eisiu pasikalbėti su savo mama“.

Jūratė: Manau, jautrumas atsiranda, kai ima kalbėti žmonės, patys susidūrę su šia problema, patyrę artimųjų netektį. Akcentuojamas emocinis patyrimą, o ne detalės.

Nors filme kalbate apie tragiškus dalykus, bet viską nuskaidrina jūsų autoironija. Kiek jums svarbus humoras – ar šis gebėjimas juoktis yra įgimtas, ar taip tiesiog lengviau priimti ir susitaikyti su tuo, kas įvyko?

Jūratė: Gal tai yra savisaugos reakcija – geriau pajuokauti, negu dejuoti.

Vilma: Mes nuo vaikystės taip įpratę, nors gal čia iš mamos paveldėtas bruožas – kai sunku, pasijuoki ir vėl gerai. Mes sus sese turime „juoko kauliuką“ – kai susitinkame, kartais iš pusės žodžio suprantame kontekstą ir netgi ryšį su kokiu nors praeities įvykiu, tad užtenka užuominos ir juokiamės gal penkiolika minučių.

Jums abiem šis darbas tam tikra debiutinis  - Vilmai pirmasis darbas kine, Jūratei – pirmas pilnametražis filmas. Kokie buvo didžiausi kūrybiniai iššūkiai ?

Jūratė: Tikriausiai visi dokumentikos kūrėjai susiduria su temų gausa. Atrodo, pasirenki vieną temą, bet staiga – ir vokiečiai, ir šeima, ir seserystė, ir savižudybės, - ir viskas svarbu.

Vilma: Iš tiesų, sėdėjome ant temų „maišo“ ir galvojome, kaip jas sujungti į vieną pasakojimą. Realybė vis pakoreguodavo mūsų sumanytą scenarijų.

Jūratė: Be to, filmavimo procesas labai išsitęsė, turėjome labai mažai faktų.

Vilma: Nepaprastai ilgai ieškojome Kazimiero: ir Kanadoje, ir Vokietijoje, ir pabėgėlių stovyklose...Bet vis atsitrenkdavome galva į sieną ir sunkiai sau pripažinome, kad jo nėra. Arba jis egzistuoja tik kaip svajonė, kaip jaunatvės dvelksmas, graži meilės istorija.

Jūratė: Mes pasirinkome labai sudėtingą filmo gamybos būdą, - vienu metu montavome ir filmavome. Susėdę peržiūrėdavome, ką jau turime, kaip dramaturgiškai dėliojasi medžiaga, o tada vėl toliau keliaudavome. Iš kelionių parsiveždavome kažką, kas viską vėl pakeisdavo.

Vilma: Man, nejudančio vaizdo kūrėjai, pats procesas buvo labai sudėtingas, - ir vaizdas judantis, ir garsas, montažas – man. Galiausiai pasidalinome, kad Jūratė sėdi montažinėje, o aš esu rezultato stebėtoja ir vertintoja. Taigi, peržiūrėjau filmą gal penkiasdešimt kartų.

Jūratė: Mūsų filmavimo grupę sudarė 4-5 žmonės, bet koprodiuseriai buvo Vokietijoje: montažo konsultantė, kompozitorius, montažo režisierė – visi buvo vokiečiai. Jiems teko daug aiškinti, ką konkrečiai mes norime padaryti. Tačiau su komunikacijos problemomis visi susiduria, kurie dirba tarptautiniuose projektuose. 

 

Nuotraukose - seserys filmo kadruose. 

Komentarai