Kino teatre. Nuotykiai „Pelėdų kalne“

Kai į Lietuvą ateina ypatinga šventė – Vasario 16 –oji, kino ekranuose pasirodo ir  skausmingą mūsų praeitį nagrinėjančios istorinės dramos. Pernai žiūrėjom Donato Ulvydo „Emiliją iš Laisvės alėjos“, šįmet - Audriaus Juzėno „Pelėdų kalną“. Gal ir nebloga būtų ši tradicija -  žmonių susidomėjimas garantuotas, nes vienaip ar kitaip apeliuojama į nacionalinius jausmus, be to - pagerbiami kovojusieji už laisvę, paaugliai sužino apie gūdžius sovietinius laikus, kai priešiška sistema be gailesčio traiškė nepaklusniuosius. Geras filmas ar blogas, jis vis tiek atliks edukacinę funkciją ir bus rodomas įvairiausiomis progomis. Apie jo meninę vertę nebent kokie nepatenkinti kritikai šį tą paburbės, bet jų priekaištus galiausiai nusvers visuotinis pripažinimas. Būtent šis pripažinimo ir garbės vaikymasis labai dažnai pakiša režisieriams koją. Ir ne tik vidutiniams. Talentingiems - taip pat.

Kad Juzėno kūryboje istorinės temos yra ne naujos, tikriausiai priminti nereikia. Jis bene pirmasis mūsų vaidybinio kino režisierius, kuris prakalbo apie žydų bendruomenės gyvenimą okupuotame Vilniuje ir čia veikusį žydų teatrą (“Vilniaus getas”); apie masinius lietuvių trėmimus į Sibirą (“Ekskursantė“), o tiksliau - iš tremtinių traukinio pabėgusios mergaitės ilgą kelionę namo.  Pažvelgti į tragiškus praėjusio amžiaus įvykius netikėtu aspektu ir įgyvendinti savo viziją, nepaisant visų pasitaikančių kliūčių („Ekskursantė“ dėl 2008 –ųjų ekonominės krizės, ketverius metus gulėjo ant lentynos, kol atsirado pinigų juostos įgarsinimui), reik atkaklumo, drąsos, o jos režisieriui nestinga.

Susidarė įspūdis, kad savo filmus jis, visų pirma, adresuoja jaunajai kartai, kurios nebekankina praeities nuoskaudos, agresyvios kaltųjų ir priešų paieškos ar perdėtai emocingas požiūris į patirtas kančias ir priespaudą. Ne išimtis ir „Pelėdų kalnas“, kino teatruose pradėtas rodyti per patį Valstybės atkūrimo šimtmetį. Nors anotacijoje skelbiama, kad „tai istorija apie 1947-1953 m. Lietuvoje susiklosčiusius politinius ir istorinius įvykius, partizanų ryžto ir nešamos žinios kelionę, pralietą kraują, herojų tarpusavio meilę bei santykius, pokario kartą...“ ir taip toliau, ir panašiai, visgi filmas labiau primena nuotykių dramą, kurioje įvairiausios avantiūros ir beatodairiškas jaunųjų personažų elgesys nustelbia laikmečio realijas. Technine prasme atskiros scenos gana efektingos, puikiai operatoriaus Rolando Leonavičiaus nufilmuotos; veiksmas - intensyvus, čia nuolat kažkas kažką persekioja, puola, bėga, vejasi ar bent jau mylisi...Seksualinė revoliucija vakaruose dar neprasidėjusi, o Kaune, nepaisant NKVD‘istų siautėjimo ir iliustratyviai rodomų trėmimų, ji vyksta visu smarkumu. Atrodo, filmo veikėjus - gimnazistus taip kankina hormonų audros, kad jie pasiryžę tenkinti savo aistras pirma pasitaikiusia proga ir kone bet kur. Žinoma, galima teigti, kad po bolševikų įvykdyto Spalio perversmo Rusijoje, moralinis palaidumas tapo norma, bet Stalino valdymo laikotarpiu (apie kurį ir pasakojama filme) niekas nebedrįso demonstruoti savo seksualumo, ypač viešumoje. Jei bandžiusiems nusižudyti grėsė kalėjimas, tai viešai „ištvirkaujantiems paleistuviams“ – lygiai taip pat, nes sovietų sąjungoje šių dalykų tiesiog negalėjo būti. Vulgari scena tuščioje kino salėje, kur kėdės aptrauktos prabangiu raudonu aksomu ir rodoma kronika apie Stalino mirtį – nei į tvorą, nei į mietą. Suprantu, kad nuotykių filme gal ir nereikia ieškoti istorinės tiesos, bet nejau tik taip Rita (Paulina Taujanskaitė) gali pademonstruoti savo atsidavimą (?) žuvusiam herojui, kurio net vardo nieks nežino, tik nuotraukas kagėbistai jai draugiškai „atiduoda“. Filme gausu personažų – dažniausiai jie „nukrinta“ tarsi iš dangaus, atlieka savo funkciją ir dingsta.

Vienas pagrindinių herojų, reik suprast - Šmelingas (Arnas Danusas) -  yra tas, dėl kurio alpsta Kauno merginos ir kuriam pavydi vaikinai. Kadangi visi nepaprastai mėgsta kiną ir kažkokiu stebuklingu būdu yra prisižiūrėję Holivudo vesternų (kino teatruose rodomos tik propagandinės kronikos, o pro „Geležinę uždangą“ tik retkarčiais prasimuša „Amerikos Balsas“), Šmelingą jie lygina su John‘u Wayne‘u. Jis ne tik patrakęs, nežinia iš kur atsiradęs gražuolis, drąsiai plėšantis agitacinius sovietinės armijos plakatus. Netyčia nušovęs enkavėdistą, jis neturi kito pasirinkimo, tik tęsti savo kovą iki galo ir didvyriškai žūti. Tiesa, prieš tai  Šmelingas dar turi padėti rusų belaisviui vokiečiui Rossmannui (Dainius Svobonas) pereiti sieną į Lenkiją ir surinkti visus dokumentus ir liudijimus apie Kremliaus režimo vykdomus nusikaltimus, apie kuriuos jo bendražygiai galiausiai praneš laisvajam pasauliui. Bendražygiai – partizanų grupelė, taip pat atsiranda epizodiškai, tarsi iš niekur, pasako savo patriotinius tekstus apie laisvę, sudalyvauja batalinėse scenose, palaidoja bažnyčios varpinėj išprievartautą mirusią moterį, paskui jų tarpe atsiranda išdavikas, bet jo funkcija paprasta – atskleisti tikrų kovotojų heroizmą. Beje, tai tik kelios siužetinės linijos, kurių šiame filme nepaprastai daug. Tiek daug, kad atrodo, jog dėl kažkokių priežasčių, į dvi valandas buvo sutrauktas ištisas serialas.

Gerų norų ir ambicijų vedami – tiek patyręs scenaristas Pranas Morkus, tiek režisierius Audrius Juzėnas jau taip norėjo viską aprėpti, kad padarė esminę, dažnai pradedančius kino kūrėjus persekiojančią klaidą – pametė pagrindinę dramaturginę liniją, vietoje jos į vieną krūvą sudėdami kuo daugiau šalutinių istorijų, kurios iki galo neišvystomos ir prigalvodami įvairiausių personažų, su kuriais sunku susitapatinti. Jei ne jaunųjų aktorių maksimalizmas ir jų vitališka energija, mažai ką ir beprisimintum. Pristatinėjant filmą, akcentuojama, kad tai juosta apie „pasipriešinimą, begalinę meilę ir atsidavimą savo šaliai...“, bet labiausiai išvystyti ir įtikinantys yra ne kovotojų, o prisitaikėlių personažai. Jei Šmelingas vaizduojamas kaip žmogus be praeities, tėvų ir šiaip, nedraskomas abejonių ir nesikeičiantis per visą filmą, tai jo savotiškas antipodas - Tadas (Aidas Jurgaitis) jau daug tikroviškesnis. Žiūrovai supažindinami su jo psichologiškai palūžusiais tėvais: motina (Aldona Bendoriūtė), kuri bažnyčioje priverčia sūnų prisiekti, kad neis į mišką; tėvu (Aleksas Kazanavičius), kuris prieš savo valią dalyvauja artimųjų trėmimo operacijoje; jų kaimynystėje įkeldintą frontininko šeimą, kuri svetimuose namuose jaučiasi kaip savuose...Bene geriausiai pavykęs yra antraplanis rusų kapitono žmonos Lidijos (Aleksandra Metalnikova) personažas. Ji gyvena ir jaučia, o ne vien transliuoja režisieriaus jai skirtą žinią. Visus kitus neatitikimus ir siužeto skyles bandoma sulopyti, pasitelkiant kompozitoriaus Tito Petrikio muziką, kruopščiai atkurtas detales ir gražiai nufilmuotas lokacijas, bet tie nelemti balti siūlai vis tiek bado akis ir neleidžia susidaryti vientiso vaizdo. 

Luko Juzėno nuotraukose - filmo kadrai: aktoriai Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis, Paulina Taujanskaitė, Aleksandra Metalnikova.