Komentaras. Šimtmečio šokiai

Gediminas Kukta
2018 kovo 11 d.

Į Pelėdų kalną užkopiau gerokai pavėlavęs. Čia jau vyko dūzgės. Tie, kurie suspėjo ateiti pirmieji – žvaigždės –seniai buvo dingę ir mane dar beeinantį pasiekė komentarai, kad, jų nuomone, organizatorius su komanda gerai padirbėjo: tokių šokių Lietuvai seniai reikėjo. Paspartinau žingsnį, bet vis tiek patekau tik ant pabaigtuvių.

Prie įėjimo pasitiko akmeninės skulptūros su pelėdomis ir tarp dviejų ąžuolų ištiesta juosta su užrašu „Šimtmečio šokiai“. Tiesa, vienas jos galas jau kabojo nuplyšęs ir jį purvinais batais trypė trys kritikai. „Balaganas!“, – šaukė vienas. „Patriotinė propaganda!“, – nervinosi antras. „Tokio kuriozo seniai nemačiau!“, – skėsčiojo rankomis trečias. Šalia stovėjusieji bandė perrėkti – girdit, kaip lietuviški, tai šokiai neblogi, gal tik specialiųjų efektų trūko.

Palikęs juos aiškintis, kirtau aikštelę, per kurią, patys sau niūniuodami melodiją, polkos žingsniu skriejo sponsoriai – kelios porelės iš šokių industrijos. Labiausiai jos džiaugėsi tuo, kad šie šokiai pasirodė žymiai autentiškesni ir su geresniu dreskodu nei pas Emiliją Laisvės alėjoje prieš metus. Tik aišku, gaila, kad Prezidentė nepasirodė.

Tolėliau, už ąžuolų, kostiumuoti ponai diskutavo, kiek istorinės tiesos ką tik pasibaigusiuose Šimtmečio šokiuose būta ir, apskritai, kaip juos vertinti šiandienos kontekste. Vieni teigė, kad šokius greituoju būdu reiktų įtraukti į mokyklinę programą. Kiti, priešingai, piktinosi, kad juose neperteikta laikotarpio dvasia, t.y. daugumą žingsnelių šokėjai patys išsigalvojo. Šį faktą, anot jų, dar būtų įmanoma atleisti, jei merginos nebūtų taip aukštai kilnojusios kojų ir rodžiusios nuogų šlaunų, o šokiams baigiantis vienas vyrukas nebūtų palindęs po pagrindinės šokėjos sijonu. Šventvagiška, amoralu ir nepriimtina.

Mačiau, kad diskusijų įdėmiai klausėsi ir reikiamu momentu jas kurstė žmonės iš šokių rinkodaros skyriaus. Po kiekvieno aštresnio ponų pasisakymo jie bėgo už medinės muzikantų pakylos ir rašė atsakomuosius straipsnius. Praeidamas pastebėjau vienoje iš užrašų knygelių stambiu markeriu apibrauktą žodį „kunilingas“ ir kelias greitas pastabas: „sužinoti, kas tai“, „pakalbinti psichoterapeutą“, „išpūsti sensaciją“ (trys šauktukai).

Už muzikantų nugarų kažkas jau buvo spėjęs iškabinti nuotraukas su Šimtmečio šokių akimirkomis. Beveik live transliacija. Didžioji dalis fotografijų – iš drono skrydžio. Vienoje įžiūrėjau ir save: štai stoviu Žaliakalnyje, Pelėdų kalno papėdėje, pusvalandis iki užkopimo, ir oficialiame Šimtmečio šokių feisbuke atsakinėju į klausimą: tai N-16 ar ne N-16?

Palikau šurmulį ir žengiau į miško gilumą. Čia, apšviestas mėnesienos, šokių scenaristas kažkam guodėsi ne taip įsivaizdavęs paskutinę šokių sceną (visko pasitaiko), o režisierius valiūkiška šypsenėle bandė atremti saujelę žmonių, kurie liko nepatenkinti ir prašė grąžinti bilietus.

Kivirčą nutraukė vos per žingsnį nuo mūsų užsiliepsnojęs plakatas su Johno Wayne’o veidu (WANTED: DEAD OR ALIVE). Popierius degė, iš tamsos išplėšdamas mus apsupusių liūtų, tigrų ir hienų snukius. Laimei, nuaidėjęs šūvis išbaidė žvėris, o mišką užliejo švelnūs kronikos garsai. Jie sklido iš seno kino teatro netoliese. Čia jau rodė Šimtmečio šokių įrašą.

Pokario Kaunas, rūko apgaubti parkai, smetoniniai interjerai, traukinių stotis, restoranai. Dailininko darbas –puikus, gal net geriausias iš paskutiniu metu matytų lietuvių kine. Pradžia nuteikė viltingai. Aš net supratau sumanymą parodyti skirtingus žmonių (tipažų) poelgius tos pačios nelaimės akivaizdoje: kaip jie reaguoja, kokius sprendimus priima? Čia ir išdavikai, ir kovotojai, ir kolaborantai, ir tie, kurie tiesiog tylėjo.

Mačiau, kad režisierius dirbo su medžiaga, apgalvojo mizanscenas, sukūrė daugelio epizodų dramaturginę įtampą. Kino kalbą, kokios jaunieji galėtų pasimokyti. Gaila tik, kad personažams pritrūko psichologijos. Priešingai, nei patriotinės bravūros, kuri veržėsi per kraštus. Kas antra scena atrodė simboliška, todėl viskas  ilgainiui pradėjo panašėti ne į gyvą kūrinį, bet didelį trispalvį plakatą, kuris skambant herojišku patriotizmu įkrautiems dialogams uždengė ne tik ekraną, bet ir tavo sąmonę.

Pamenu, kad išėjus iš kino salės, lauke jau švito. Paspyriau tuščią „Vytauto“ butelį, nukrapščiau nuo bato šlapią filmo „Ignotas grįžo namo“ afišos skiautę, nupėdinau iki Šimtmečio šokių aikštelės, kur trys kritikai unisonu deklamavo Salomėjos Nėries „Dainuok, širdie, gyvenimą“, nusileidau nuo Pelėdų kalno, kirtau autostradą Kaunas-Vilnius ir, patraukęs sengirės link, nepatikėsit, išgirdau grįžtančias Sidabrines gerves.

 

Luko Juzėno nuotraukoje - „Pelėdų kalno“ filmavimo aikštelės akimirka.

Komentarai