Kino teatre. Iš vandens

Elena Jasiūnaitė
2018 kovo 15 d.

Pirmieji dokumentinio filmo „Rūta“ kadrai – vėjo siūbuojami laukai, auksinės kopos, žydra jūra, bėganti mergina ir viską užgožianti muzika – priminė išblizgintą sportinės aprangos reklamą. Ir pasąmoningai nuteikė tam, kad dabar valandą su puse turėsiu žiūrėti dar vieną į patriotinius jausmus apeliuojančią nacionalinio herojaus gimimo istoriją: nuo baseino dugno su atsilaupiusiomis plytelėmis iki olimpinių aukštumų. Šiek tiek ašarų, šiek tiek džiaugsmo, daug vargo ir laiminga pabaiga. Iš karto reikėtų pripažinti, kad truputį klydau. Tik mano valandas išgelbėjo ne iš režisierių turimos medžiagos „sukalta“ istorija, o ta pati skurdžiame Šilainių baseine užaugusi ir filmo sumanytojų planams, atrodytų, lyg netyčia (galbūt visai kaip gyvenime) nepaklususi mergaitė. Visiškai nesidomiu sportu, bet net ir aš prisimenu auksinį medalį rankoje belaikančią ir iš laimės ašarojančią penkiolikmetę. Tas tyras nuoširdumas, gal kiek vaikiškas, niekada nebus blogas. Jis kada nors ką nors išgelbės (nebūtinai baseino vandenis). O šiuo atveju, kaip pamatysime, ir filmą.

Debiutuojantys filmo režisieriai Rolandas Buožis ir Rokas Darulis nusprendė papasakoti geriausios (čia reikėtų įterpti visą krūvą kitų teigiamų epitetų) Lietuvos plaukikės Rūtos Meilutytės istoriją. Dokumentuoti plaukikės gyvenimą jie pradėjo likus keliems mėnesiams iki Rio de Žaneiro vasaros olimpinių žaidynių. Režisieriai sekė plaukikės gyvenimą po jų ir naujus iššūkius, prisiminė Londono vasaros olimpines žaidynes, buvusias pergales ir nesėkmes. Kūrėjai labai tvarkingai (kone pagal dokumentinių televizinių laidų taisykles) užpildė ekrano laiką visais „privalomais“ atributais: varginančias treniruotes keitė vaizdo įrašų iškarpos iš žinių (daugiausiai angliškų, nes, matyt, taip norėta pabrėžti pergalės svarbą?), fotografijos, tie patys reklamas primenantys gražiosios Lietuvos vaizdai, artimųjų prisiminimai apie Rūtos vaikystę ir sudėtingą karjeros kelią, buitiniai kadrai iš pačios Rūtos kasdienybės, euforijos apimti čempionę pasitinkantys lietuviai ir... „kalbančios galvos“: be ekspertų ir „ekspertų“ komentarų net ir čia – nei iš vietos. Nors iš tiesų jie nepasakė nieko, ko filme ir taip nebūtumėme pamatę, o merginos portretui daug daugiau vykusių spalvų suteikė ją mylinti šeima. Du kalbintieji – buvę Rūtos Meilutytės treneriai – pasakojo apie tai, kokia ji stipri, gera ir užsispyrusi, ir kaip greit jie suprato atradę tikrą talentą. Tačiau jie dirbo, stebėjo, ugdė, tad ir tos kalbos – tiek to. Trečioji „galva“ gi – Lietuvos atstovas dainininkas Marijonas Mikutavičius, kurio funkcija (kaip ir jo pasirinkimas filmui) vis išlendant vienspalviame fone šiame filme man taip ir liko neaiški. Paaiškinti lietuvių (besikeičiantį) santykį su Rūta Meilutyte? Jos vietą mūsų sportiniame (ir ne tik) gyvenime? Bet tai filme jau buvo parodyta – kalbant pačiai Rūtai, jos broliams ir močiutei, stebint žurnalistų reakcijas ir spaudos antraštes.

Dokumentiniuose filmuose režisieriai neretai iš anksto žino, kokius herojus jie nori matyti savo filme: ką jie turi sakyti, kaip galvoti, ir kaip baigsis jų filmo istorija. Kartais nutinka ir taip, kad filmų herojai prieš kamerą sukuria naują savo portretą ir taip meistriškai tuo manipuliuoja, kad imi abejoti, kas iš tiesų yra filmo režisierius. Su „Rūta“ taip nenutiko, ir tai – viena stipriausių filmo pusių. Rūta tokia ir išliko – gyva mergina, nemokanti iš savęs kurti nacionalinio stabo. Kiek kukli prieš kameras, krūvoje maišų su daiktais po eilinio persikraustymo beieškanti olimpinio medalio, prisipažįstanti, kad norėtų išmokti groti gitara, nesibaisinti pirmojo savo baseino sąlygomis, su šypsena pirštu bedanti į lubas, kur iš vamzdžio į kibirą lašėdavo vanduo; ji be jokių pastangų randa gerų žodžių, kalbėdama apie tai, kuo ši aplinka padėjo jai pasiekti to, ką turi dabar. Nepyksta ant autografų ir nuotraukų prašančių gerbėjų, taktiškai „atlaiko“ biolaukų ir pseudokosminių minusų dėliotojo ataką (šis jaučiasi geriau už visus žinąs Rio žaidynių nesėkmės priežastį), bendrauja su iš anksto su ja nesusitarusiais žurnalistais, ir tik tyliai prieš režisierių kamerą prasitaria, kad labiau būtų norėjusi pasiklausyti mėgstamos grupės pasirodymo...

Vis tik svarbiausia (o galbūt svarbiausia todėl, kad jautriausia ir net netikėta) filmo tema „Rūtoje“ – visai ne jos pergalės, varginančios treniruotės ar gana sudėtinga šeimos istorija.  Tai – ta Rūtos asmeninės istorijos pusė, kuri labai dažnai dalinant interviu žiniasklaidai lieka kažkur „už kadro“: sėkminga, talentinga, mylima – ko dar norėti?  

Po sėkmingo (na ir kas, kad be medalio?) dalyvavimo Rio žaidynėse laikraščiai mirga žeminančiomis antraštėmis, neprofesionali žurnalistė iš karto po plaukimo nesibodi suformuluoti klausimus, panašius į „taip blogai turbūt dar niekada neplaukėte, kaip jaučiatės?“ (nepropaguoju fizinio smurto, bet mintyse norėjau vožtelėti jai ląstu (kalbininkai sako, kad tą daiktą reikia vadinti plaukmeniu). Rūta net į šį klausimą sugebėjo atsakyti taktiškai. O kai kurie prašalaičiai, staiga tapę plaukimo ekspertais, devyniolikmetei(!) merginai užtikrintu tonu rekomenduoja mesti profesionalų sportą ir eiti gimdyti vaikų – ir jauno žmogaus pasaulis ne juokais susijaukia. Apie savo savijautą Rūta ir jos šeima kalba atsargiai: tema skaudi ir jautri. Ką jaunam žmogui reiškia atsidurti dėmesio centre, kaip jaustis, kai kažkas į tave projektuoja savo viltis, kurias tu ne visada gali pateisinti, kai vieną dieną tave nešioja ant rankų, o kitą – analizuoja esamas ir nesamas klaidas? Šią temą „nusigriebę“ filmo režisieriai ja, atrodo, kiek užsižaidžia dar kartą suardydami pasakojimo vientisumą – „depresijos“ terminas pavartojamas ne kartą, o dar ir išspaudžiamas buvusio plaukimo trenerio komentaras. Nepaisant to – ši tema svarbi ir kalbėti ja būtina. Ir nuolat besišypsanti Rūta čia – ne olimpinė sportininkė, o viena iš daugelio tų, kurie savo ligos (ar būsenos) nepasirinko.

Akivaizdu, kad filmo kūrėjai surinko daug įdomios medžiagos. Kaip ir tai, kad pati filmo herojė jiems buvo svarbi ir įdomi, kad kuriant įvairialypį filmo herojės portretą norėta papasakoti daug daugiau, nei galime pamatyti perskaitę interviu žurnale, kur Rūta visada šypsosis. Tačiau galbūt tai ir nulėmė, kad debiutuojantiems režisieriams pritrūko ne talento ar ambicijų, bet „techninių“ įgūdžių suvaldant turimą medžiagą, sudėliojant ją į ritmingą, nuoseklų pasakojimą, prakalbinant pačius herojus (nejučia spustelėti – ne taip, kad jie kalbėtų kaip reikia režisieriams, bet ir ne laukiant, jog galbūt visame nesibaigiančiame monologų sraute pasakys kažką esmingo) ir neužsižaidžiant naujomis, filmavimo eigoje vis iškylančiomis temomis. Nes kad ir kokį filmą kurtum – jos niekada nebus išsemtos. 

Komentarai