Kauno modernizmo fone – „pažadėtosios žemės“ idėjos

Neringa Kažukauskaitė
2018 rugsėjo 22 d.

Atrandama teritorija (vieta, miestas, kaimas ar gamtos peizažai), dažnai nulemia ir atsirandantį filmą. Jo istoriją, stilistiką, spalvas, nuotaiką, atmosferą. Dažnai vieta, kurioje filmuojamas filmas, labai stipriai ir neatsiejamai susijusi su tuo, apie ką ir kodėl yra vienas ar kitas filmas.

„Jei nebūtų išsaugotos Kauno moderniosios architektūros, gal nebūtų ir šio filmo“, -- sako kino režisierius Karolis Kaupinis apie savo naujausią darbą „Nova Lituania“. Šis filmas yra vienas iš Lietuvos valstybės šimtmečiui skirtų kino projektų ir režisieriaus debiutinė ilgo metražo vaidybinė juosta. Jo trumpo metražo filmai „Triukšmadarys“ (2014), „Budėjimas“ (2017) sulaukė palankaus dėmesio daugelyje tarptautinių kino festivalių. Naujojo filmo premjera Lietuvoje numatoma kitais metais.

Filmo „Nova Lituania“ istorija vyksta tarpukario Kaune, kur geografijos profesorius (šiame personaže lengvai atpažįstamas žymusis Lietuvos geografas, keliautojas ir visuomenės veikėjas Kazys Pakštas) siekia įtikinti šalies vyriausybę, kad reikia sukurti atsarginę Lietuvą tolimuose kraštuose, jei tikrąją ištiktų pražūtis. 

Tos idėjos sklando tuo metu, kai Kaunas virsta moderniu europietišku miestu, kai statomi naujos filosofijos pastatai -- patogūs, funkcionalūs, erdvūs, šviesūs. Kaip visa tai susiję, svarstome su filmo režisieriumi K.Kaupiniu.

 

-- Kauno moderni architektūra buvo kuriama siekiant, kad provincialus miestas taptų modernia Europos valstybės sostine, kad jame būtų gera gyventi čia ir dabar. Norėta, kad pastatai būtų šviesūs, erdvūs, patogūs ir funkcionalūs. Tikėta jaunos valstybės klestinčia ateitimi. Kodėl K.Pakšto idėjos, atsiradusios tuo pat laikmečiu, skatino ieškoti geresnio gyvenimo kitur?

-- Sunku pasakyti. Man rodos, neišvengiamai šita „pažadėtosios žemės“ idėja, jei žmogus ją turi savo sąmonėje, reiškia, kad jis nėra patenkintas tuo, kas yra čia -- erdvėje, ir kas yra dabar – laike. Vadinasi, jo mąstymas orientuotas į tai, kas galėtų būti ten. Pakštas nori pasukti viską šimtu metų į priekį. Tad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis tikėjo pažanga, norėjo ją paspartinti. Tačiau man ir mano kurtam veikėjui tas nekaltas tikėjimas šviesiu rytojumi po to, kas įvyko, yra nebelabai įmanomas. Ir todėl man buvo įdomesnė jo nuojauta, kad ateina kažkas negero. Nežinau kuri iš šių savybių – tikėjimas progresu ar katastrofos nuojauta – buvo svarbesnė tikrajam K. Pakštui.

-- Bet juk tai filmas, meninė išmonė, kuri bylos ne tiek apie K.Pakštą, kiek apie jus ir šiandien svarbius dalykus.

-- Todėl filmo pagrindinis herojus ir vadinsis Feliksas Gruodis, kuris smarkiai skiriasi nuo tikrojo K.Pakšto. Aš nelabai mėgstu, kai paimamas istorinis personažas ir bandoma atkurti jį ekrane, gilinantis į vieno ar kelių viešai žinomų bruožų charakteristiką.

 

-- Ar vizualinius jūsų filmo sprendimus įtakojo moderni Kauno tarpukario architektūra?

-- Dėl to mes su Simu (filmo operatoriumi Simonu Glinskiu – aut.pastaba) labai daug diskutavome. Viena vertus, tas sprendimas filmuoti juodai baltą filmą buvo iš dalies labai racionalus. Kai pradėjome ruoštis, supratome, kad filmo dailei negalėsime skirti tiek, kiek norėtume. Daug kur juodai baltas vaizdas sumažina skurdą, nes Kaunas dar vis yra gana apleistas, kalbant apie paveldą. Tvarkytis stengiamasi (kartais tas tvarkymasis per filmavimus gerokai mums kišo koją), bet dar yra daug ką veikti, siekiant išsaugoti modernią Kauno architektūrą. Žiūrėdami į tuos pastatus, galvojome, kokiu būdu tą galima perteikti kinematografijoje – aštrų kontrastą tarp linijų, simetriją, daug tuščio ploto, kuriame atsirandančios detalės yra apgalvotos su didžiuliu atidumu, išdirbtos.

-- Kauno modernizmo emblemą -- apvalų langą -- filme pamatysime?

-- Manau taip, bent jau kur nors kadro kampe. Tarpukario architektūra turėjo įtakos ieškant filmo stilistikos, tačiau sunku žodžiais pertekti, kaip vizualinė tos architektūros estetika transformuojasi į kino kalbą. Aiškesnis vizualinės įtakos šaltinis - vieno ryškiausių tarpukario Lietuvos fotografų Vytauto Augustino (1912–1999) nuotraukos. Mano nuomone, nepelnytai neįvertintas fotografas. Man jis yra padaręs labai didelį įspūdį. Keliose scenose norėjau jam tiesiog padėkoti, tad nusprendėme „atgaivinti“ kelias jo nuotraukas. Dažnai su Simu galvodavome, kaip vieną ar kitą vaizdą nufotografuotų V. Augustinas, ką jis darytų. V. Augustinas mėgo nuspausti aparato mygtuką 2 sekundėmis prieš arba po to, kai jį reiktų spausti pagal publicistinės, oficiozinės fotografijos kanonus. Jis daug dirbo prie politinių, oficialių vyriausybinių įvykių: paradas, vyriausybė, prezidentas. Tačiau tose nuotraukose niekad netrūksta gyvybės, kažkokio paties Augustino žaismingumo, kuris prasimuša per jo fiksuojamą „rimtą“ aktą. Kartą ilgai analizavom, kaip Augustinas rakursavo tam tikrą nuotrauką, ir niekaip neradom atsakymo. Tai buvo jaunalietuvių paradą stebinčių karietoje J. Tūbelio ir A. Smetonos vaizdas. Galų gale, archyvuose radau dokumentinę juostą, kurioje Augustinas užfiksuotas, bėgantis su fotoaparatu ir tą konkrečią nuotrauką fotografuojantis. Tik tada supratau, kaip žemai jis laiko fotoaparatą. Mane jau kuris laikas traukia „nepilnas“ vaizdas kadre. Kadras statiškas, tačiau jame esantis veiksmas tik iš dalies patalpinamas į kadrą, dalį jo paliekant užribyje. Galbūt dėl to patraukė ir V. Augustinas – jis tikras tokio komponavimo meistras. Tad V. Augustino fotografijos ir Kauno modernizmo architektūra, matyt, ir buvo didžiausi įkvėpimo šaltiniai kalbant apie vizualinę filmo kalbą.

 

-- O kaip tai siejasi su K. Pakšto istorija, jo pasaulėžiūra ir idėjomis? Žinoma, kalbėdama apie architektūrą neturiu omeny tik pastatų, bet ir idėjas, aplinkybes, kurios sąlygojo tokių pastatų atsiradimą, tam tikrą naują gyvenimo filosofiją.

-- K. Pakšto istorija man buvo įdomi dėl „pažadėtosios žemės“ idėjos. Nuo labai seniai buvo įdomus to žemiško rojaus paieškos klausimas – kodėl žmogus linkęs tikėti, kad nauja vieta gali išspręsti klausimus, kurių nesugebi išspręsti čia? Tačiau „Atsarginės Lietuvos“ idėja yra intelektualinė idėja, kuri sunkiai pasiduoda vizualizavimui, o ypač dar atsižvelgiant į turimą filmo biudžetą. Tad labai anksti turėjau pradėti galvoti apie filmo stilių, ką ir kur filmuosime, kiek sau galėsime leisti lokacijų, kur galėsime dirbti. Tas automatiškai nulėmė kai kuriuos dalykus scenarijuje. Nusprendžiau, kad bus filmas apie žmogų, kuris turi sprendimą, bet neturi galios jį įgyvendinti. Jis susitinka kitą žmogų, kuris turi galią, bet neturi sprendimo. Toks susitikimas tarp K. Pakšto bei tuometinio Lietuvos premjero J. Tūbelio iš tiesų vyko. Tiesa, kaip jau minėjau, mano veikėjas F. Gruodis gerokai skiriasi nuo tikrojo Pakšto. Manau, kad šiandieninė visuomenė nebegalėtų patikėti tokiu idealizmu, kokio turėjo tikrasis K. Pakštas.

-- Gal Pakšto idealizmas buvo sąlygotas vyraujančio optimizmo? Juk ir ta naujoviška architektūra buvo vadinama „optimizmo architektūra“, siekianti iškelti ir atskleisti kūrybines galias. Ar atvirkščiai konfliktavo su tuo optimizmu, juk jis norėjo Lietuvą iškelti?

-- Pakštas nenorėjo Lietuvos iškelti. Jis norėjo sukurti „atsarginę“ – jei kas atsitiktų šitai. Poreikį tokiai kolonijai jis mato stebėdamas realias tarptautinės politikos aplinkybes, Lietuvai didėjančią grėsmę dėl didžiųjų valstybių „realpolitik“. O štai jo tikėjimas, kad galima sukurti koloniją, iš esmės buvo nulemtas tikėjimo „naujojo pasaulio“ idėja. Kolonializmas tuo metu dar nebuvo diskredituotas kaip po II pasaulinio karo. Pakštas, kaip ir daugelis lietuvių, dalį savo idėjų į modernėjantį Kauną parsivežė iš Vakarų universitetų. Vakarietiškų intelektinių judėjimų pasekmė, man rodos, yra ir pats Kauno modernizmas. „Atsarginės Lietuvos“ idėja nebuvo vienintelė Pakšto progresyvi mintis. Pavyzdžiui, jo idėja įkurti Šventojoje 150 000 gyventojų uostą buvo realizuota Gdynėje, jai tapus laisvuoju miestu. Lenkai padarė tai, ką Pakštas siūlė įgyvendinti Lietuvoje.  
-- Bet ta naujoji architektūra irgi šiek tiek slinko iš Kauno ir į kitus Lietuvos miestus.

-- Taip, buvo tokių pavienių atvejų. Iš esmės tai buvo jaunos valstybės kūrimo simbolis. Kartu su valstybinėmis institucijomis į Lietuvos provinciją atkeliauja ir naujoviškas tų institucijų architektūrinis stilius. Žinoma, tarp architektų buvo nemažai diskusijų, kiek tautiškumo ar liaudiškumo turi būti tame modernizme, tačiau lietuviška modernistinė architektūra mano galva yra vienas unikaliausių mūsų XX amžiaus paveldo dalykų. Norėtųsi, kad visoje Lietuvoje žmonės būtų akylesni ir pagarbesni tai architektūrai, saugotų ją.

-- Kur filmavote Kaune?  Kur radote tą nepaliestą autentiką?

-- Filmavome Lietuvos banke, centriniame pašte, Kauno technologijos universitete, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Karo muziejuje ir kt. Visi tie pastatai filme „vaidino“ kitas funkcijas nei tada iš tikrųjų atlikdavo. Bet daugelis tų vietų, esančių Kauno modernizmo simboliais, pasitarnavo filmui.

 

-- Kauno tarpukario architektūra vadinama „tūkstančio veidų modernizmu“. Vieni labiau stengėsi jį tautinti, kiti kuo labiau europietinti, mažiau dekoratyvumo, „tulpių ornamentų“, daugiau erdvės ir funkcionalumo. Kaip K.Pakšto pasaulėžiūroje jungėsi unikalios Lietuvos ir modernios valstybės idėjos?

-- K.Pakšto valstybės idėja yra gal net kiek izoliacinė. Tai yra tautinės kultūros saugojimo nuo asimiliacijos didelėse kultūrose idėja. Pakštas nori, kad Lietuva iš pasaulio pasiimtų viską, kas geriausia, bet tuo pačiu išsiugdytų sugebėjimą išlaikyti savastį. Technologinė ir ekonominė pažanga turėtų būti suderinta su religinių, tautinių tradicijų paisymu. Šiuo atžvilgiu Pakšto idėjos gal net kiek panašios tam, ką apie Izraelį jau po jo įkūrimo kalbėjo Davidas Ben Gurionas 1956 m. Sde Boker kibuce. Ben Gurionas tada sakė, kad Izraelio gyvenimas remsis etiniais žydų išminčių ir pranašų mokymais bei naujausiais mokslo ir technologijos atradimais. Panašiai techninį progresą ir dvasines tradicijas valstybės kūrime norėjo suderinti ir K. Pakštas. Vertikalinė, t.y. dvasinė, o ne horizontalinė – t.y. ekspansyvi teritorinė plėtra. Tai man labai patinka. Pakštas nekompleksuoja, kad Lietuva yra maža valstybė. Jis tai priima kaip duotybę ir ieško, kaip paversti tai privalumu.
-- Įsitvirtinęs įvaizdis, kad Kaunas yra labai lietuviškas, toks monoetninis miestas. Tačiau tarpukario Lietuvoje jo raidoje aktyviai dalyvavo įvairios etninės grupės, o kalbant apie Kauno modernizmo architektūrą - ten labai didelis litvakų įnašas. Galbūt aliuzija į tą Kauno etninę įvairovę jūsų scenarijuje buvo muzikantės Claros Rockmore prototipas, gana svarbus personažas. Ar ji liko filme?

-- Nieko neliko, C.Rockmore „išėjo“ į kitą filmą... Aš grįžau prie tikrosios K.Pakšto istorijos. Man svarbiausia buvo išvesti paralelę tarp privačios ir viešos pagrindinio veikėjo gyvenimo sričių. Pakštui gerai ėjosi viešoji veikla, tačiau asmeninis gyvenimas buvo gana sudėtingas. Tai dažnai kirtosi. Norėjosi, kad filme tas susikirtimas taptų lemtingas.

-- Visa tai vyksta gana sudėtingų istorinių aplinkybių fone. Ką apie visa tai manė K.Pakštas, ar jo pažiūrose buvo optimizmo?

-- K. Pakštas tiki, kad jei lietuviai kartu imtųsi darbo, jiems galėtų pavykti sukurti bet ką, net ir naują valstybę. Vėliau, jau išvykus į JAV, jis smarkiai išgyvena, kad į tokį jo tikėjimą daugelis aplinkinių žiūrėjo tik kaip į intelektualinį žaidimą. Tačiau priešingai nei nemažai prieškarinio politinio elito, Pakštas nėra naivus išorinių politinių pavojų atžvilgiu, t.y. jis netiki, kad totalitarinės valstybės, viešai išpažįstančios imperinę ekspansiją, kažkodėl turėtų laikytis su Lietuva turimų sutarčių ir palikti ją ramybėje. Skaitant memuarus, mane pribloškė dalies tuometinių politikų naivumas ar nenorėjimas pripažinti esamos politinės realybės.

-- Tai, matyt, buvo viena iš priežasčių, privedusių prie katastrofos.            

-- Taip, iš dalies, ir prie tos nesipriešinimo gėdos per pirmąją sovietų okupaciją. O Pakštas priešingai – jis labai realiai suprato, kas gresia, ir net turėjo tam gana keistą mokslinį pagrindimą. Tai, kad didelės valstybės skverbsis į mažų, netankiai apgyvendintų valstybių plotą, jam atrodo natūralus fizikinis dėsnis. Ir jo optimizmas yra tikėjimas, kad galima viso šito išvengti, pasirinkus netradicinį sprendimą. Jis nesiūlo iškelti Lietuvos. Tai yra meninė fantazija, gal labiau įsitvirtinusi sąmonėje iš Mariaus Ivaškevičiaus pjesės. Pakštas siūlė labai realius politinius žingsnius: įsigyti teritoriją, kurioje galima būtų turėti egzilinę vyriausybę arba koloniją, galinčią tęsti valstybės egzistavimą, jei metropolija būtų okupuota.

Tuose jo pasiūlymuose nėra nieko egzotiška, kaip dažnai įsivaizduojama. Tačiau dėl neįprastos oratorinės raiškos ir ekscentriško kalbėjimo, vaizdingų terminų jo politiniuose rašiniuose realizmas paskęsta vaizdiniuose, ir nori nenori pradėti galvoti, kad tai utopija. Bet jis toli gražu nebuvo fantastas. Optimizmas tuo ir skiriasi nuo utopizmo, kad jis įgyvendinamas, kad jį galima padaryti, tereikia imtis tam tikrų veiksmų. Ir čia Pakštas susiduria su didžiuliu politinio mąstymo provincialumu.

-- Gal ir tam tikrais žmogaus psichologiniais mechanizmais? Žmonės dažnai nemato, ko nenori.

-- Kiek esu susipažinęs, jis laikėsi atokiai nuo psichologinės žmogaus analizės. Jis daugiau svarstė ne apie individą, o apie visuomenę. Ieškojo teorijos, kurią būtų galima pritaikyti praktikoje. Jis siūlė sprendimus visuomenėje, bet nelabai žinojo, kaip išspręsti savo asmeninės erdvės problemas. Tiesa, man atrodo, šiandien, po to kas įvykę, lengva kalbėti, retrospektyviai analizuoti. Arba net taikyti šiandienai, ar tai galėtų pasikartoti. Pakšto laike aš iš vis nesusidūriau su didžiojo blogio prognozėmis. Gal dėl to optimizmo laiko, kai buvo atsiradęs tikėjimas žmogumi, kaip iš esmės gerą nešančia būtybe. Toks tikėjimas labai sunyko po II pasaulinio karo ir turbūt iki šiol neatsistatė. Mes nebelabai tikime, kad esame geri.

-- Ir kuo toliau, tuo labiau.

-- Apie save esame gana prastos nuomonės, ir tuo labiau, kad nebelieka net jokio normatyvinio aspekto — o kokie turėtume būti. Norma, kas yra gera ir teisinga, tampa lengvos pašaipos objektu, tačiau tuomet visuomenė nebepajėgi sutarti net menkiausiu klausimu. O šalia veriasi praraja.

-- Filmas jau baigiamas. Ar atsakėte sau į klausimus, kurie rūpėjo „diskutuojant“, „kalbantis“ su K.Pakšto idėjomis, jo laikmečiu?

-- Taip, turbūt atsakiau. Daug ką išsiaiškinau. Filmo kūrimo ir grožis, ir liūdnumas, kad iš esmės į daug ką atsakai, dar nepradėjęs filmuoti. Žinai ir supranti, kas labiausiai patraukė dar rašant, prieš paleidžiant visą filmo gamybos procesą. Tada, kai dar negalvoji apie „žemiškus“ dalykus: pinigus, lokacijas, technines galimybes...Filmavimo aikštelėje kūryba, žinoma, jau žymiai ribotesnė, apribota tau kartais visiškai nepavaldžių aplinkybių.

 

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė

 

Simono Glinskio nuotraukose - režisierius Karolis Kaupinis (1,2), aktorius Aleksas Kazanavičius (4); Kauno modernizmas. 

Komentarai