Kino teatre. Švytėjimas Nomedos šepšynuose
Didžiąją režisierės Agnės Marcinkevičiūtės kūrybos dalį sudaro dokumentiniai portretai apie žymius kultūros žmones - kino režisieriaus Raimondo Vabalo „Laiku suspėjome pasikalbėti“, 2006), rašytojų Jurgio Kunčino („Beveik laimingas“, 2004), Renatos Šerelytės („Sapno siūlas“, 2007), Jurgos Ivanauskaitės (Šokis dykumoje“, 2009), Jolitos Skablauskaitės („Vienatvės gaudesys“, 2014) ir kt. Besigilindama į kūrybos pasaulio, jausmų ir santykių labirintus, kaip ir į išskirtinių, kartais – keistų ir nuo šio laikmečio atitolusių personažų mintis ir gyvenimą, režisierė neretai neišvengdavo fragmentiškumo, ne visuomet ir kamera likdavo stebinti ir nepastebėta. Tikriausiai tai priklauso nuo herojaus ir nuo užgimstančios filmavimo procese bendrystės, - šiaip ar taip, menininkai žmonės įnoringi – savo sielos taip paprastai nepadės ant lėkštutės, o ir suvaidinti gali, jei kažkokią savo asmenybės dalį norės padailinti ar atvirkščiai - paslėpti.
Tad Agnės Marcinkevičiūtės užsispyrimas – ištraukti į dienos šviesą netgi tuos, kurie su likusia visuomenės dalimi kalba savo darbais, o ne žodžiais, ir be reikalo viešumoje nesiafišuoja, yra pagirtinas. Nes išties, intensyvėjant informaciniam triukšmui ir plečiantis įvaizdžių formavimo, savireklamos burbului, nesuvaidintų emocijų ir nesumeluoto gyvenimo pasiilgsti kaip tyro oro gurkšnio.
Kaip retorinis klausimas - pasvarstymas skambantis filmo „Iš kur tas švytėjimas“ pavadinimas irgi yra užuomina į kažko – tyro ir šviesaus paieškas. Pirmieji filmo epizodai kiek apgaulingi – matome brandaus amžiaus moterį, skinančią laukų gėles, klausinėjančią kaimynės, kaip čia dabar nudirti automobilio numuštą ir ant kelio rastą lapę. Jei nežinotum, kad tai tapytoja Nomeda Saukienė, sakytum - žolininkė ar burtininkė, kaip dabar madinga. Tačiau neilgai trukus ji atveria ir savo burtų kambarėlio, kuriame gimsta vaivorykštės spalvomis pražydę paveikslai, duris. Čia be jokios pozos ar susireikšminimo Nomeda išsako savo kūrybos intencijas: „Visad pradedi – nieko nemoki, nieko nežinai ir vis atrodo, kad išeis geriau, o išeina vis taip pat ir taip pat“. Tačiau filmo operatorės Kristinos Sereikaitės dėka prieš akis skleidžiasi didysis grožis, kuomet pievoje surinktos rugiagėlės ir katilėliai susipina į vientisą žolynų raštą, tapomą preciziškai tiksliais judesiais ant drobės, kur jie jau niekad nenuvys. Pasirinkta kadro kompozicija, kiek prislopinta, švelni spalvinė gama dažnai primena paveikslą, tad tas perėjimas – iš kūrybos į buitinį lygmenį jau neatrodo toks drastiškas, akivaizdus. Viskas Nomedos gyvenime neatsiejamais saitais susiję, kaip ir tikriausiai ne vienos kuriančios moters, kuri kažkaip turi derinti savo pašaukimą su šeimos reikalais ir kasdieniais rūpesčiais. Kam ji teikia prioritetą, tampa aišku vienos iškalbingos scenos dėka, kuomet atidžiai piešusi miegančios anūkėlės eskizą, tapytoja iškart padeda jį į šalį, vos tik pasigirsta mažylės verksmas. Ji yra ir žmona, ir mama, ir močiutė, o filmo kūrėjos puikiai tą supranta. Būtent šis pagarbus, supratingas santykis, pernelyg nesibraunant į privatų kūrėjos gyvenimą, nieko primygtinai nekamantinėjant, ir suteikia filmui šilto, grynai žmogiško spindesio, kas leidžia priimti heroję kaip savą ir labai artimą. Be jokio išskirtinio savojo „aš“ demonstravimo, ji kantriai atlieka visas mylinčios motinos, žmonos ir namų šeimininkės priedermes. Jei dramos ir vyksta, tai nebent giliai viduje, keliant sau gana aukštus reikalavimus.
Skirtingose situacijose, bendraujant su kaimynais, vyru, vaikais, pamažu ryškėja Saukienės charakterio kampai ir kampeliai, dėliojasi stiprios asmenybės portretas. Ji griežtai atsisako bet kokių jubiliejinių paminėjimų, net ir surengti didesnę parodą Dusetų dailės galerijoje tapytojai atrodo nerealu, neturint vizijos. Net kai paroda galų gale yra kabinama, pamatai su kokiu atidumu atrenkami paveikslai, kiek daug reikšmės suteikiama netgi jų išdėstymui. „Nežinau‚ ar tai šeimos, ar bendražmogiškas bruožas - savikritiškumas“, - sako jos dukra Monika. Tai vis rečiau pasitaikantis dalykas šiais laikais, kai net ir bevertės chaltūros yra tiražuojamos ir pristatomos kaip rimti meno kūriniai. „Tu per mažai garbėtroškos turi,“ – tiesiai šviesiai nukerta Šarūnas Sauka, kai jo žmona, šį kartą tikriausiai filmo autorės klausinėjama, bando paaiškinti, kad jau diplominį darant jai norėjosi apsiriboti susitraukti, o paskui dar užgulė ir vyro – išskirtinio talento dailininko pripažinimas. „Kas beliko – tapyt gėles“. Dviejų menininkų pokalbiai, jų tarpusavio ryšys, neužgožiant vienas kito, o švelniai patraukiant per dantį, yra tikras filmo perliukas. Supranti, kad tai žmonės, ilgą laiką gyvenantys kartu ir sugebėję išsaugoti bendrystės jausmą ir pagarbą vienas kitam.
Netgi tos scenos, kai pora yra filmuojama toje taip Sauką erzinančioje ūkiškų darbų rutinoje, pavyzdžiui, renkant obuolius, iš šono atrodo kaip senojo, sovietmečio nesudarkyto kaimo idilė, kur viskas savo vietose ir viskam užtenka vietos po saule. Požiūrių sankirta išryškėja nebent Nomedai susitikus su motina - poete Meile Kudarauskaite, kuriai tenka įrodinėti, kad paprasčiausiai gaila švaistyti laiką naujo namo statybai ar remontui, o buvimas kitokia nebūtinai reiškia puikybę. Jos gebėjimas pamatyti grožį „šepšynuose“ (čia vėlgi, Saukos terminas), o taip pat savo artimųjų, vaikų veiduose, netgi tos pačios, ant kelio nudaužtos lapės išnaroje ir visa tai užfiksuoti teptuku yra ypatingas, su niekuo nesupainiojamas, o filmas savo ruožtu patvirtina šią tiesą.
