Kino teatre. Izabelė ir jos antrininkas
Meno kūriniuose galima kitaip išgyventi laiką – žinoti praeitį ir ateitį, matyti tuo pačiu metu skirtingose vietose vykstančius įvykius, būti pranašesniam už čia ir dabar esančius veikėjus. Režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“ prasideda tragišku įvykiu, nuo kurio laikas chronologiškai į priekį pajuda tik antroje filmo dalyje. Pirmojoje ketveriais metais grįžtama į praeitį. Laiko nenuoseklumas filme kuria įtampą, o nuojauta ir likimas tampa apčiuopiami. Kai ateitis įsiterpia į dabartį, pastaroji įgyja prasmę, veikėjų sprendimai tampa lemtingi, o pasirinkimai – akivaizdžiomis pasekmėmis. Šešių dalių romane „Kvėpavimas į marmurą“ autorė Laura Sintija Černiauskaitė vaizduoja devynerius pagrindinės veikėjos Izabelės gyvenimo metus, o taip pat grįžta į tolimą jos vaikystės praeitį. Filmo veiksmas apima penkerius metus. Laiko pojūtį aštrina netekties nuojauta, o užburiančią jo tėkmę ekrane pabrėžia besikeičianti gamta.
Pirma filmo dalis prasideda miško keliu. Juo Izabelė grįžta namo – ne parvažiuoja, bet tarsi parskrenda kiek atitrūkusi nuo žemės. Tai pabrėžia virš tako sklendžiančios kameros judesys ir už kadro be žodžių dainuojantis moteriškas balsas (kompozitorius Vestards Šimkus). Pirmą kartą ekrane pagrindinė veikėja pasirodo einanti per kiemą su pirkiniais rankose, kai žengia pro duris ji vos nepriveria savo ilgo, mėlyno per nugarą iki kulnų nutįsusio šaliko. Izabelė gyvena miškų apsuptame vienkiemyje, idiliškame mediniame name, kuriame būtis tampriau susijusi su gamta ir jos kaita. Romane Laura Sintija Černiauskaitė vietovę įvardija Puškais, kur tame pačiame name, išskyrus studijų metus, Izabelė gyveno nuo vaikystės. Ji yra stipriai susijusi su namais ir prisirišusi prie vietos. Ekranizuodama romaną Giedrė Beinoriūtė neatskleidžia Izabelės priešistorės, bet aktorė Airida Gintautaitė žino savo veikėjos praeitį ir tai sukuria tą paslaptingą krūvį, darantį personažą įdomų. O nutylėjimai skatina atidžiau žiūrėti ir interpretuoti.
Grįžusi namo Izabelė vyrui Liudui praneša radusi jiems vaiką. Taip prasideda pasakojimas apie klaidingą pasirinkimą, pavydą, manipuliavimą jausmais, nusikaltimą, kaltę, atleidimą, gedulą ir meilę. O taip pat istorija apie Izabelę ir jos antrininką – našlaitį Ilją, kuriame ji atpažįsta save: „Tas vaikas toks pats kaip aš“, – sako Izabelė globos namų direktorei Beatričei. Tvirtai, žaismingai, su šypsena ir spindinčiomis akimis, išduodančiomis jos jautrią prigimtį, Izabelė pradeda destruktyvią istoriją. Aktorės Gunos Zariņos kuriamos Beatričės priminimas, kad Izabelė norėjusi mergaitės, o Ilja nėra tinkamas vaikas, nepaveikia intuityvaus ir impulsyvaus jos sprendimo. Ilja traukia Izabelę, nes jame ji atpažįsta savo vienatvę. Taip veikėja padaro lemtingą, bet netyčinę klaidą. Izabelę galima lyginti su antikos tragedijų herojais, nes finale ji praranda viską, ką turėjo ir kuo buvo pradžioje. Iš pasitikinčios savimi moters ji virsta bejėgiu vaiku, kuriam reikia globos.
Pirmame susitikime su Ilja Izabelė siūbuoja ant sūpynių, o vaikas ją stebi nepatikliu, nepritarančiu ir net smerkiančiu žvilgsniu pagaliau ištardamas: „Durna“. Laura Sintija Černiauskaitė romane nuo pradžių akcentuoja Iljos žvilgsnį, siedama ji su metalu: akys „tarsi iš plieno“, „žvilgsnis blykstelėdavo kaip makštyse slepiamas peilis“. Pastarasis taps paaugusio Iljos atributu ir nusikaltimo įrankiu. Taip pat rašytoja berniuką sieja ir su laukine, neprijaukinama lape, kurios motyvas išlieka filme.
Linksmai sūpynėmis supdamasi Izabelė yra pasiryžusi susidraugauti su Ilja, o kartu ir su savo destruktyvia puse, linkusia į vienatvę ir atsiribojimą. Šios savo asmenybės pusės Izabelė bijo. Kartą su vaikais vaikščiodama miške ji sutinka spalvotais rūbais vilkinčią žilaplaukę žolelių rinkėją ir būrėją (Jūratė Onaitytė). Šis personažas, kuriame susijungia ištremto Oidipo, vienišo klajoklio ir žilo išminčiaus vaizdiniai, taip pat yra Izabelės lemties ženklas – moteryje ji atpažįsta save ir išsigandusi sujudina pečiais. Tokį patį judesį Izabelė padaro, kai iš nugaros priėjęs Ilja kvėpuoja jai į kaklą ir ji pašiurpsta. Sulėtinimu pastarasis kadras išskiriamas filmo struktūroje ir siejamas su netekties nuojauta. Dar kartą motyvas atsikartoja, kai naktį priėjusi prie miegančio Iljos Izabelė papučia į jo plaukus.
Apsigyvenęs Izabelės, Liudo ir jų sūnaus Gailiaus šeimoje Ilja nepritampa. Žiemą palydėję Gailių iki mokyklinio autobuso Ilja ir Izabelė, kurių aprangoje vyrauja mėlyna ir pilka spalvos, grįžta namo, bet vaikas nepaduoda jai rankos. Izabelei taip ir nepavyksta su juo susidraugauti. Jorio Baltrūno kuriamas Ilja lieka tylus, uždaras ir nepatiklus. Berniukui patinka turėti savo erdvę, slėptis, tūnoti tamsoje ar kada panorėjus išeiti į mišką. Izabelė stebisi ir kartu žavisi jo nepriklausomybe. To ilgisi pati Izabelė. Ji norėtų jaustis saugi ir tvirta net tada, kai ją paliktų susirgęs sūnus ar kitą moterį pamilęs vyras.
Ateina laikas, kai Izabelė pradeda bijoti Iljos, tiksliau, ne tiek jo, kiek pati savęs. Vienoje filmo scenoje ji šiltnamyje priglunda prie žemės, nes nori tapti nepastebima, kai ją šaukia iš Kurpiškių atėjusi krautuvininkė Pranciška (Aldona Janušauskaitė). Situaciją pro verandos langą stebi Ilja. Pati sau spąstus paspendusi Izabelė artėja prie tokios emocinės būklės, kai galės elgtis tik iracionaliai. Nepakeldama pakitusių šeimos santykių ji tampa nenuspėjama sau pačiai – kartais nesusitvardo, pratrūksta pykčiu ar nuskriaudžia jai atsikirtinėjantį Ilją. Jos sūnus Gailius – visai kitoks vaikas – ne pagal amžių subrendęs. Kristupas Cicėnas sukūrė kalbų, gerai nusiteikusį ir kūrybingą personažą. Jis ir Baltrūnas įtaigiai kuria filmui reikalingą kontrastą. Prie jų prisijungia Vilius Minčinauskas, suvaidinęs paaugusį Ilją, kurio žvilgsnis po ketverių metų virto peilio dūriu. Tačiau vaiką pasivijusi žvėriško įniršio apimta Izabelė jo nepasmaugia, o vėliau neįduoda už nusikaltimą, ne tik todėl, kad jaučiasi kalta sulaužiusi jų naktinį pažadą – paleisdama Ilją ji atleidžia ir sau. „Iljos vyzdžiuose atsispindi jos veido kontūras, ir jai dingteli, kad laiko save pačią“, – rašo Laura Sintija Černiauskaitė.
Romane svarbi ir Izabelės bei jos kūrybos tema, išryškėjanti paskutinėje knygos dalyje „Namai“, kuri į Giedrės Beinoriūtės scenarijų nepatenka. Filme Izabelė nėra dailininkė, nors dažnai vaizduojama dirbanti prie nešiojamo kompiuterio – rašanti straipsnį apie literatūrą, o tai liudija, kad jai svarbi intelektualinė ir kūrybinė veikla. Filme Izabelė vilki ilgus megztinius, medvilnines sukneles, dėvi vilnones kojines, kai reikia – kaliošus, striukes nuo lietaus, bet jos apranga nesuteikia jai apsileidimo įspūdžio, o tik žaismingumo bei tvirto įsitikinimo, kad yra svarbesnių reikalų nei preciziškai sušukuoti plaukai. Aktorė Airida Gintautaitė taip įtaigiai vaidina Izabelę, kad kitokią ją jau sunku įsivaizduoti. Veikėjos nerimas ir prieštaringi jausmai atsispindi aktorės judesiuose ir jų ritme. Ji tiksliai perteikia palaipsniui besikeičiančią Izabelę ir jos būsenas.
Vidinis veikėjos konfliktas kulminaciją pasiekia scenoje, kai prigludusi prie medžio kamieno Izabelė, pirštais draskydama žievę, stebi išvažiuojantį savo antrininką – į globos namus grąžinamą Ilją. Tramdžiusi emocijas Izabelė pratrūksta žvėrišku skausmo riksmu. O sąmoningas savo kaltės dėl susiklosčiusios situacijos suvokimas tik padidina jos kančią.
Pirmoje filmo dalyje Izabelė į savo namus parsiveda našlaitį Ilją („tarytum tuštuma jai po ranka būtų sutankėjusi iki rudaakio berniuko“), o antroje viską praradusi ji ateina į svetimą Liudo butą. Gedėdama sūnaus Izabelė pasidaro panaši į Ilją – trumpai kirpti plaukai, sustingęs, giliai į save panirusio žmogaus žvilgsnis. Gulėdama baltuose pataluose iš antro šiuolaikiško buto aukšto ji stebi Liudą, kurį nukrato šiurpas, kaip kadaise tuščias Iljos žvilgsnis ir spengianti tyla gąsdindavo Izabelę.
Aktoriaus Sigito Šidlausko kuriamas Izabelės vyras taip pat pasikeičia. Per ketverius metus Liudo išvaizda ir gyvenimo aplinka tapo šiuolaikiškesnės. Iš Puškų persikėlęs į sostinę – žalią Opelį jis iškeitė į naują automobilį, kurį puošia jo kelionių įmonės logotipas. Liudas nebedirba mokytoju. Nuo filmo pradžios jis vaizduojamas kaip ramus, stabilus, susitvardantis žmogus bei rūpestingas tėvas. Izabelei pasakius, kad rado jiems vaiką, Liudas neprieštarauja, bet ir nejaučia entuziazmo. O kalbėdamas ramiai ir racionaliai, bando šiek tiek nuslopinti jos emocijas. Tačiau, kaip ir Izabelė, jis neįveikia tuštumos pojūčio, kurį malšina pasiduodamas „strėnų geismui“. Kaip rašo Laura Sintija Černiauskaitė, „keistumų Liudas beveik neturėjo“, – bent ne tokių kaip Izabelė. Ir kitaip nei ji, jis geriau kontroliuoja savo emocijas. Tik kartą radęs mirusio sūnaus prakąstą saldainį, verkdamas susmunka ant palangės, tačiau jo veidas lieka už kadro ribų.
Tai ne pirmas kartas, kai Audriaus Kemežio kamera sukurdama atstumą stebi veikėjų gyvenimus. Atsiribojimą didina tai, kad dažnai veiksmas filmuojamas atsispindintis lange ar veidrodyje, o žiaurūs įvykiai paliekami už kadro. Taip pat iš paukščio perspektyvos rodomi prie nuo dviračio nukritusio Gailiaus palinkę tėvai ar iš tolo stebima jo gimtadienio šventė. Svarbu ir tai, kad veikėjai stebi vienas kitą per nuotolį: Izabelė pro langą žiūri į Liudą ar Ilja pro spalvotą verandos stiklą mato besibarančius globėjus. Visa tai neleidžia iki galo susitapatinti su personažais. Juk negalėjimas įsijausti į kitą taip pat yra viena iš filmo temų.
Romane Laura Sintija Černiauskaitė ne tik pabrėžia nuotolį tarp žmonių, bet ir labai savitai bei tiksliai perteikia veikėjų jausmus, atsispindinčius kūne: „tuštuma jo paširdžiuose išsiplečia ir staigiai susitraukia. Refleksinis spazmas“, „šlaunų rasa, sustingusi į ledo adatėles, skaudžiai nudiria odą“. Knygoje susipina poetiški įvaizdžiai bei kūniški pojūčiai, rašytoja ypač akcentuoja uoslę – veikėjai jaučia vieni kitų kvapą. Giedrės Beinoriūtės filme kameros rakursai, gamtos peizažai, namų interjeras, spalvos kuria kiekvieno atskiro epizodo nuotaiką, su kuria galima susitapatinti. Kartais ši neperteikia nei vieno veikėjo būsenos ir atspindi bendrą situacijos atmosferą. Vis dėlto kamera labiausiai priartėja prie Izabelės, tačiau ir su jos išgyvenimais yra išlaikoma distancija, nes veikėjos tragedijos mastą galima pakelti tik per tam tikrą nuotolį. „Mūsų gyvenimas buvo tik ilgas pasiruošimas šitam“, – sako Izabelė Liudui. Ir net kol veikėjų kasdienybė, atrodytų, teka ramia vaga, filme nuolatos išlaikoma grėsmės nuojauta, kurią pabrėžia spartus montažo ritmas (vengiant ilgų kadrų).
Režisierės Giedrės Beinoriūtės filmuose išlaikoma aukso vidurio distancija su herojais. Trumpametražiame dokumentiniame filme „Troleibusų miestas“ (2002) su šypsena ir meile (per atstumą) stebimi Vilniaus viešojo transporto keleivių ir kontrolierių konfliktai, o „Pokalbiuose rimtomis temomis“ (2012) nesentimentaliai bendraujama su vaikais. Režisierės kūryboje taip pat nėra beasmenių istorijų: tautos tragedija – trėmimai – dokumentiniame filme „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007) vaizduojami per vienos šeimos likimą iš vaiko perspektyvos. Dviejų vaikų draugystė ir jų susikurto pasaulio kasdienybė vaidybiniame trumpametražiame filme „Balkonas“ (2008) nėra idealizuojama, ji dažnai nuvilia, tačiau kartu yra komiška. Pirmo Beinoriūtės pilnametražio vaidybinio filmo „Kvėpavimas į marmurą“ temų užuomazgos slypi ankstesnėje režisierės kūryboje, tačiau jo atmosfera visai kitokia. Šiame beveik nėra prieš tai sukurtiems filmams būdingo humoro, išskyrus epizodus, kuriuose Gailius savo vaikiška išmintimi praskaidrina nuotaiką, tačiau šį kartą filmas ne apie jį, o apie Izabelę ir jos antrininką Ilją.
Filmo "Kvėpavimas į marmurą" kadruose - Sigitas Šidlauskas (1), Airida Gintautaitė (1,2.4), Kristupas Cicėnas (1), Joris Baltrūnas (1, 3).
Filmą “Kvėpavimas į marmurą” sekmadienį, spalio 7 d. 20.45 val. galima pamatyti kino teatre “Pasaka”; nuo spalio 9 d., antradienio, filmas mėnesį nuolat bus rodomas kino teatre “Skalvija”.
