Pokalbis apie dokumentiką: yra tik kinas. Fragmentai

Vasaros pabaigoje, festivalio „Baltijos banga“ metu susėdome pasikalbėti apie savą dokumentinį kiną su Nidos publikai filmus pristačiusiais, festivalio renginiuose dalyvavusiais  režisieriais Giedre Beinoriūte, Giedre Žickyte, Arūnu Mateliu, Audriumi Stoniu, Mindaugu Survila. Sutarėme – pokalbis bus neformalus, neįpareigojantis išvadoms, formulėms, tiesoms. Tik girdint ir retsykiais į pokalbį įsiterpiant kolegoms klausėme, svarstėme, juokavome. Siūlome keletą pokalbio Nidos festivalyje fragmentų.

 

Ekrane ir šalia – nepažinti pasauliai

 

Rasa Paukštytė: Keista būtų klausti, kodėl šiandien kalbame apie dokumentiką – metai išskirtiniai, kino teatruose lietuviški dokumentiniai filmai konkuravo su vaidybiniais dažnai ne pastarųjų naudai.  Tad ir susirinkome į, tikiuosi, neformalų pokalbį apie akualią dabartiniam žiūrovui dokumentiką. Pokalbis skirtas savirefleksijai – svarstymams, kokį kiną jūs kuriate. Tarp išankstinių pokalbio gairių pirmasis klausimas – prašymas pasvarstyti, kokį filmą – vieną – pasiūlytumėte pažiūrėti nepažįstamam dokumentikos gerbėjui iš tolimo krašto, kuris nieko nežino nei apie mūsų kiną, nei apie mus.

Mindaugas Survila: Dar buvo apribojimas, filmas turi būti sukurtas ne anksčiau kaip prieš tris metus. Taip labai susiaurina pasirinkimus.

Rasa P.: Na, nepažįstamasis domisi šiuolaikiniu pasauliu ir jam įdomu, kas šalyje yra dabar, o ne prieš dešimt metų. 

Audrius Stonys: Aš jam Arūno “…lūzerius“ pasiūlyčiau. Manau, kad Arūnas kažkaip pagavo teisingą bangą. Todėl, kad nėra paprasta žiūrovą pakviesti į dokumentinį kiną. Mes vieni kitiems dažnai sakom – didėja susidomėjimas dokumentiniu kinu, bet kartais gal guodžiam labiau vienas kitą, ar drąsinam save.  Todėl, tarkim, reikėtų rimtai įsižiūrėti tiek Mindaugo, tiek Arūno filmus ir pabandyti suprasti, kas juose yra tokio teisingo žiūrovų sėkmės požiūriu.

Beje, toks lyrinis nukrypimas: man labai įdomu, kad šimtą kartų esu tą girdėjęs sakant: „Mes kino neturim. Lietuviškas kinas blogas, bet, aišku, dokumentinis tai abai geras.“ Jeigu pabandai pak-lausti „kokį matėt filmą“, tai atsakymas dažniausia: „Nu, tai neprisimenu…  bet tikrai labai geras dokumentinis kinas.“

Ir nepaisant to, sakau, nėra lengva pasiekti, kad žiūrovai ateitų į dokumentinį kiną ir atsitiktų toks „sprogimas“. Gal jis yra ir kažkiek paruoštas, dėmesys dokumentikai neatsirado visai iš oro. Buvo dokumentinių filmų ir anksčiau repertuare „driokstelėjusių“.

Kitas dalykas. Aš manau, kad kinas šiek tiek pradeda, negražiai pasakysiu, išsilaisvinti iš poetinės dokumentikos. Iš tam tikros nuostatos, kad kinas yra toks ir ne kitoks. Ir sinefilams, kurie nori tokį kiną matyti, ir plačiam žiūrovui, dabar kinas suteikia naujų patirčių. Negali nuspėti, koks jis bus.

Mindaugas S.: Iš tikrųjų reikia atkreipti dėmesį tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui, atsirado keltas iš Ventės rago į Kuršių Neriją. Žmonės žymiai daugiau turi pinigų ir juos išleidžia pramogoms. Ir jeigu, lyginant dokumentinį ir vaidybinį filmą, reikėtų atskirti, kiek šiais metais, pavyzdžiui, atėjo žmonių pažiūrėti filmų. Daug atėjo. Žmonių atėjo žymiai daugiau negu pernai. Į kiną žmonės eina daugiau. Ir reikėtų „pasverti“, ką labiau renkasi – lietuvišką vaidybinį, lietuvišką dokumentinį kiną.

Arūnas Matelis: Yra keistų dalykų. Pavyzdžiui, pernai metų filmai „Oskarų“ nominantai surinko iki 10 000 žiūrovų, vienas iš jų – „Vandens forma“ – 16 000-18 000. Tai realiai geri filmai,  „Oskaro“ pavadinimas yra „brendas“, lyg ir aišku, kad žiūrovai turi norėti eiti jų žiūrėti. Bet, pavyzdžiui, panašiu metu pasirodo ekranuose “…lūzeriai. Ir žiūrovai – na, gerai, šiek tiek žino mano pavardę, tai kažkiek procentų žiūrovų prideda – staiga nenueina į „Oskarams“ nominuotus filmus, o ateina į „Nuostabiuosius lūzerius“ ar „Sengirę“! Net nežinau kaip tai paaiškint. Giedre, kiek tavo filmą „Kai mes žaidėme revoliuciją“ pasižiūrėjo?

Giedrė Žickytė: Nežinau, neatsimenu, čia labai seniai buvo, 2011-aisiais.

Arūnas M.: Bet irgi labai žiūroviškas filmas.

Giedrė Beinoriūtė: O „Meistras ir Tatjana“? Septyni tūkstančiai?

Giedrė Ž.: Ne, apie dešimt.

Rasa P.: Ir be sociologinių tyrimų matyti, kad dabar, kitaip nei prieš penkiolika metų, žiūrovai noriai renkasi savą kiną.  Audrius pasiūlė žiūrėti Nuostabiuosius lūzerius“. Negi, Arūnai, pasiūlytum žmogui iš kitos planetos į pažiūrėt „Moterį ir ledyną“?

Arūnas M.: Pasiūlyčiau.

Rasa P.: Ir ką jis apie mus jam papasakos?

Arūnas M.: Sunkus klausimas. Aš nežinau, ar taip galėčiau formuluoti. Bet žmogų  kokį aš įsiva-izduoju, tai jį domina ne vien filmas – paaiškinimas. Nes jeigu aš nuvykčiau į Slovakiją, tai nežinau, ar aš norėčiau pažiūrėti slovakų filmą tam, kad suprasčiau Slovakiją.

Bet kokį dalyką, kad ir „Moterį ir ledyną“, tu būdamas žiūrovas, tarsi įsivaizduoji. Atsiranda lyg tavo filmas prieš užgęstant šviesai, galvoji kaip tu tai padarytum. Ir staiga tu matai dalykus, kurie atsiranda: kad ir tyla, kurios tu niekad taip nevaizduotum. Pamatai žiaurų ledyną, kuris tampa beprotiškai gražus, kai prie jo prieina filmo autorius. Gal tai kalba apie nematytą pasaulį ir pasakojama taip, kaip aš niekados nepasakočiau. Jis mane nustebina savo kažkokiu kitoniškumu. Tuo, kad žmogus ne pasakoja, o groja. Pasakotojas, kuris yra grojėjas.

Aš sau formuluoju, kad dabar pasirodę dokumentiniai filmai veda žiūrovus į nematytą, nepažintą pasaulį, kuris galbūt yra visai šalia, bet jis niekad jo nematė. Atveria, iš tikrųjų gerąja Discovery prasme pasaulį, kuris visą laiką yra šalia jo, miške, už gatvės, bet atveria taip, kad jį pribloškia. Jis ateina į kitą pasaulį. Ir tas pažinimo džiaugsmas, atradimo džiaugsmas tampa viena iš stipriausių sudedamųjų dalių. Vaidybiniam filme žiūrovai seka dramaturgiją, siužetą, stebi charakterius, herojų išgyvenimus, tapatinasi su jais. Čia jis, apskritai, ateina į šalia jo esantį nematytą pasaulį. Tai reiškia labai stiprų žingeidumą, tai yra, kodėl žmonės atsiverčia facebooką, skaito žinias. Technika yra stiprioji, sudedamoji dalis, kad dokumentinis filmas pradėjo atverinėti pasaulius, kurie buvo šalia mūsų, bet mes jų nematėme.

Ir ne taip svarbu kažkokia ten detalytė ar kad aktorius geriau ar blogiau suvaidino, bet svarbu, kad papuolei ten, kur niekados nebuvai, ir dar išgyveni katarsio jausmą, gali pasakyti „šakės šakės šakės“...

Rasa P.: Prisiminiau daliai Jūsų gerai pažįstamą šviesaus atminimo kinotyrininką Hansą Joachimą Shlegelį, sakiusį, kad 90-ųjų pradžioje sukurti elegiški dokumentiniai filmai „Neregių žemė“, „Rudens sniegas“, „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ apie mus, mūsų mentalitetą papasakoja daugiau nei informaciniai reportažai. Giedre, kokį filmą apie mus jūs pasiūlytumėte pasižiūrėti?

Giedrė B.: Pagalvojau gal apie keturis filmus. Kai kurie jau paminėti. Bet jeigu paklaustų, kas man labiausiai „prie širdies“ – tai pasakyčiau, kad „Šaltos ausys“. Filmas, kurį esu šiek tiek įsimylėjusi. Galvojau ir apie “…lūzerius, „Aš čia tik svečias“, ir apie „Sengirę“, tą bendrą, pasirinkimus lemiantį vardiklį. Man svarbu temos, kurios tuose filmuose išsiskleidžia, atsiskleidžia ir kartu galvoju apie dabarties pasaulį, kuriame gyvename. Tai susiję su kitu tavo parengtu klausi-mu apie tas socialines temas. Man atrodo, nebūtinai turi daryti socialinį filmą, kad tokio pobūdžo temos atsiskleistų. Pavyzdžiui, „Šaltose ausyse“ matau paliestų labai daug temų. Tai ir žmonių santykiai, ir socialiniai dalykai, jie gal mažiausiai, nors irgi matosi. Egzistenciniai motyvai ir toji, dabar madinga, posthumanistinė filosofija, kai žmogus ir gamta kaip vienas. Ir tas sūnus nebylys, kuris atrodo gerokai dvasiškai turtingesnis už neva sveiką tėvą, ir jų santykiai… Pridėčiau, kad svarbi ir poetinės mokyklos tąsa, tai, kaip jis nufilmuotas.

Giedrė Ž.: Labai nemėgstu išrinkti vieną iš visų, jis negali visko apibendrinti. Man nėra vieno, būtent – vieno. Sakyčiau – eikit ir žiūrėkit tai, kas dabar rodoma kino teatruose.

Aš kitaip atsakyčiau į šitą klausimą, iš promotion pusės. Kai daug keliauji, susiduri ir su daugeliu žmonių, ir pasakoji jiems apie savo kiną.

Štai visai neseniai manęs BBC redaktorė paklausė: „Na, papasakokite, kas  vyksta jūsų kine“. Atsakau – pas mus yra labai gerai su dokumentiniu kinu. Įsivaizduokite, dabar  kino teatruose rodomas filmas apie mišką. Filme nėra žmonių, tik vienoje scenoje pasirodo žmogus, ir šis filmas surenka pilnas sales žiūrovų. Tai blokbasteris, rodomas ne tik arthousiniuose kino teatruose, bet ir popkorniniuose. Žmonės eina, žiūri. Jai akys – ant kaktos: „Įdomu, reikia man daugiau sužinoti apie jūsų šalį, at-važiuoti “ ir t.t. Pas mus, Lietuvoje,  žmonės ateina pažiūrėti ledyno, dviračių, miško ar „ausų“ į multipleksus, Europos šalyse taip nėra. Mes dabar sklaidos prasme išgyvenam aukso amžių. Ir galim daug kam girtis.

Arūnas M.: Olandijoje, penkis kartus didesnėje šalyje, jeigu dokumentinis filmas surenka 10 000 žiūrovų, jis gauna kažkokią krištolinę metų pelėdą, yra įvertinamas. Jiems, penkiolikai milijonų žmonių, turintiems IDFA festivalį, Roterdamo festivalį, dešimt tūkstančių dokumentinio filmo žiūrovų yra nerealus pasiekimas. Danijoje klausiau, sakė, kad geriausiai pasirodęs filmas surinko apie 17 000 ar panašiai. Mes dar nesuprantam, kokie pribloškiantys yra mūsų skaičiai… Štai Loznicos filmas, dokumentinis…

Giedrė B.: „Maidanas“?

Arūnas M.: „Austerlicas“. Loznica sakė, kad į jį per tūkstantį žmonių Vokietijoje per mėnesį atėjo…  Realiai nei vienoj Europos šaly tokios situacijos kaip pas mus nėra. Net šalyje, kur yra IDFA (Amsterdamo dokumentinių filmų festivalis). Jis surenka 500 000 žiūrovų, bet į repertuarinį kino teatrą 10 000 žmonių neatvarysi.

Giedrė Ž.: Aš IDFA programos sudarytojui irgi sakiau, kai buvau sutikusi – atsimeni tą filmą, kurio premjera buvo jūsų festivalyje, tas, apie mišką? Tai jis pilnas sales žiūrovų dabar renka. Girdėjau, sako jis, ir tai visiškai neįtikėtina. Žodžiu, mes tuoj tapsim dokumentinio kino meka. Galės IDFA pas mus sklaidos mokytis.

Rasa P.: Ką jūs, Mindaugai, siūlytumėt pažiūrėt?

Mindaugas S.: Na… apie mišką. Bet jei ne savo, tai „Apie žvėris, žmones ir daiktus“ (rež. Aistė Žegulytė). 

Giedrė B.: Bet jis dar nerodytas, taip?

Rasa P.: Ne.

Mindaugas S.: Tai tada aš sau artimą apie mišką renkuosi - "Rūgštų mišką" (rež. Rugilė Barzdžiukaitė).

 

Aktualijos reikalauja „kūno“

 

Rasa P.: Dažniausiai pokalbyje linksniuojame filmus, kurių filmuojamos vietos yra ne šalia mūsų, tai pasakojimai utopijos. Ledyne, sengirėje, dviračių lenktynėse negyvename. Ir filmo „Meistras ir Tatjana“ laike – ne. Koks dabar laikas dokumentiniame kine? To klausia žmonės, kuriuos neramina dokumentininkų nekalbėjimas apie socialines problemas, moterų teises, ekologiją. Gal šį klausimą vertėtų užduoti ir jums, mūsų populiarios dokumentikos autoriams?

Audrius S. : Man atrodo, tai labai neteisingas klausimas. Todėl, kad „Sengirė“ yra ne apie sengirę, Arūno filmas yra toli gražu ne apie dviratininkus, ir mano yra ne apie ledyną ir kažkur kažkokį ten tolimą pasaulį. Ir „Meistras ir Tatjana“ jau tuo labiau ne apie idealius santykius.

Rasa P.: …apie amžiną meilę.

Audrius S.: Jojojo. Bet kai apie ją kalbama, turima omenyje jos trūkumas, troškimas to, ko va čia nėra, todėl ir kalbama apie tai. Tai nėra nuostata – va, pažiūrėkit, kaip jie gražiai gyveno, kaip vienas kitą mylėjo. Kaip ir „Sengirė“. Sakai, socialinės problemos, bet juk Arūno filmas kalba apie štai šį laiką, kuriame mes dabar gyvename. Ir kaip mes iš tikųjų vienas su kitu elgiamės. Ar iš tikrųjų svarbiausia yra nugalėti? Po filmo mes daug kartų kalbėjom apie artimuosius, atsirado gregorių mūsų gyvenime sąvoka. Mes pradėjome pastebėti žmones, kurie yra šalia mūsų ir kurie atiduoda savo gyvenimus tam, kad mes laimėtume. Tai aš ir manau, kad tai yra giliai socialūs filmai. Žinoma, ne išoriniu lygmeniu, kaip TV laidos. Gilesniame, antrame, trečiame sluoksnyje jie yra apie šią dieną. Ir ir šitą laiką. Aš manau, kad jeigu taip nebūtų, tai nebūtų nė tų žiūrovų, nė viso kito. Reiškia, kažką užkabino skaudaus, aktualaus, svarbaus, o ne dėl to, kad labai įdomu pažiūrėti, koks gražus miškas arba dėl domėjimosi sportu. Kiek žmonių Lietuvoje domisi dviračių sportu?

Mindaugas S.: Taip, galbūt dėl to tiek žmonių ir ateina pažiūrėti filmų, kad nėra tikslaus atsakymo į temą. Nes kiekvienas ją turi, skirtingą. Ir jeigu tikslų atsakymą suformuluotum, tai labai nedidelę žmonių dalį pasiektum su tuo tiksliu atsakymu.

Rasa P. : „Sengirė“ turbūt plačiąja prasme yra apie rojų? Apie rojų, kurio nėra šalia.

Audrius S.: Tai dėl to ir skauda.

Rasa P.: Ar tai reiškia, kad kalbame ir apie imlų, intelektualų žiūrovą.

Arūnas M.: Nesakyčiau, kad intelektualų. Nes manau, kad kinas iš esmės beveik nieko nereikalauja. Tu ateini į tamsą, užgęsta salėje šviesa, ir tavo išsilavinimas net gali būti nulinis, jis ne taip svarbu. Aš norėjau pasiekti, kad ta filmo valanda tave šiek tiek pakeistų.

Prisimenu, su Audriumi darėme pirmą filmą „Baltijos kelias“. Ir jau tuomet tyriau kontekstą – filmai tuo metu apie Baltijos kelią buvo pilni patoso. „Bunda jau Baltija“. Mūsų filme nuo pirmų akimirkų buvo minorinė intonacija, kažkas pastebėjo, kad nėra dainų, yra lyg kažkokia poezija. Ir mes sau pasakėm, kad gerai. Realiai socialaus filmo nėra. Va, šiandien vyksta Baltijos kelias, mes šiandien nuvažiuojam filmuot, tiksliau net gal ir nefilmuojam, neturėjom nei vieno operatoriaus, bet medžiagą surinkome ir vis tiek gavosi filmas ne apie Baltijos kelią, kokį dauguma įsivaizdavo.

Klausėme savęs, apie ką mes kalbėsime filme? Ar apie Baltijos kelią ir tai, kad išėjom, ar mes kalbėsim apie tuos tūkstančius žmonių, kurie iki jo neatėjo? Kur prasideda mūsų Baltijos kelias? Jis yra toje akimirkoje, kai mes prisimenam mirusiuosius Sibire, neatėjusius iki Baltijos kelio. Tą akimirką tu verki, o ne džiaugiesi.

Ar Baltijos kelias prasideda tada, kai mes iškeliam rankas į viršų? Ar jis, tas tikrasis Baltijos kelias, neišnyks nei šiandien, nei ryt, nei poryt. Tu klausi, užimi tokią žaidybinę poziciją, nesusijusią su socialumu. Ir, beje, paskui filme „10 minučių prieš Ikaro skrydį“ nebuvo nei vienos trispalvės.

Rasa P.: Filmas „Baltijos kelias“ yra geras pavyzdys, klausiant apie tai, kodėl šiandienos aktualūs įvykiai nėra kino kūrėjų filmavimo ir interpretacijų objektas. Kodėl šiandien nedažnai filmuojama tai, kas vyksta šalia? Reikalinga laiko distancija?

Audrius S.: Man tai yra labai įdomus klausimas. Nes išties yra daug dalykų, kuriuos kažkodėl kinas apeina. Tiesiog pakartoju tavo klausimą, nes neturiu jokio atsakymo. Vyksta daug tokių labai dramatinių, lūžinių dalykų, apie kuriuos niekas net neužsimena. Pavyzdžiui, Garliavos tragedija ar drama. Dokumentinis kinas prie jos net neprisilietė, tarsi ir nebuvo šios istorijos. Ir ji nėra vienintelė, kuri mūsų tarsi ir nepalietė.

Rasa P.: Gal tokias karštas temas įprasta laikyti televizijos objektu? Antra vertus, vakar čia, „Baltijos bangoje“ žiūrėjome filmą „Išlaisvinimo diena“, kurios objektas iš  pirmo žvilgsnio irgi televizinis, sensacingas – „Laibach“ grupė vyksta į Šiaurės Korėją dalyvauti valstybinėje šventėje. Bet filmas visai ne TV formato, o daugiasluoksnis kino kūrinys…

Audrius S.: Bet ir televizija rimtai nesiima tyrinėti karštų kasdienių temų. Buvo toks laikas, kai ji iš kino perėmė šią funkciją, labai rimtai sprendė politines, socialines problemas. Dabar TV irgi yra atsiribojusi nuo analitinio požiūrio į tai, kas vyksta su  valstybe, su mumis, su laikmečiu. Ir kinas, ir televizija yra šalia viso šito. Kodėl? Man labai būtų įdomu išgirsti, jeigu kas nors ką turi pasakyti.

Giedrė Ž.: Na, čia nėra vieno atsakymo. Kūrėjas renkasi tas temas, kurios jam artimos. Ir jeigu tu pradėsi dirbtinai rinktis temas, kurios atseit, aktualios, tai filmas nebus tikras filmas, o šiaip kažkas, kad pasivažinėtum po festivalius ir panašiai.

Ir man atrodo, kad čia minimi filmai vis tiek kalba apie dabartį. Štai „Sengirė“ – man tai neginčytinai yra filmas, susijęs su dabar vykstančia katastrofa. Visi žmonės eina žiūrėti filmo apie mišką, o tuo metu visoje šalyje masiškai kertami medžiai. Pasirašytas naujas įstatymas, dar padidinta kertamų medžių kvota. Filme juk apie tai kalbama kitomis formomis. „Sengirė“ rodo, kas dar išliko, užfiksuoja tai, ko galbūt po 20 metų jau niekas negalės niekur pamatyti. Tik kino ekrane liks paskutinis dokumentas. Aš kuriu apie praeitį, bet – iš dabarties perspektyvos.

Giedrė B.: Atsiranda aktualių, net savaip paklausių temų. Štai dabar yra kuriamas filmas apie savižudybes.

Rasa P.: Marija Stonytė kuria filmą apie merginas karo tarnyboje. Bet kalbėkime apie tai, kas yra sukurta. Dar metai kiti, ir pamatysime temų įvairovę. Visgi apie dvidešimt metų gyvename tikrovėje, kurią kinas nedažnai įvaizdina…

Audrius S.: Taip, pavyzdžiui, kur yra dabartinė „Vėliava iš plytų“ (1988, rež. Saulius Beržinis). Arba kaip latvių „Ar lengva būti jaunam?“ (1986, rež. Juris Podnieks). Tai filmai, kurių autorių negali apkaltinti madingų temų vaikymusi ar tuo, kad jiems trūksta poetikos, ar kad trūksta kinematografiškumo. Tai filmai, kurie be jokių užuolankų ėmėsi ir žiūrėjo laiko įvykiams į akis. Ne pasitelkus antrą, trečią planą, ne per poetinę prizmę, o va taip, tiesiai. Kol kas aš nematau tokių filmų, man keista, kad taip yra.

Mindaugas S.: Nėra labai keista, nes kai eini labai karštom pėdom, tu gali arba nuslyst, arba nusvilt, ir tai nėra labai saugu.

Giedrė Ž.: Švedai norėjo padaryt filmą apie Garliavos įvykius. Manęs net prašė prisijungti, kartu kurti. Išsigandau pamačius treilerį, ten viskas linko į sąmokslo teoriją.

Giedrė B.: Galvoju, gal kad tai susiję iš dalies ir su susiklosčiusia  finansavimo sistema. Pastaraisiais metus buvo labai svarbus bendros gamybos su kitomis šalimis kriterijus, jis skatina didelius projektus vystytis. Labai mažai tokių, kuriuos žmonės pradeda kurti be finansavimo, karštom pėdom, o tik vėliau jau rašo „paraišką“. Situaciją įtakoja ir tai, kad nėra įpročio ar tradicijos sekti paskui aktualiją.

Rasa P.: Pasigendu Lietuvoje tokių projektų, kaip antai trys Seleckio „Skersielos“ – vieno skersgatvio ir jo gyventojų stebėjimas 1988, 2001, 2013. Filmų apie čia ir dabar. Arba filosofinių kūrinių, kuriuos įkvėptų tai, kas už lango, arti (kaip, pvz. Kosakovskio „Tiše!“). Tokių filmų nedaug, prisimenu iš senesnių Giedrės „Pokalbius rimtomis temomis“…

Giedrė B. : Ir „Troleibusių miestas“ irgi.

Arūnas M.: Kiek Europoj yra „Skersielų“? Tik Latvijoje, nes ten gyvena Seleckis. Ir todėl jie turi ir europinį „oskarą“ už „Skersielą“. Bet nepakartosi, nes  toks sumanymas labai lengvai gali tapti filmu be struktūros, be formos… Jeigu darai filmą apie aktualius dalykus, vis tiek turi sutverti iš jų kūną. Kad jis atsirastų, viskas turi taip rūpėti, taip „degti“….Aktualija jaudina, bet dažnai tai laikina.

Giedrė Ž.: Specialiai negalvoji temų, tiesiog jos pačios ateina, taip sukrenta.

Giedrė B.: Na, aš sutinku, kad, pavyzdžiui, Čekijos arba Lenkijos  dokumentininkai daugiau re-flektuoja dabartinį gyvenimą. Ir tiesa, kad pas mus tas tradiciškai poetinis pasaulis, kažkoks kitoks pasaulis yra įprastas kine, o kita priklauso tv sričiai. Žiauriai mėgstu klausyt radijo laidą „Kaip gyvena žmonės“, man taip patinka. Aš tiesiog kaskart noriu paskambint ir nuvažiuot pas tuos žmones. Tai žanras, irgi nuo seno susiklostęs. Beje, skaičiau senas recenzijas apie vieną Audriaus Stonio filmą, kuris bandė „užkabinti“ socialines temas, ir tai buvo kritikų vertinama kaip televizinės dokumentikos bruožas, už jį priekaištaujama. Tai reiškia, kad pasąmonėje yra mintis, kad jeigu darysiu apie troleibusus, tai čia „telikui“, o ne menas. Tarsi menas yra kažkas kita.

Giedrė Ž.: „Telikas“ irgi gali būti gerai. Ir televizija visur dalyvauja filmų kūrimuose.

Giedrė B.: Pas mus – ne. Pas mus, visų pirma, nedalyvauja. Antra – turi neigiamą konotaciją. 

 

O trumpi? Eksperimentai?

 

Rasa P.: Kaip galėtumėte pakomentuoti dokumentinių filmų formatų suvienodėjimą? Kaip taikymasis prie tam tikrų formatų veikia filmo turinį?

Giedrė Ž.: Trumpų filmų prodiusavimas dažniausiai yra labai donkichotiškas dalykas. Jų vienintelis finansavimo šaltinis paprastai yra tik fondai, biudžetai labai riboti, pardavimų nėra, sklaida ribota, o darbo – iki kaklo. Filmas turi būti darbo atžvilgiu toks pat kokybiškas, kaip ir kuriant ilgametražį filmą. Televizijose taip pat nėra vadinamųjų „slotų“ trumpametražiams. Nors dabar situacija po truputį keičiasi, atsiranda internetinės platformos didžiausių dienraščių tinklalapiuose (“The New York Times”, “The Guardian” ir pan.), jie įsigyja trumpus filmus, reiškia trumpų formų poreikis vėl atsiranda. Nes yra kur juos padėti.

Giedrė B.: Manau, kuo toliau, tuo bus reikalingesni trumpi formatai, nes filmus žiūrės gal tik telefonuose.

Giedrė Ž.: Taip. Man pačiai tai labai nepatinka. Pavyzdžiui, ir mano filmai buvo sutrumpinti iki valandos, kai buvo parduoti tam tikrų šalių televizijoms. Aš jų netrumpinau ir, pasakysiu nuoširdžiai, net nežiūrėjau sutrumpintų variantų. Sutrumpino kitas montuotojas, atsiuntė, tos ver-sijos pas mane yra, gal kažkada pensijoj pasižiūrėsiu. Kol kas dar širdį labai skauda, labai baisu žiūrėti. Nes kai darai filmą, jis yra tokios trukmės, kokios turi būti. Scenos rišasi tarpusavyje, ką išimsi? Taip nėra, kad nukirpsiu galiuką ir bus gerai. Čia vėlgi viskas susiję su finansavimo dalykais. Tie, kurie turi daugiau galimybių būti nepriklausomi, yra laisvesni, gali daryti kokios nori trukmės. Bet vėlgi klausimas, kur tą filmą rodyti. Festivaliai labai nemėgsta, jeigu, pavyzdžiui, jis yra 45 min. trukmės, nei trumpas, nei vidutinis, nei ilgas. Toks gaunasi pakibęs ore…

Giedrė B.: Būna ir išimčių. Mano vienintelis filmas, kur buvau suvaržyta, „Specialistė“ iš projekto 15 young by young, kur buvo visiems nustatytas formatas. O visus kuriuos dariau pati, jie visi buvo tokios trukmės, kokie jie turėjo būti.

Mindaugas S.: Čia kaip Loznica, su eiliniu filmu pateko į garsiausio festivalio konkursinę programą. Jam paskambino ir sako, nu, žinai, jeigu būtų dešimčia minučių trumpesnis, tai gal ir apie prizus galima pagalvot. Paskui laimėjo kitas filmas, ne Loznicos. Spaudos konferencijoje klausė žurnalistai režisieriaus, tai ką dabar darysit, kai laimėjot su tuo filmu? Ir jis atsako: „Liepė sutrumpint, tai dabar jau prailginsiu.“ Net festivaliai nori formuot, koordinuot filmų trukmę.    

Arūnas M.: Aš dabar galvoju apie trumpą filmą. Trumpas filmas tikrai nereikalauja mažiau filmavimo dienų negu ilgas. Vis tiek reikia labai daug pastangų. Gerai, kai tu aiškiai žinai formą, kad tikrai šitam filmui yra tik dešimt minučių. Bet mažas filmas nėra lengvai padaromas. Kai prisiruoši bėgti kilometrą, na, tai nesvarbu ar du metai praeis, ar trys, ar keturi metai, tu vis tiek tą nubėgsi atstumą, vis tiek. Bet jeigu bėgsi du metus ir « nubėgsi » tik dešimties minučių filmą, tai kaip ir laikas veltui praėjo. Nebeliko trumpų filmų, nebeliko trumpo metro gyvenimo. Anksčiau, pažiūrėkit, Šoblės filmai, visi trumpi ir geresni už jo bet kurį ilgą.

Audrius S.: Po dešimt minučių. Taip.

Arūnas M.: Kai mes augom, 20-30 minučių filmas buvo nerealiai ilgas. Dažniausia trukmė – dešimt minučių. Tavo kolegos darė ir tu darei tokią trukmę... Kai tavo draugai prie stalo rašo eilėraščius, tai ir tau bus lengviau parašyt, nors gerą parašyt nėra lengva. Kažkaip, nežinau, man yra dingęs tas trumpas metras, ir ranka pradeda jo nebedaryti. 

Giedrė Ž.: Ir sklaida. Jis tarsi ne filmu laikomas. Ai, tai čia trumpas. Toks požiūris.

Giedrė B.: Nėra kur rodyt, pvz., mano „Specialistės“.

Audrius S.: O kokio ilgio?

Giedrė B.: 15 min.

Rasa P.: Ar teisingai suprantu, kad reikalaujamas ilgas metražas priverčia kurti filmus tarsi užprogramuotus būti labai reikšmingais, svariais? Ar nedingsta, taikantis prie formato, eksperimento galimybė? Pagaliau, juk yra temų, kurios nereikalauja valandos ekrano laiko?

Giedrė B.: Jo, bet nebūtinai dingsta ekperimentas. Yra labai puikių ekperimentinių filmų ilgų. Štai Peteris Liechte … „Neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu“ Lozinskio. Koks įdomus ilgas filmas…

Audrius S.: Taip, bet man, pavyzdžiui, labai gaila, kad dešimties minučių formatas yra išnykęs. Mes iš tiesų esame tarsi įkalinti tokioj keistoje schemoje – rašom paraišką, darom biudžetą, siunčiam į kino centrą, ieškom kooprodiuserių, tada ilgai ruošiames, tada ilgai filmuojam… Kodėl negalėtų būti, kad turi kamerą, imi kamerą ir filmuoji.

Giedrė B.: Taip, bet mes ir diskusiją pradėjom nuo žiūrovų kiekių ir mes džiaugiamės jais. Su trumpu formatu tai neįmanoma. Tai mums labai svarbus kriterijus, kuris tarsi netgi apsprendžia filmo kokybę. O komercinio kino erdvėje tai išvis yra pagrindinis kriterijus. Jie sako – į mūsų filmus atėjo daugiau žmonių, daugiau negu į tuos, kur valstybė finansuoja ir t.t.

Rasa P.: Neperlenkim lazdos. Aišku, kad džiugu dėl žiūrovų gausos dokumentikoje, bet suprantama, žiūrovų kiekis nėra vienintelis filmo kokybės kriterijus.

Giedrė B.: Be abejo. Bet, bet mes apie tai kalbam ir, reiškia, kiekvienas kūrėjas nori tų žiūrovų kiekių. Ir kai prodiuseris jo klausia, na, tai kur tu dėsi tą dešimt minučių, tai iš tiesų pagalvoji – tikrai, kur aš jį dėsiu… nebent sau pasilaikysiu.

Kita, vertus, tai – laiko klausimas. Šiuo metu, kai mes šnekame, vyksta didžiulis persitvarkymas filmų rodymo srityje, atsiranda įvairių galimybių. Tam tikrą laiką trumpas metras buvo vis mažiau patrauklus, nes jis negalėjo prasimušti. Dirbti su trumpametražiu reikia ne ką mažiau, negu su ilgo metro, ir rezultatas galų gale visai kitas. Aišku, kad menininkai nenorėtų būti ribojami formos, bet tas kažkaip išsispręs, kai atsiras kokie nors patvarūs online platinimo būdai ar panašiai. Nes šiuo metu su trumpu metru esi įspraustas į kampą, gali pasirodyti tik kažkokiuose specializuotuose festivaliuose.

Giedrė Ž.: Taip, žiūri, kad būtų gera investicija. Dabar taip yra.

Audrius S.: Aš suprantu jus, bet ar čia nėra blogai, jeigu mes jau iš anksto pradedam skaičiuoti žiūrovus, kiek bilietų parduosim, kiek neparduosim. Aš manau, kad pradedant kurti filmą, tikrai negalvojame – aš dabar padarysiu filmą, kad į jį ateitų daug žiūrovų.

Jei man kokia nors tema labai įdomi ir noriu pabandyti padaryti apie ją dokumentinį filmą, yra du keliai. Vienas – tradicinis, rašyti paraišką, daryti jį tris metus. Ir antras – griebt kamerą ir kurti dabar. Tai va šito, kažkokio iš aistros kylančio kino, kuris trunka dešimt minučių, apie kurį nežinau, ar jį rodysiu, ar nerodysiu, gal pamatys, gal nepamatys, išsiųsiu į festivalius, gal yra būdų kur juos parodyt, nu, nenupirks, ką padarysi,  – bet aš žiauriai noriu tą filmą padaryt… Tai va tokių nuostatų, man atrodo, trūksta.

Giedrė B.: Čia labiau jaunų žmonių privilegija. Mindaugas „Stebuklų lauką“ taip ir pradėjo kurti, turėjo kamerą ir nusprendė, kad va, reikia filmuot.

Kęstutis Drazdauskas, prodiuseris: Na, tiems žmonėms reikia finansavimo. Aš manau, kad bėgant laikui, jeigu finansinė situacija bus gera, viskas gali labai pasikeisti. Tiesiog kuriančių žmonių kiekis turėtų didėti, ir jeigu tai apsimokės, turėtų atsirasti ir įvairovė.

Giedrė B.: Aš tai dar manau, kad pas mus šiaip, eksperimentinio kino, ne dokumentinio, bet to, kurį vadintume ekperimentiniu, jo yra mažai. Ir rodoma mažai, ir kuriama mažai.  Aš didžiulį trūkumą jaučiu.

Kęstutis D.: Norim nenorim, savo sultyse vardam. Bet ateina karta, kuri po truputėlį nebeasocijuoja savęs tik su Lietuva. Ir jie gali daryti filmus lietuviškai, gali daryti ne lietuviškai, valio, kaip jie tik nori, taip tegu daro. Nes dabar mes nori nenori esame nedidelis ratas žmonių, su savo mokykla, su savo tradicija ir laikomės tose šaknyse.

Giedrė B.:  Ir tiesa, kad atsiranda kitokie filmai, kurių dar laukiame ekranuose. Tas pats minėtas „Apie žvėris, žmones ir daiktus“, jau kitoks. Ir techniškai labai skiriasi. Atsiranda virtualioji realybė. Tai irgi darys įtaką. Beje, tarp jaunų režisierių darbų, kad ir LMTA magistrų, formos prasme šįmet buvo visiškai kitokių dokumentinių filmų, negu mes pripratę matyti…

 

Mažiau žvaigždė?!

 

Rasa P.: Ar kartų kaita dokumentikoje yra natūrali? Gal patraukliau dirbti su išgalvotais personažais, todėl jauni režisieriai teikia pirmenybę vaidybiniam kinui?

Giedrė B.: Na, man su vaikais dirbti „Pokalbiuose rimtomis temomis“, aišku, buvo lengviau, negu vaidybinį filmą darant. Tai tiesiog baisus stresas. Jeigu galima, ne apie save kalbėsiu, bet apie jaunus žmones, kurie, pavyzdžiui, ateina į „Skalviją“ mokytis, ten dokumentinį kiną dėstau. Arba apie LMTA. Tai kino studentams būti šalia kito žmogaus iš tikrųjų yra labai sudėtinga. Jie dažnai vengia žmonių ir tikrai, kad lengviau kažkokius sugalvotus bajerius filmuot. Tai būdinga dabartinei kartai. Mano bičiulis, dirbantis socialinėje srityje, sakė, kad dabartiniai paaugliai nebeturi draugų. Draugo, kuriam būtum įsipareigojęs, jiems nebereikia. Jie turi draugelių, bet va to, kas reiškia geriausias draugas – ne, ta sąvoka išvis nyksta. Ir jiems tikrai sunkiau tą kontaktą užmegzti. Yra nuostata, kad  dokumentinis kinas mažiau matomas. Ir jie tada jį įsivaizduoja, kaip kažkokį dalyką su  neigiamu atspalviu, su televizija. Prisimenu vieną vaiką, kuris į režisūros kursą „Skalvijoj“ stojo. Jis sakė: aš noriu į vaidybinį. Klausiu: kodėl? „Nes aš noriu kurt filmus apie žmones, o ne apie žvėriukus“. Toks supratimas…

Mindaugas S.: Dokumentika lygu „telikui“.

Giedrė B.: Nežinau ar „telikui“, ar juodai baltam kinui, ar kinui apie istoriją. Kinas apie istoriją, tai jau tikrai jiems – ne. Bet kai jie įdomius dokumentinius filmus festivaliuose pamato, tai užsikabina. 

Mindaugas S.: Arba dar ir dėl vaidybinio ir dokumentinio kino darymo virtuvės. Dokumentinis, tai ką… čia tik režisierius, operatorius, na, yra dar trečias žmogus, kad mikrofoną palaikytų. O va vaidybinis, oho, nesulyginama – dešimtys žmonių, maitinimas, kranai, kameros, važiavimai su chebra ir t.t. Galbūt ir tai žmones įtakoja pasirinkimams.

Giedrė B.: Dokumentinio filmo režisierius mažiau yra žvaigždė. Pažiūrėk, nuvažiuok į dokumentinių filmų festivalį ir į vaidybinio, kaip jie skiriasi.

Rasa P. : Matau, kad Giedrė Žickytė nesutinka… 

Giedrė Ž. : Arūnas kokia žvaigždė!

Arūnas M. : O tu kokia! O kokie mes du sudėjus!

Rasa P. : Jūs tiesiog temdote vienas kitą.

 

Dokumentinis versus vaidybinis

 

Rasa P.: Yra toks mitas, kad didžioji dalis dalis dokumentininkų svajoja sukurti vaidybinį kiną. Apie tai svajojo Henrikas Šablevičius, deja, buvo nušalintas nuo antrojo filmo gamybos. Robertas Verba sakė, kad būtų padaręs gerą vaidybinį filmą, jei tik kas būtų leidęs. Audriau, tu ten, vaidybiniame buvai. Nenori dar kartą?

Audrius S.: Ten žiauriai neįdomu. Vaidybinis kinas yra žiauriai neįdomu. Aišku, yra glamūras ir „spotlight’as“, bet po to. O pats procesas yra vienas stresas. Antra, tai yra totalus fabrikas. Visiška gamyba. Visi viską žino. Kai atėjau daryti vaidybinio kino, mane pribloškė vienas paprastas klausimas – ką mes filmuosim rytoj? Man taip patinka dokumentikoj nežinoti, ką mes filmuosim rytoj. Kas bus, kas ateis, kas įvyks. O čia man reikėjo pasakyt – rytoj! Sakau, aš nežinau. Kaip tu nežinai? Reikia, kad grimerės būtų pasiruošę, reikia dekoracijas, šviesas susistatyt. Aš atsimenu, mes keliavom traukiniu, filmavom traukinyje. Ir aš tarsi iš šalies pažvelgiau – vyksta žiauriai įdomus gyvenimas tam traukiny. Kažkas geria, kažkas pykstasi, kažkas kalbasi, kažkas juokauja. Ir paskutiniam vagone, ten kažkur kampe, kažkas filmuoja. Toks kažkas nereikšmingo, neįdomaus ir ką reikia atlikti, kaip darbą. Tai va taip…

Galų gale net ir montažas neįdomu. Tau trūksta vienos scenos, būtinai jos reikia. Tada turi eiti į kompromisą. Nes scenos negali perfilmuot, nėra pinigų, atsisakyt irgi negali, nes sugrius visas siužetas. Na, ką padarysi, palikim tokią, kokia yra.

Tai dokumentikoj to nėra. Dokumentikoj tu paimi, viską apverti aukštyn kojom, viską išmėtai, perdarai. Gali atsisakyti bet ko ir padaryti filmą. Dokumentika yra tūkstantį kartų įdomiau. Ir kai supranti, kad režisieriaus gyvenime filmo kūrimas yra 90 proc., o jo pristatymas 10 proc. ir „after life’as“ vieni metai, tai aš noriu džiaugtis procesu. O vaidybiniam yra labai neįdomus procesas. Gal tik tas „after life’as“, aišku, atperka – visi į tave žiūri, visi apie tave kalba. Bet kuo toliau, tuo dažniau pagalvoji, ar verti tie raudoni kilimai ir „spotlightai“, kad dėl jų atsisakytum malonumo kiekvieną dieną kažką atrasti, būti, nustebti. Visi dokumentininkai patvirtins, kad gauni tokių patirčių, kurių tikrai nebūtum nė sugalvojęs…

Arūnas M.: Tai viską aš tuoj pasakysiu. Aš dabar tik vaidybinį kursiu. Mane užkniso tie dešimt metų trunkantys dokumentiniai. Ką nors greitai reikia. Bet aš tinginys, tai vistiek kokius du metus užtruksiu. Man taip norisi tos rutinos. Tau nereikia iš „aktoriaus“ leidimo jo pasakytam tekstui gauti. Ar dar kažko.

Bet jeigu rimtai, tai, kaip Audrius sako, tu nežinai tos filmo formos iki paskutinio montažo, paskutinės versijos. Filmavimai, kiekvienas pakitimas gali viską pakeisti. Tu gali tikrai atsisakyti labai svarbių dalykų, be galo svarbių, kurie tave jaudina, kad filmo struktūra kitame etape išliktų arba pasikeistų.…Procesas, atradimo didžiulis džiaugsmas – tai savaime aišku. Bet aš, tiesą sakant, pavargęs nuo dokumentikos. Nes tai tokia didelė nežinomybė. Taip, ji žiauriai maloni, nes tu nuolat esi atradime. Ypač, kaip šitam filme, kur dabar dariau. Kur rizikos yra begalinės. Gali sugriūti penkerių metų darbas ir tu jo niekaip „nebeištrauksi“. Pavyzdžiui, tau neleis koks nors komandos „piaro“ atstovas daugiau kalbint herojaus, arba tu nepateksi antrąkart į lenktynes, ir viskas, tavo filmo nėra. Darysi filmą iš prastos dešimties minučių medžiagos. 

Giedrė B.: Na, bet čia irgi juk nuo filmo priklauso. Ir jeigu, pavyzdžiui, darai iš archyvinės medžiagos, tai vienas atvejis, o kitoks filmas vėl kitas. Bet dėl struktūros, tai ir vaidybiniame labai daug ji pasikeičia procese. Nieks nežino, kaip viskas aukštyn kojom apsivers.

Giedrė Ž.: Galiu pasakyti, kad aš darydama „Šuolį“ pusantrų metų laukiau leidimo patekt į laivą ir netgi jau buvo leidimai, nusiperki bilietus ir staiga dar kas nors atsitinka, neleidžia. Na, daug tokių dalykų.

O su dabartiniu asmens duomenų apsaugos įstatymu… Čia visiems peilis. Dabar kiekvieno, bet kokio žmogaus, kuris patenka į kadrą, raštišką sutikimą reikia gauti. Jūs sakot kasdienybę filmuokit, kas vyksta dabar, ar ne?  Aš negaliu taip išeiti su kamera į kokią „ielą“ , jeigu aš neturėsiu visos tos „ielos“ gyventojų raštiškų sutikimų. Tie raštiški sutikimai skamba baisiai: aš sutinku savo atvaizdą naudoti visose laikmenose ir jų reprodukcijose, atgaminti bet kokioj formoj ir taip toliau ir taip toliau. Ir žmogus, kuris nėra teisininkas, galvoja, kad jis parduoda velniui sielą. Sako, ai, gal nereikia tada. Mes neturim tokios laisvės – ateit ir filmuoti ką nori. Ir tuo metu gatvėj, kai filmuosi, pravažiuos mašina, tau tai bus pats geriausias kadras, bet gros kokia „The Beatles“ muzika, o ant jos užkalbėjo herojus nuostabią frazę, bet tu neturi kaip išsipirkti tų bitlų autorinių teisių, ir ką… Turi kadrą, bet jo negali naudoti ir esi priverstas tiesiog išimti. O vaidybiniam gali. Suplanuotum, kad kita muzika grotų ir tu tą kadrą vis tiek turėtum. Bet jeigu trumpai, su viskuo, ką Audrius pasakė, aš labai sutinku. Manęs vaidybinis kinas, bent jau kol kas, visai netraukia. Dokumentikos privalumai yra tai, kad tu prisilieti prie tikro gyvenimo ir netgi jeigu tu kažkur „sufeilinsi“, tai tas tikras gyvenimas yra toks nuostabus, kad jis surežisuoja už tave geriau.

Arūnas M.: Leidžia apsimesti režisieriumi…

Giedrė Ž.: Dokumentinis kinas visada įdomu, nes tu žiūri kažką tikro. Kažkas yra ne „fake“. Tu tarsi turi galimybę išgyventi daugybę gyvenimų. Čia labai egoistiškai svarstau, bet kaip autorė galiu susitapatini, išgyventi neišgalvotą, ne iš oro paimtą, bet tokį, koks yra gyvenimą. Bet čia atsimuši į kitą tvorą. Ji vadinasi etinė ir moralinė riba. Ir va čia aš pavydžiu vaidybinio kino režisieriams, pavydžiu visa širdim, nes aš savo dokumentiniam kine esu ne kartą ėjusi į kūrybinės sąžinės kompromisus. Mes numirsim, o filmas liks, ir tu jauti tokią atskomybę prieš tai, ką tu darai, ir prieš tą žmogų, apie kurį tu darai filmą. Tu turi labai daug galvoti, būna daug dalykų, būna daug scenų ir dalykų, kurie neįeina į filmą vien dėl etinių sumetimų. Visąlaik galvoji, kaip užkabinti giliai, nebūti banaliu, paviršutinišku, atskleisti skaudulius ir kitus dalykus, bet ir kad neįžeistum, nepažemintum, neišjuoktum žmogaus. O vaidybiniame kine, man atrodo, turi bet kokią laisvę, turi galimybę daryti, ką tik nori. Ir atsakomybė – tik prieš save ir prieš finansuotojus.

Giedrė B.: Yra temų, kurias gali atskleisti tik vaidybiniam kine, būtent dėl etinių sumetimų.

Giedrė Ž.: Tai va šitie etiniai sumetimai dokumentiniame kine ir sunkiausia.

Nes dokumentiniame kine juk manipuliuojame tikrove. Montažu tu sudedi medžiagą ir jau nebėra tos tikros realybės. Yra tavo požiūris.

Arūnas M.: Dokumentinis kinas yra irgi sugalvotas.

Giedrė Ž.: Absoliučiai.

Arūnas M.: Nes tokio gyvenimo nėra, nebuvo ir nebus. Tiktai žmonės sako: „Va, čia dokumentika.“ Na, kas ten dokumentiško? Kas ten tikro? Juk gyvenimas visai ne toks.

Giedrė Ž.: Ta tikrovė, realybė kaip tokia, nėra įdomi. Tai tu iš jos ištrauki, kas yra įdomu…

Mindaugas S.: Esminis dalykas tai, kad kaip žmogus tu praturtėji, kurdamas dokumentinį filmą, o kaip vadybininkas praturtėji, kurdamas vaidybinį filmą. Iš esmės, ta prasme, nes vaidybinio filmo pats filmavimas yra urbanizavimas, o tos kūrybos, kaip aš ją įsivaizduoju, nėra daug. Nebent turi žiauriai žiauriai gerą komandą…

Giedrė B.: Filmo kūrimo nesutapatinkim tik su filmavimo dienom. Tai visas pasiruošimas…

Giedrė Ž.: Mums tiesiog reikia prisitaikyti prie gyvenimo, o jiems reikia kurti tą realybę. 

Giedrė B.: Bet dėl turtėjimo – vaidybinį kurdamas tu susitinki su daugybe žmonių. Nesvarbu, kad aš nefilmuoju savo dailininko, bet nuo jo aš irgi galiu turtėti. 

Eglė Vertelytė, režisierė: Man atrodo, kad vis tiek visa atsiremia į gyvenimą. Dabar lyg išeina, kad tarsi dokumentiniam kine tik su gyvenimu dirbi, o vaidybiniam – ne su gyvenimu. Man atrodo, kad bet kuriuo atveju tu dirbi su gyvenimu.

Giedrė B.: Visas gyvenimas yra dokumentinis. Čia ir yra iššūkis. Tiesiog vienas atvaizduoja gyvenimą tokį, koks jis yra, o kitas mūsų svajonių gyvenimą vaizduoja, bet lygiai taip pat reprezentuoja tai, kuo mes gyvenam, ir nesvarbu, ar ten vaidina aktoriai, ar socialiniai aktoriai… Kaip Loznica sako – nėra dokumentinio kino iš viso, jo nėra. Yra tik kinas, visas jis sukonstruotas.

 

Parengė Rasa Paukštytė

 

Džojos Barysaitės nuotraukose - Giedrė Žickytė, Giedrė Beinoriūtė, Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Mindaugas Survila, Kęstutis Drazdauskas; pokalbio akimirkos Nidos Turizmo ir Iinformacijos centre "Agila", festivalyje "Baltijos banga".

Už pagalbą rengiant pokalbį dėkojame Brigitai Kulbytei.