Kino teatre. Tarp didelių lūkesčių ir paprastų schemų
Jeigu klaustume, kokio filmo šiais metais labiausiai laukė didžioji kino žiūrovų dalis, neabejoju, kad vienas iš dažniausiai pasikartojančių atsakymų būtų „Tarp pilkų debesų“. Laukti jau nebereikia – daugiau nei penkerius metus kurtas filmas spalio 12 dieną oficialiai užpildė mūsų kino teatrų repertuarus, per praėjusį savaitgalį jį pažiūrėjo per 50 000 žiūrovų. Didžiausias lietuviško kino istorijoje - daugiau nei 4,5 milijono eurų biudžetas, šimtai aktorių masinėse scenose, tarptautinis pagrindinių aktorių sąstatas – visa tai skamba įspūdingai ir daug žadančiai, ypač, kai tai yra lydima kone holivudiškos viešųjų ryšių kampanijos. Šiuo atveju yra ko pasimokyti kolegoms komerciniame kine – žiūrovų lūkesčių žadinimo.
Įdomus ir sprendimas sukurti dvi skirtingas filmo versijas. Teisingiau, įgarsinimo versijas – anglišką su lietuviškais subtitrais bei dubliuotą lietuviškai. Nors teko girdėti gandus, kad skirtumų esama ne tik įgarsinime, bet gandai tegul lieka gandais. Žiūrėjau subtitruotą versiją – tam tikra prasme keista, kai lietuviai su lietuviais bendrauja angliškai ir galiausiai visi taisyklinga lietuviška tartimi pradeda giedoti Lietuvos himną, ar nesusikalba su NKDV‘istais, kai šie kartais lyg irgi bando kalbėti angliškai. Bet šitai galima atleisti – visgi filmas skirtas tarptautinei auditorijai, kuriai vargu ar ausį rėš tokie netikslumai. Reikėjo eiti į lietuviškai dubliuotą versiją.
Visgi nepaisant filmą lydinčios viešųjų ryšių kampanijos ar prodiuserinių sprendimų, svarbiausias yra rezultatas – ko galima sulaukti nuėjus į kino teatrą pažiūrėti režisieriaus Mariaus Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“? Kokiam žiūrovui šis filmas skirtas? Tiems, kurie ieško grynosios istorinės tiesos, teks nusivilti. Nors ir sukurtas, kaip pagal holivudines tradicijas teigia pradžios titrai, pagal tikrą istoriją, „Tarp pilkų debesų“ į istorinį tikslumą nepretenduoja. Atraminė medžiaga – amerikos lietuvės Rūtos Šepetys romanas, inspiruotas tremtinių istorijų, kurias autorė girdėjo lankydamasi Lietuvoje. Patirtys autorei nėra autentiškos, ji jų pati neišgyveno, tad faktai, prieš patekdami į ekraną, perėjo mažiausiai dvejus fikcinio glaisto lygmenis – knygos autorės išmonės bei filmo kūrėjų fantazijos. Todėl iš „Tarp pilkų debesų“ reikalauti istorinio tikslumo būtų tolygu teigti, jog „Pearl Harboras“ yra atkuriamoji dokumentika.
Pasakojama istorija iš pažiūros atrodo lyg kažkur girdėta: jauna mergina Lina Vilkas (aktorė Bel Powley) svajoja tapti dailininke, nori įstoti į dailės akademiją, tačiau šios svajonės išsipildymui sutrukdo šeimą (bei visą šalį) užgriuvusi nelaimė – jie yra ištremiami į darbo lagerius Sibire, kuriuose patiria siaubingo gyvenimo realybę, pasibaigiančią sąlyginiu happy end‘u. Tremtyje Lina įsimyli Andrių (aktorius Jonah Hauer-King), kuris kaip beišgalėdamas padeda jos šeimai, tačiau jų santykiai tampa neįmanomi dėl išorinių aplinkybių. Taip pat svarbiu veikėju tampa ir vienas iš NKVD‘istų – pusiau ukrainietis Kreckis (aktorius Martin Wallström), iš kurio dėl jo kilmės šaiposi kolegos ir kuris, žinoma, vienintelis iš priešo stovyklos kartais bando padėti kaliniams, o ypač Linos mamai (aktorė Lisa Loven Kongsli). Neatlaikiusio vidinių prieštaravimų ir atlikusio paskutinį lemtingą gerą darbą, jo istorija galiausiai baigiasi tragiškai. Kreckio ir Linos akimis žiūrovams yra pateikiami dveji skirtingi žvilgsniai į tą patį nelaisvės lageryje pasaulį.
Atmetus veikėjus sąlygojančias aplinkybes, turėtume klasikinę, lengvai atpažįstamą ir dažnai dramos žanre pasitelkiamą schemą. Norint tokia istorija sudominti žiūrovą, reikia ją labai gerai papasakoti, nepaliekant viso darbo istorinio konteksto žiaurumui. O „Tarp pilkų debesų“ pasakojimas labai supaprastintas, iš karto išduodamos filme veikiančios dramaturginės schemos, pasitelkiamos labai akivaizdžios manipuliavimo žiūrovų emocijomis priemonės – kone kiekvieną kadrą lydinti melancholiška pianino muzika, šviesių Linos svajonėse esančio neišsipildžiusių lūkesčių pasaulio bei tamsių niūrios kasdienybės epizodų kontrastas, juodos avies bandoje (Kreckis) motyvas.
Dauguma turbūt sakys, kad svarbiausia, jog filmas kalba apie tremtį ir Linos istorija bei neišsipildžiusios svajonės yra tik priemonės, kurių dėka galima paliesti šią temą. Tačiau jei pabandytume į filmą pažiūrėti žmogaus, kuriam svetimas tremties kontekstas akimis, veikiausiai po filmo galvoje išliktų būtent veikėjų gyvenimo įvykiai ir lageris veiktų tik kaip fonas. O siekta turbūt buvone visai šio tikslo.
Sakyti, kad tai visiškai nepavykęs filmas tikrai negalima – tiesiog buvo užkelti per dideli lūkesčiai, kuriuos išpildyti sunku. Aktorių vaidyba – puiki, nufilmuota – įspūdingai, tačiau koją pakišo dramaturgija ir pernelyg didelis pasitikėjimas pačia tema, kaip duotybe. Rezultatas – ganėtinai kičinė, pernelyg lengvai nuspėjama vidutiniška drama. Tiems, kurie lengvai pasiduoda emociniam manipuliavimui turbūt patiks – progų išspausti ašarą tikrai atsiras. O atėjusieji pažiūrėti gilios ir komplikuotos istorijos apie tremtį lauks kitų filmų.
Nuotraukoje - aktorė Bel Powley filme "Tarp pilkų debesų".
