Lietuvos dokumentinis kinas. Tarp Žemės ir Dangaus

Audrius Stonys
2018 spalio 21 d.

Po savaitės, spalio 29 d. prasidės 61-asis Tarptautinis Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalis DOK Leipzig. Speciali festivalio programa "COUNTRY FOCUS LITHUANIA: CHALLENGES OF (IN)DEPENDENCE" skirta lietuviškam dokumentiniam kinui. Jos kuratorius - režisierius Audrius Stonys. Keturiose retrospektyvinėse programose bus parodyti garsiausi "aukso fondo" kūriniai - Roberto Verbos "Senis ir žemė", "Šimtamečių godos", Edmundo Zubavičiaus "Mums nebaisūs jokie priešai", "Jautrumo kaip duonos", Henriko Šablevičiaus "Kelionė ūkų lankomis".
Atskira programa skirta "lūžio kartos" dokumentikai - Leipcigo festivalio žiūrovai pamatys Arūno Matelio "10 minučių prieš Ikaro skrydį", Valdo Navasaičio "Rudens sniegą", Šarūno Barto "Praėjusios dienos atminimui", Audriaus Stonio "Neregių žemę", kitose programose - Giedrės Žickytės "Kaip mes žaidėme revoliuciją" ir Mindaugo Survilos "Stebuklų laukas".

Festivalio ilgametražių dokumentinių ir animacinių filmų programoje, „Next Masters“ sekcijoje pakviesti dalyvauti režisieriaus Sandro Bozzolo Lietuvos šimtmečio proga sukurtas dokumentinis filmas „Nijolė“ ir Aistės Žegulytės debiutinis ilgametražis filmas „Animus Animalis (Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“; trečia pasaulinė premjera - trumpametražių konkurse dalyvaujantis režisierės Skirmantos Jakaitės animacinis filmas „Žonglierius“.

Publikuojame specialios programos kuratoriaus Audriaus Stonio tekstą, Leipcigo festivalio publikai pristatantį lietuviškos dokumentikos raidą.

 

“Dieve, tavo žemė dega!”                                                                                                                                  

latvių poetas Andris Eglitis                                                                                            

 

Geografiškai Lietuva yra įsikūrusi ant vienos seniausių ir stabiliausių Europoje tektoninių plokščių. Žemės drebėjimo tikimybė tokia maža, kad per visą užrašytą Lietuvos istoriją buvo užregistruota vos keletas žemės drebėjimo atvejų. Stipriausias įvyko 1905 tais metais ties Lietuvos ir Latvijos pasieniu. Tiesa, paprasti žmonės jo nepastebėjo, tik buvo užfiksuota, kad karvės ir kiti naminiai gyvuliai tapo kiek neramūs.

Užtat politinėje istorinėje plotmėje žemė po mumis aižėja, dreba, skyla, verčiasi. Ir tie dramatiški virsmai niekada nesibaigia.

Antro pasaulinio karo išvakarėse lietuvių politikas ir geografas Kazys Pakštas iškėlė  “atsarginės Lietuvos” įdėją, kuri teigė, kad reikėtų atrasti pasaulyje vietą, kur galima būtų iškelti visą Lietuvą. Jo akys krypo į Braziliją, Angolą, Pietų Afrikos respubliką.

Jis manė, kad dėl mūsų nelemtos geografinės padėties, būti kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, mes pasmerkti amžinoms ir nesibaigiančioms okupacijoms, aneksijoms, moralinėms, ekonominėms ir politinėms perturbacijoms.

Tada niekas rimtai nepažiūrėjo į keistą mokslininko idėją… Vos po kelerių metų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas parodė, kad Kazio Pakšto radikali vizija nebuvo visai be pagrindo.

Ir karas nebuvo vienintelis sukrėtimas, privertęs iš pagrindų permastyti pamatines moralines, etines, religines, kultūrines nuostatas.

Mano tėvų karta matė Nepriklausomybę, karą, holokaustą, tremtį, Nepriklausomybės praradimą. Mano karta augo brėžnevinės stagnacijos, melo ir imperinės valstybės totalinės degradacijos laikmečiu. Monstras molinėm kojom supuvo iš vidaus ir garsiai driokstelėjo  žemėn. Devinto dešimtmečio pradžioje mes jau kartu su savo tėvais ir seneliais stovėjom prie prisikėlusios Nepriklausomybės laužų. Mūsų vaikų karta gimė didžiulio ekonominio, etinio ir pasaulėžiūrinio lūžio laikmečiu. Skaitmeninių technologijų invazija, kažkada atrodžiusi ne daugiau nei svarbiu techniniu pasiekimu, pavirto visą apimančiu, etines, estetines, kultūrines nuostatas apverčiančiu faktorium.

Yra žinoma, kad esminiai istorijos virsmai išlaisvina didžiulius kūrybinės energijos pliūpsnius. Griūvančios moralinės nuostatos verčia meninkus kurti pasaulį iš naujo ir ieškoti tą iš griuvėsių atgimstantį pasaulį išreiškiančios kalbos.

Pristatoma Lietuvos kino programa atspindės tris esminius tektoninius lūžius.

Pirmoji programa prisilies prie pokario kartos kūrybos. Tai buvo kino kūrėjai, kurie išsaugojo mums laisvės atmintį. Negalėdami kalbėti tiesos, bet nenorėdami meluoti jie sukūrė savitą  poetinę kino kalbą, kur uždraustos istorinės atminties įspaudai, tarsi vandens ženklai įsispaudė rūkuose, senų žmonių veidų raukšlėse, paprastose kaimo keistuolių istorijose. Negalėdami kalbėti pirmu planu, jie kalbėjo už pagrindinių herojų plytinčiais peizažais, išlaikiusiais amžinybės ženklus. Visa Henriko Šablevičiaus kūryba spindi vidine šviesa. Jo  filmas “Kelionė ūkų lankomis” su šypsena pasakoja apie seną rūke nutolstantį traukinuką, bet imi suprasti, kad su traukinuku  nebūtyje išnyksta didžiulis istorijos klodas.

Robertas Verba filme “Senis ir žemė” prisiliečia prie paprasto žmogaus gyvenimo, kino poezijos pagalba iškeldamas jį iki mitologinių, biblinių aukštumų.

 

Antroji programa pristatys režisierių kartą, kuri atėjo į kiną kartu su ką tik atgimusia Nepriklausomybe. Epochinių įvykių, milžiniškų demonstracijų, istorinių permainų laikotarpis  įsiamžino sukrečiančiais bendrais planais, kuriuose šimtai tūkstančių kvėpuoja vienu ritmu, kalba vienu balsu ir gyvena vienu laisvės troškimu. Naujoji režisierių karta atėjo į kiną radikaliai atsisakydama plataus objektyvo, istoriškumo, informatyvumo ir sufokusuodama žvilgsnį į tylų ir skausmingą paprasto žmogaus, beišnykstančio minioje, vidinį peizažą. Tai, kas tuomet atrodė visai nesvarbu, tapo naujosios kartos kino pagrindu, o kas istorinių įvykių kontekste atrodė esminga ir reikalinga, tarsi smėlis tarp pirštų praslydo pro jų kino objektyvus. Arūno Matelio, Audrius Stonio, Šarūno Barto, Valdo Navasaičio filmai, įsižiūrėdami į praeinančių žmonių veidus kalba apie praeinantį laiką ir ateinančio nepažinaus, todėl bauginančio pasaulio nuojautą.  Dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, imame suprasti, kad didysis istorinis virsmas įvyko ne miestų aikštėse, o žmogaus sieloje, kurią ir bandė perskaityti ir užfiksuoti pirmoji Nepriklausomybės režisierių karta.

Trečiasis virsmas įvyko jau ne politinėje plotmėje, o technologijose. Seną, gerą, apčiuopiamą kino juostą pakeitė dinamiškos, šaltos skaitmeninės technologijos.

Kino pasaulis turėjo atsisveikinti su kino juostos kuriamais šešėliais kino ekrane ir priimti elektroninių pikselių suformuotą vaizdą.

Daugelis vyresnės kartos režisierių taip ir nesusitaikė su mintimi, kad nuo šiol prie filmo nebus galima prisiliesti, pajusti pirštų galiukais, o jis formuosis nesuprantamo ir negyvo kompiuterio viduriuose.

Bet naujoji karta šį pokytį priėmė nepaprastai lengvai ir natūraliai, atverdama naujosiose technologijose iki tol neįsivaizduojamas kino galimybių erdves. Kamera priartėjo prie žmogaus taip arti, kad galėjai fiziškai justi jo kvėpavimą. Ji galėjo išbūti su filmo personažu tiek laiko, kad taptų nematoma ir užfiksuotų nesuvaidintos, autentiškos realybės būsenas.

Kamera tapo pašnekovu, nuodėmklausiu, bendrininku, artimiausiu draugu, kasdienybės stebėtoju ir liudininku.

Giedrės Žickytės filmas “Kaip mes žaidėme revoliuciją” jau brėžia atėjusio naujo laiko kontūrus žaismingai ir ironiškai kalbėdama apie naujosios istorijos gimimą ir žmogaus vietą toje istorijoje.

Mindaugas Survila filme “Stebuklų laukas” atsisuka į visuomenės užribyje gyvenančių miesto savartyno gyventojus, bandydamas sugražinti jiems vardus ir žmogiškąjį orumą.

Suskirstymas Lietuvos dokumentinio kino į tris istorinius segmentus - ganėtinai formalus.

Kinas per daug daugiabriaunis ir individualus, kad lengvai pasiduotų spaudžiamas į tam tikrą apibendrinimo rėmą. Ir vis tik yra kažkas bendro, besitesiančio per visą Lietuvos dokumentinio kino istoriją.

Tai savitas poetinis santykis su realybe. Cituojant latvių kino režisierių Hercą Franką: “Mes filmuojame Žemę, bet visada prisimename, kad virš mūsų yra Dangus”.

 

2018.08.05,

Vilnius

 

Nuotraukose - Henriko Šablevičiaus filmo "Kelionė ūkų lankomis", Arūno Matelio filmo "10 minučių prieš Ikaro skrydį" kadrai. 

Komentarai