Kino teatre. Gyvenimas kaip reklamoje

Ilona Vitkauskaitė
2018 spalio 31 d.

Praėjusiais metais šalies kino teatruose pasirodęs Tado Vidmanto „Trys milijonai eurų” tapo pelningiausiu filmu per visą nepriklausomybės laikotarpį. Tai neturėtų stebinti, režisierius išgarsėjo jau savo „Gauto iškvietimo” trilogija, mineralinio vandens ir kitokių produktų reklamomis. Tuo labiau, kad „Trys milijonai eurų”, pasakojantis apie netikėtai praturtėjusią porą iš provincijos, sėkmingai kultivuoja ekonomiškai ir socialiai nesaugios šalies fantazijas. Iš Lietuvos pramoginio kino kūrėjų Tadas Vidmantas išsiskiria bandymu rodyti visų norimą užmiršti arba idealizuojamą kaimą ir jo, net galima sakyti, socialines problemas. Aišku, parodijos lygio tai niekaip  neperžengia. Tačiau tokia jau ta nacionalinio kino specifika – bėgti nuo tikrovės kiek tik kojos įkerta parodijuojant arba „filosofuojant”.

Naujausias Tado Vidmanto filmas „Lietuviški svingeriai”  - tai dar viena feel good romantinė komedija. Tokių filmų paskirtis gana paprasta – įtvirtinti status quo ir vyraujančias socialines normas, filmo eigoje jomis šiek tiek suabejojus, bet finale pasaulis visada bus atstatytas į savo vėžes. Lietuvių pramoginiame kine, vis dar išgyvenančiam paauglystę, tokių filmų pagrindine tema dažniausiai tampa seksas ir su intymiais santykiais susijusios problemos (tai visi „Valentinai”, „Nepatyręs”). Žinoma, seksualumo motyvas yra tiesiog gerai parduodama prekė, tai supranta net šalies pramoginio kino kūrėjai.

„Lietuviškuose svingeriuose“ matome kaip jauna sutuoktinių pora - automechanikas Simas (akt. Martynas Nedzinskas) ir grožio klinikoje dirbanti Giedrė (akt. Gelminė Glemžaitė) - laimingai gyvena Vilniaus Lazdynėlių mikrorajone. Valgo sveiką maistą, bėgioja miške, rytais važiuoja į darbą. Kaip sakoma, tikra vidutiniškumo idilė. Tačiau vieno vakarėlio metu pora išbando seksą trise su žavia nepažįstamąja. Ši seksualinė patirtis Simui tiesiog atveria naujus pasaulius, jis net įkalba Giedrę permiegoti su svingerių pora. Visgi pasimatyme su kur kas vyresniais svingeriais, kuriuos vaidina  Inga Valinskienė ir Vytautas Kaniušonis, per klaidą pasirodo dar ir trečioji pora – dvidešimtmečiai „influenceriai” (individai, turintys daug sekėjų socialiniuose tinkluose). Žinoma, iš to turėtų kilti daugiau ar mažiau komiškos situacijos (čia jau pagal kiekvieno humoro lygį spręsti), tačiau lietuvių kine kaip ir seksas „po kaldra“, taip ir tos komiškos situacijos - vangios ir nuvalkiotos, pavyzdžiui, pagyvenusį vyrą ištinka širdies smūgis dėl sušokto striptizo, kvailys kultūristas niekaip negali pripažinti savo homoseksualumo ir pan. Tadas Vidmantas, kuris yra ir filmo scenaristas, net neišnaudoja to, kad filme veikia intelektualai personažai (svingerių pora), kurie galėtų pasigirti kiek rafinuotesniu humoru, ne tik juokeliais apie analinį seksą ar „kakę makę”. Taip pat jis vienoje erdvėje suvesdamas trijų kartų atstovus turėjo puikią galimybę paanalizuoti kintančias vertybes, žmonių santykius. Tam tikra prasme Vidmantas tai ir bandė daryti – jaunąją kartą parodė kaip visiškus kvailius ir materialistus. O Simo ir Giedrės seksualinė revoliucija baigėsi tik monogamiškų santykių įtvirtinimu. Žinoma, būtų naivu tikėtis vienokios ar kitokios revoliucijos iš pramoginio kino ir reklamų kūrėjų, kad ir seksualinės.

Tačiau reikia pripažinti, kad režisieriui, pradėjusiam savo karjerą nuo improvizuotų etiudų, be padoraus scenarijaus ar siužeto ir siekiant „padaryti durną komediją, kad kuo daugiau žmonių eitų”, „Lietuviški svingeriai” jau yra šioks toks pasiekimas. Šiame filme bent jau vaidina profesionalūs aktoriai, kuriami nors ir kartoniniai trafaretiniai personažai, bet yra net šiokie tokie bandymai juos „pagilinti”, kurti personažo priešistorę. Pavyzdžiui, Nedzinsko Simas - kuklus jaunuolis iš Alytaus, kaip sužinome, vaikystėje patyrė tėvo smurtą šeimoje. „Lietuviškuose svingeriuose” net galime matyti šiokią tokią „vėlyvišką“ socialinę kritiką, nes, remiantis filmu, šalį arba bent jau policiją valdo banditai. Žinoma, filme, kaip ir reikėtų tikėtis, dominuoja reklamiškai „nulaižytas“ vaizdas, interjerai iš baldų parduotuvių katalogų ar gyvenimo būdo žurnalų ir intymios scenos rožinėje šviesoje, bet, kaip sakoma, mažais žingsneliais…

Be bandymo užčiuopti bent šiokį tokį scenarijaus rašymo pradžiamokslį, įdomu tai, kad „Lietuviškuose svingeriuose”, kaip ir kituose šalies pramoginiuose filmuose, geriausiai galime matyti posovietinės transformacijos fantazijas apie „vakarietišką“ gyvenimą (bent jau tai, kaip mes jį įsivaizduojame). Tai dažniausiai asocijuojama su finansine gerove, pasinėrimu į jutimus – seksualinį gyvenimą arba bent jau bandymu, susikoncentravimu į save, individualią gerovę bei malonumus. Tokių filmų problematika – intymūs poros, šeimos santykiai, o jų veiksmas vyksta uždaroje namų erdvėje arba mašinose. Kitokios socialinės interakcijos filmuose nėra, nebent artimų bičiulių ratas. Tai radikali apolitiško, egoistiško, infantilaus individo, kuriam be jo paties interesų ir geismų patenkinimo daugiau niekas nerūpi, erdvė. Štai ir „Lietuviški svingeriai” teigia, kad aukščiausias savęs realizacijos taškas - privatus verslas, šeima ir, kaip iš atviruko ar reklamos, iškyla prie upės vingio. Tai galima vertinti ir kaip radikalius visuomenės socialinio bei politinio susvetimėjimo ženklus ir kartu kaip visišką vaizduotės trūkumą.

 

Filmo kadre - aktoriai Vytautas Kaniušonis ir Gelminė Glemžaitė ("Forum Cinemas Vingis" archyvas).

Komentarai