Komentaras. Kiekvienam po dokumentinį filmą

Faktas: Lietuvos istorija pilna įdomių asmenybių ir įvykių. Apie vienus žinome daugiau, jie jau įrašyti į tautinį naratyvą. Kiti gi, priešingai, laukia, kad atrastume juos iš naujo, pažiūrėtume kitoje šviesoje, permąstytume ir įkontekstintume. Dalis asmenybių ir įvykių jau sulaukė kino ekrano. Dažniau dokumentinio nei vaidybinio.

Matėme filmus apie didikus Radvilas, partizanus, Dainuojančią revoliuciją, Lietuvos krepšinį, KGB tardymus išgyvenusius lietuvius, kavinę „Suokalbis“, kino režisierių Arūną Žebriūną, rašytoją Česlovą Milošą, fotografą Vitą Luckų, avangardistą Artūrą Barysą-Barą, plaukikę Rūtą Meilutytę, rašytoją Jolitą Skablauskaitę, teatro režisierių Joną Vaitkų, tapytoją Nomedą Saukienę.

Ir tai – tik maža dalis. Jei taip ir toliau, greitai nebebus apie ką pasakoti. Tačiau kiek apie šiuos žmones ir istorinius įvykius pasakojusių dokumentinių filmų mes iš tikrųjų prisimename? Galime apie juos papasakoti? Rekomenduoti draugui? Taip nuoširdžiai, be apsimetinėjimo. Du? Kiek iš tų filmų pasiekė žiūrovus? Buvo lankomi?

Sakysite, kad dokumentika niekada nebus žiūroviška. O kaip tada paaiškinti „Sengirės“ fenomeną? Taip, filmas ne apie žmones, o apie paukščius ir žvėris. Bet ne tai svarbiausia. Filmas paneigė bambėjimą ir įsivaizdavimą, jog lietuviška dokumentika – tik „Skalvijos“ ir „Pasakos“ savaitgalio popietėms ir senjorų arbatėlėms. Gal dar kokiam VDFF uždarymui.

Problema – komunikacijoje? Mažai kas apie tuos filmus išgirsta? Jais nemokama sudominti? Po premjeros jie paliekami repertuarinei inercijai, o tada nugula – geriausiu atveju – į kokį nors internetinį namų kiną? Sakysite, kad ne visi filmai skirti plačiajai auditorijai. Kad dalies tikslas visai kitoks. Ir būsite teisūs. 

Bet kodėl eidamas žiūrėti Ramunės Kudzmanaitės dokumentinį filmą „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ apie seseris bajoraites Chodakauskaites, jau iš anksto nuspėjau, kokį pasakojimą pamatysiu. Iš dalies užteko treilerio, kad suprasčiau, jog išvysiu daug nematytos, negirdėtos ir intriguojančios medžiagos apie Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę, tačiau papasakotos kažkaip fragmentiškai ir paskubomis. O juk režisierė padarė tokius namų darbus! Tiek archyvų, istorijų, atsiminimų, pakalbintų žmonių, formos ieškojimų.

Čia ir vaidybiniai intarpai su lietuvių aktoriais, ir animacija, ir dokumentiniai vaizdai iš šių dienų Niujorko su Tūbelienės anūku Peteriu Kuhlamannu, ir archyviniai kadrai iš tarpukario Lietuvos, ir pačios Tūbelienės balsas už kadro, ir fotografijos per visą ekraną.

Visko daug, viskas įdomu. Bet įspūdis, lyg režisierė negalėjo apsispręsti, kur dėti akcentus dviejų iškilių seserų istorijoje ir, galiausiai, kokią formą pasirinkti? O jeigu norėjosi štai taip –formaliai turtingai, vietomis pritrūko tos formos argumentacijos. Pavyzdžiui, kaip visame filmo audinyje paaiškinti animaciją ir vaidybines scenas?

Mačiau ne vieną dokumentinį filmą, kuriame, sakykim, animacijos atsiradimas ekrane būdavo susijęs su žmogaus, apie kurį pasakojama, prisiminimais, sapnais ar vizijomis. Dar dažniau  –trauminės patirties įvaizdinimu. Suprasdavai, kad autoriui to reikėjo distancijai sukurti, skausmingoms patirtims nuskausminti.  Žodžiu, forma būdavo argumentuota.

Tos argumentacijos Kudzmanaitės filme pasigedau. Koks animacijos ir inscenizacijų santykis su likusia medžiaga? Ją iliustruoti? Suteikti dramatinio krūvio? Ar tik įvaizdinti vos ne detektyvines situacijas – pavyzdžiui, Nepriklausomybės akto kopijos perdavimą ar sacharino bylą? Juolab, kad vos tik koks nors įvykis inscenizuojamas, jau po kelių sekundžių jį „užkloja“ muzika arba pasakotojų balsai, paliekantys visą epizodą kažkur pusiaukelėje.

Ta pusiaukelė jaučiama ir dokumentiniuose kadruose. Štai kad ir anūkas Kuhlmannas. Eina gatve, kurioje stūkso „Trump Tower“, bet taip niekur ir nenueina. Arba kyla liftu, bet kur atsidūria, lieka neaišku, tik pasiūlo režisierei kavos ir ši atsako: „Be cukraus“. Viskas.

Sakyti, ko iš filmo norėjosi, būtų neteisinga. Jis yra toks, koks yra. Tik, man regis, gausybei įdomios ir dar niekur nerodytos archyvinės medžiagos reikėjo visa laikančio stuburo. Tiek turinio, tiek formos plotmėje.

Pavyzdžiui, juo galėjo būti dar labiau išgryninta tema apie Lietuvos istoriją kūrusias stiprias moteris, kuri filme, tiesa, suskamba, bet aiškesnio pavidalo taip ir neįgauna. Tik nuraibuliuoja anekdotinėmis, visažinių istorikų ir filosofų papasakotomis istorijomis apie Sofijos Smetonienės tvirtą būdą ar kišimąsi į valstybės politiką.

O taip norėjosi, metaforiškai kalbant, daugiau pačios režisierės širdies, kurią ji būtų priglaudusi prie kruopščiai surinktos medžiagos. Turiu omenyje, tvirtesnio savojo balso, daugiau drąsos pasakojant, vertinant ir interpretuojant. To ateities kino projektams ir linkiu.

Nuotraukoje - filmo kadras ("Ketvirta versija" archyvo nuotr.)