„Scanoramoje“: dokumentikos užuomazgos tarpukario Lietuvoje

Ieva Šukytė
2018 lapkričio 7 d.

1901 m. prancūzų kino pionierius Charles Pathé teigė, kad kinas greitai taps „teatru, laikraščiu ir rytojaus mokykla“. Ir jis neklydo. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą kino kronikos tapo galinga komunikacijos forma, pirmiausia įsitvirtinusia Didžiojoje Britanijoje (1910) ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (1911). Kino kronikos tuo metu, kai dar nebuvo televizijos, buvo vienas pirminių naujienų šaltinių, iš kurių žiūrovai galėdavo sužinoti, kas vyksta jų tėvynėje arba už jos ribų. Daugumai kinas buvo tarsi magiškas reiškinys, žmones judantys vaizdai veikė stipriau nei laikraščiuose perskaitytos naujienos, todėl greitai suprasta apie dokumentinio kino ir kronikų svarbą formuojant minios nuomonę. JAV, kur kino industrija nuo pat pradžių įleido gilias šaknis, kino kronikos pasirodydavo du kartus per savaitę arba kartais net savaitgaliais. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje atsiradus garsiniams filmams, kino kronikas taip pat pradėta įgarsinti. Dažniausiai jos, kaip ir visose pasaulio šalyse buvo rodomos prieš kino seansą, kaip įžanginė programos dalis.

Apie šalies kino kronikų svarbą Lietuvoje garsiau pradėta diskutuoti 4-ojo dešimtmečio pradžioje. Įvairūs kultūros ir politikos veikėjai oficioziniuose laikraščiuose pasisakydavo apie nacionalinės kino kronikos svarbą tautos identitetui formuoti ir šalies propagandai skleisti (nesuklyskite, tarpukario laikais propagandos terminas neturėjo šiuolaikiniams laikams būdingų neigiamų konotacijų). Štai 1932 m. Policijos numeryje T. Alekna teigė „Juk šiandien yra kino teatras geriausia dirva įvairioms mintims skleisti“ (Policija, 1932, Nr. 16, p. 268). O kitais metais kino kritikas V. Alseika Naujojoje romuvoje kiną pavadino „galingiausiu propagandos veiksniu“ (Naujoji romuva, 1933, Nr. 117, p. 312). Kiek vėliau, 1937 m. Švietimo ministerijos Kultūros departamento direktorius Dr. A. Juška fotografiją ir kiną pavadino net iškalbingesniais už literatūros žodį, kurių įtaka visuomenei stipresnė už kitas kultūros šakas (Galerija, 1937, Nr. 1, p. 4). Kuomet žurnalistai galėjo savaip interpretuoti tų dienų įvykius, fotografija arba dokumentinis kinas laikyti dokumentu – tiesos liudytojais. Žmonėms buvo lengviau įtikėti tuo, kas jiems atrodė realybės kopija, o ne kažkieno žodžiais perpasakotas įvykis. Todėl suprantama, kodėl kino kronika tapo svarbiu kiekvienos valstybės įrankiu – ja buvo galima lengviau manipuliuoti masėmis ir įtvirtinti savo neginčijamą tiesą bei kurti palankų šalies įvaizdį.

Lietuvoje kinas kaip ir kitose valstybėse tapo populiaria gyventojų pramoga, ypač išpopuliarėjusia darbininkų tarpe. Vien Kaune adresų knygos „Visas Kaunas“ duomenimis 1934–1935 m. veikė 12 kino teatrų, kurių skaičius 1939 m. laikinojoje sostinėje išaugo iki 17. Lietuvos aido straipsnio „Kaunas pramogauja“ pateiktoje statistikoje per dieną mieste buvo parodoma apie 50 kino seansų, kuriuose per darbo dieną apsilankydavo 6 000 gyventojų, o savaitgaliais lankytojų skaičius galėdavo išaugti net iki 15 000 per dieną (Lietuvos aidas, 1939–03–04, p. 6). Žinoma, be kino teatrų miesto gyventojai galėdavo ir alaus bare išgerti, ir kavinėse (jų tuo metu buvo tik 3) su draugais prie kavos pasišnekučiuoti arba nueiti į teatrą, kuris tuo metu buvo neatsiejama Kauno kultūros dalis. Tikriausiai ne vienas, susidūręs su tarpukario reklama arba vartęs to meto laikraščius regėjo tenoro Kipro Petrausko reklamuojamą jo vardu pavadintą muilą. Kultūriniuose leidiniuose neretai galėdavai pamatyti teatro aktorių ir dainininkų fotografijas arba spektaklių scenas. Kadangi Lietuvoje vaidybinio kino industrijos nebuvo, kino skiltis išmargindavo užsienio žvaigždžių Gretos Garbo, Marlene Dietrich ir kt. fotografijos ir jų asmeninių gyvenimų nuotrupos. Taip pat ir kino teatruose dominuodavo iš Vokietijos ir Prancūzijos atvežami filmai, rečiau rusiški arba lenkiški, kuriems buvo taikoma griežta kino cenzūra.

J. Linartas ir kino kronikos vargai

Pagal 1932 m. rugpjūčio 5 d. Vidaus reikalų ministerijos išleistą įstatymą, kino kroniką buvo būtina rodyti kaip vaidybinių filmų priedą, sudarantį nemažiau kaip 120 metrų. Vidaus reikalų departamento buvo nustatyta, kad Kaune tą pačią kroniką galima rodyti 5 savaites, kitose apskrityse 9 ar net 18 savaičių (LLMA, f. 91, ap. 1, b. 6, l. 24). Kino kronikas tuo metu pradėjo gaminti jauni operatoriai Kazys Lukšys, Stepas Uzdonas, Stasys Vainelavičius, Alfonsas Žibas ir kt. Dauguma jų dirbo įvairius darbus kine – nuo dekoracijų kūrėjų, scenaristų iki lietuviškų užrašų gamintojų. Iki 1933 m. sausio 30 d. buvo pagamintos 136 įvairios lietuviškos kino kronikos (Naujoji romuva, 1933, Nr. 110, p. 144), kurios, deja, nedžiugino jas mačiusių žiūrovų. Nors iš pradžių dauguma žmonių džiaugėsi kronikų iniciatyva, greitai jiems teko nusivilti jų prasta kokybe ir turiniu. „Kronikose įvairūs įvykiai neturi savy jokio logiško sąryšio“ (Naujoji romuva, 1933, Nr. 105, p. 22). Skaitytojai skųsdavosi, kad vaizduojamuose paraduose būdavo rodomi tik žygiuojantys kareiviai, retkarčiais svarbūs svečiai. Reprezentaciniai valstybės pastatai parodomi tik iš išorės, neapžvelgus jų interjerų. Visuomenės reakciją pablogino žinios, kad nuo 1935 m. kino kronikas, pasirašius 5 metų koncesijos sutartį, perduota gaminti Jurgiui Linartui ir jo įsteigtai įmonei „Mūsų Lietuva“. Pats J. Linartas kino operatoriumi arba fotografu niekada nebuvo. 1926–1929 jis kartu su Feliongiju Dunajevu buvo įsteigęs kino mokyklą „Akis“, kuri ruošdavo kino aktorius. Taip pat prisidėjo prie pirmojo lietuviško vaidybinio filmo „Jonukas ir Onytė“ gamybos, tačiau pats kameros niekada nebuvo paėmęs į rankas. Pagalbininku jis pasikvietė tą patį F. Dunajevą, tačiau šis nemokėdamas lietuvių kalbos, negalėjo patekti į visas iškilmes ir kameros teko imtis pačiam J. Linartui (Lietuvos žinios, 1937–11–25, p. 6). Rodomos kino kronikos buvo nespalvotos ir begarsės, nors 4-ajame dešimtmetyje garsinis kinas jau buvo paplitęs. Tiesa, ne visi Lietuvos kino teatrai turėjo atnaujintą techniką, ypač šalies provincijos miesteliuose vis dar nebuvo galimybės rodyti garsinius filmus. Skaitytojams besiskundžiant kronikų kokybe, Linartas bandė kurti garsinę kronika, tačiau „spiegiantys balsai“ tik dar labiau sukėlė nepasitenkinimą tarp žiūrovų. Piktų ir pašaipių žodžių koncesininkui negailėjo ir kas tik norėjo kreipėsi į žiniasklaidą. Daugiausia kino teatrų lankytojai rašydavo Lietuvos žinioms, kur išreikšdavo savo nuolatinį nepasitenkinimą rodoma kronika: „kaip gi kitaip pavadinsi tą įprastinį faktą, jog daugelis kino lankytojų stengiasi tyčia pavėluoti (kad tik nereikėtų nervintis dėl liet. kino kronikos!) arba atėję stengiasi į ją nežiūrėti...“ (Lietuvos žinios, 1939–07–26, p. 6) Į dvikovą su Linartu stojo ir kino apžvalgininkas V. Alseika, „Mūsų mene“ 1938 m. viešai jį kritikavęs ir kėlęs klausimą, kada gi pagaliau tai baigsis? Šiuo klausimu linksmos minties savaitraštyje Kuntaplis buvo spausdinamos „Mūsų Lietuvos“ kronikas pašiepiančios karikatūros, iliustravusios visuomenės nuomonę apie koncesininko atliekamą darbą. Nors pasirašant sutartį, J. Linartas įsipareigojo rodyti visuomenei aktualius ir naujus įvykius bei tame pačiame teatre tos pačios kronikos nekartoti, koncesininkui tesėti žodžio nepavyko. Rodomi visiems įgrisę paradai būdavo 3 mėnesių senumo. Kartais žiniasklaidoje buvo paminimos Estijos ir Latvijos kino kronikos, kurios labiau atsigręždavo į šalių kaimą, gamtą, pramonę ir darbininkus, kai tuo tarpu „Mūsų Lietuva“ daugiausiai rodydavo tik valstybines iškilmes ir kariuomenę. Kino kronika, turėjusi skleisti vieningą valstybės įvaizdį, galima teigti, nepasiteisino, vietoj to sukėlusi aršią kritiką įvairiuose kultūriniuose sluoksniuose. 1940 m. baigėsi Linarto ir Vidaus reikalų ministerijos pasirašyta sutartis, tai teikė vilties kokybiškesnės kronikos atsiradimui, tačiau pirmoji Lietuvos okupacija šią viltį sugriovė.

Broliai Motuzos – spalvotos dokumentikos pradininkai Lietuvoje

Ne visi filmai, sukurti tarpukario laikotarpiu, susilaukė tokios aršios kritikos. Palankiai buvo žvelgiama į prieš tai minėtuosius jaunuosius operatorius, nors, žinoma, ir jiems nepavyko išvengti pastabų. 1935 m. pasirodė operatoriaus A. Žibo nufilmuotas dokumentinis filmas apie bekono gamybos kelią, kurį užsakė akcinė bendrovė „Maistas“. Valandą trunkančiame filme rodomas visas bekono gamybos procesas: nuo veršiuko gimimo iki kiaulienos eksporto paruošimo Klaipėdos uoste. Labiau poetiniais vaizdiniais sužavėti bandė Petras Babickas, 1937 m. spalio 6 „Forum“ kino teatre pristatęs filmą „Lietuva“, kurio vienas iš operatorių taip pat buvo A. Žibas. Pirmiausia Amerikoje gyvenantiems lietuviams skirtas filmas, gimtinės vaizdais turėjo suvirpinti išvykėlių širdis. Iš tiesų, jau 3-iojo dešimtmečio pabaigoje, kuomet 1929 m. Kaune buvo įsteigta Lietuvos turizmo sąjunga, buvo stengiamasi įvairiais būdais pritraukti kuo daugiau užsienio turistų, ypatingą dėmesį skiriant JAV lietuviams. Tačiau šiuo atveju turizmo sąjungai ir kitoms organizacijoms labiau pavyko išplėtoti reprezentacinių knygų ir knygelių leidybą, kurias iliustruodavo to meto žymių fotografų Vytauto Augustino, Antano Naruševičiaus, Balio Buračo ir kt. darbai.

Daugiausiai gerų atsiliepimų Lietuvoje sulaukdavo operatoriai atvykdavę iš už Atlanto, kurie atsiveždavo modernią kino aparatūrą ir filmuodavo ne tik iškilmes ir miestų vaizdus, bet ir įvairius Lietuvos kampelius. Pirmaisiais spalvotos dokumentikos kino pionieriais tapo broliai Kazys (1909) ir Mečys (1914) Motuzos, gyvenę ir Lietuvoje, ir JAV. 1937 m. atvykę į Lietuvą broliai intensyviai filmavo Lietuvos vaizdus: laikinąją sostinę, pajūrį, gamtovaizdžius, sporto rungtynes, svarbias valstybines šventes. Grįžę į Šiaurės Ameriką, kino kūrėjai skubėdavo parodyti tėvynės vaizdus lietuvių kolonijoms Niujorke, Čikagoje, Pitsburge, Toronte. Jų dokumentiniai filmai, būdavo pritaikomi rodyti mokykloms, kad lietuvių mokiniai juos galėtų žiūrėti pamokų metu. 1938 m. broliai sukūrė filmus „Lietuva“, „Tėvynėj brangioj“, „Laisvoje tėvynėje“, „Ten, kur Nemunas banguoja“ bei „Lietuvių moterų tautiniai drabužiai (Sapnas žydinčiam sode)“. Vien tik perkaičius jų pavadinimus, matome, kad pagrindinis Motuzų objektas – Lietuva. Žvelgiant į 16 mm spalvota „Kodak“ juostele nufilmuotus vaizdus, regime lietuviškas kalvas, šokančius lietuvaičius, išdidžiai vėliavą nešančius Pirmosios tautinės olimpiados dalyvius, besiformuojančią lietuviškąją pramonę. Brolių, kaip ir daugelio fotomėgėjų, tikslas buvo perteikti jų akimis matomą tėvynės grožį, sukelti vidinį pasididžiavimą savo šalimi. Užsienyje, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, sklandė kalbos apie Lietuvos ekonominį atsilikimą, todėl tokie dokumentiniai filmai buvo tarsi modernėjančios, bet gamtą mylinčios šalies reprezentacija. Lietuvos spaudoje apie brolių filmus buvo itin palankiai atsiliepiama. Straipsnių antraštės skelbė, kad „Dar Lietuva nematė tokios filmos“ (Lietuvos žinios, 1938–01–13, p. 5). Tačiau šie filmai Lietuvoje buvo rodomi tik uždaruose seansuose, kadangi jie nebuvo pritaikyti šalies kino teatrams, o ir sutartis su J. Linartu nebūtų leidusi šių filmų rodyti vietoj kino kronikos. Dabar šiuos filmus galima rasti Lietuvos valstybės centriniame archyve arba jų puslapyje www.e-kinas.lt, kur jie yra laisvai prieinami svetainės lankytojams. Po Nepriklausomybės atkūrimo, besilankydamas Lietuvoje, jaunesnysis Motuzų brolis Vytautas Beleckas archyvui perdavė išlikusias kino juostas.  Prasidedantis Europos kino forumas „Scanorama“ „Atviros Lietuvos kino istorijos“ programoje  surengs seansą „Tarpukario Lietuva per kino kronikų objektyvą“, kur šalia lietuviškos kino kronikos montažo žiūrovai galės pamatyti ir brolių Motuzų dokumentinį filmą „Laisvoje tėvynėje“.

Nuotraukoje - St. Žilinsko karikatūra, Kuntaplis, 1938, kovo 6 d., p. 3. Šaltinis www.epaveldas.lt

Komentarai