Po premjerų „Scanoramoje“. Šoklys ir nekaltoji

Elena Jasiūnaitė
2018 lapkričio 15 d.

Negalintys jausti

Šių metų Scanoramoje pristatytas jauno rusų režisieriaus Ivano I. Tverdovskio trečiasis ilgametražis filmas „Šoklys“ – bendros Rusijos, Lietuvos (kino gamybos kompanija „Tremora“), Prancūzijos ir Airijos gamybos filmas. Pagrindinis filmo veikėjas, berniukų globos namų auklėtinis Denisas nepilnametės motinos buvo paliktas gyvybės langelyje. Tačiau praėjus šešiolikai metų mama panorsta Denisą pasiimti atgal. Globos namų direktorius nesutinka išleisti berniuko namo, tad naujai atsikūrusi šeima sugalvoja naują planą. Kurį laiką stebime idilišką vaizdą – nutrūktgalvišką pabėgimą, atrodytų – beatsikuriantį mamos ir sūnaus ryšį, naujus namus ir atsigriebimą už visus praleistus gimtadienius. Tačiau laimė netrunka ilgai – Denisas netrukus įtraukiamas į suktą organizuotų nusikaltimų planą (paaiškinantį ir filmo pavadinimą), nukreiptą prieš įtakingus šalies žmones siekiant juos nubausti ar gauti išpirką.

Ilgi filmo kadrai ir tamsus koloritas kuria klaustrofobiškos, uždaros sistemos įspūdį tarsi primindamas, kad pabėgti vis tiek nėra kur. Ivano I. Tverdovskio „Šoklys“ – tai ciniškas socialinės kritikos filmas, nukreiptas prieš gimtosios Rusijos sistemą. Ir filme matomi veikėjai, įskaitant Denisą ir jo motiną, veikiau įrankiai, skirti perduoti visuose filmo sluoksniuose jaučiamą režisieriaus žinutę (atviras klausimas, ar toks abstraktumas ir beveidžiai veikėjai, kuriuos valdo siužetas, ir buvo pirminė intencija). Denisas serga genetine liga, dėl kurios nejaučia skausmo. Globos namų auklėtiniai – mažasis Rusijos sociumo modelis – neretai lažinasi, kiek laiko gumine žarna apvytas ir spaudžiamas Denisas ištvers nenualpęs. Bet Deniso liga – nejautra – filme veikia kaip metafora. Visi, užaugę sistemoje – globos namų auklėtiniai ar „šokinėjimo“ žaidimo dalyviai – yra tokie pat negalintys jausti. Net ir motina, iš tiesų ant globos namų slenksčio pasirodžiusi ne iš ilgesio, tačiau prisiminusi, kad palikto vaiko liga gali būti naudinga. „Šoklyje“ Deniso nejautra universali, jei būsi kitoks – iškrisi iš korumpuotos visuomenės žaidimo.

Motinos žodžiai „aš tave myliu“, tiek metų laukti Deniso, ištariami šiai girtai besišlapinant ant grindinio. Čia, matyt, ir įvyksta filmo herojaus vidinis lūžis – tiek metų nenorėtas ir nemylėtas vaikas greta dvasinio ima justi ir fizinį skausmą. Jis nustoja vykdyti paliepimus, ir, tapęs nebe tokiu, kaip visi, tampa nebenaudingu – paskutinė frazė, kurią jis išgirstą iš buvusių „bendradarbių“ – „miestas pilnas tokių šiukšlių, kaip tu“.

Silpniausia filmo dalis – jo pabaiga (ar bent trys vietos, kuriose filmas galėjo nutrūkti) – jo pabaiga, dar kelis kartus pakartojusi tą pačią žinutę – pabėgti nėra kur. Išdaužęs kieme stovėjusias mašinas Denisas, pavėžintas paskutinės savo „aukos“, grįžo į globos namus. Ir gyveno ilgai ir nelaimingai spaudžiamas guminės žarnos.

Moterų pasauliui

Dar viena šių metų Scanoramoje pristatyta lietuvių mažoji koprodukcija – estų režisieriaus Sulevo Keeduso ilgametražis vaidybinis filmas „Vyro žudikė. Nekaltoji. Šešėlis“. Tai triptikas, kurį apjungia pagrindinį vaidmenį visose dalyse atliekanti estų aktorė Rea Lest.

Pirmosios dalies – „Vyro žudikė“ – siužetas vyksta XIX a. Estijos kaime. Pagrindinė filmo herojė Maara priversta atsisakyti mylimojo ir yra tėvo ištekinama už pusamžio našlio. Vieną parą – nuo vestuvių iki kitos dienos ryto – trunkantis pasakojimas nukelia į realistinės siaubo pasakos pasaulį: vietą čia randa ir liaudies padavimai, dainos, ir papročiai, prietarai bei burtai.

Antroji triptiko dalis „Nekaltoji“ paremta tikra istorija. 1949 metai, iš Ingrijos į Estiją su močiute deportuota Elina dirba kasyklose. Netrukus ją pasiekia žinia, kad buvusius Ingrijos gyventojus planuojama ištremti iš Estijos. Vienintelė išeitis išsigelbėti – sudaryti fiktyvią santuoką su Elinos pagailusio darbdavio sūnėnu.

Du režisieriaus Sulev Keedus sukurtus pasaulius, nors iš pažiūros – labai skirtingus – vieną pasakišką, antrą – net pernelyg realistišką, vienija niūri atmosfera (šaltas koloritas, kompozitoriaus M. Bialobžeskio kurta muzika) ir, svarbiausia, moters vieta istorijoje. S. Keedus moterys – stiprios ir akivaizdžiai nepritampančios savo laikmetyje. Tačiau jų likimas priklauso nuo aplinkybių ir abi turi prisitaikyti, kad išgyventų: viena turi paklusti tėvui, kita – stalinistinei valdžiai.

Trečioji dalis buvo sukurta gerokai vėliau (prodiuserė filmo premjeros metu teigė, jog būtent jai nufilmuoti ir trūko pinigų, o pats režisierius ėmė abejoti šios dalies būtinumu), ir, deja, kartu tapo pačia silpniausia triptiko grandimi. „Šešėlis“ tampa kelio filmu, matyt, turėjusiu pagrindinę veikėją atvesti į susitaikymą su pačia savimi ir suteikti ramybę, kurios neturėjo istorijos tėkmėje. Motinos palikta Luna Lee leidžiasi į fantasmagorišką kelionę, o keliaudama sutinka spalvingus (ir gerokai spalvingesnius) už ją pakeleivius – porą pilyje gyvenančiu sudegusio teatro aktorių ar kunigą, svajojantį iš gyvūnų iškamšų atkurti Edeno sodą. Visi sutikti trečiosios dalies filmo veikėjai susitinka pajūryje stebėti saulės užtemimo. Tada imi suprasti, kad jie jau buvo matyti ankstesnėse filmo dalyse. Tačiau ir čia režisierius, matyt, nusprendė nepasitikėti žiūrovu – subtilios pradinės užuominos į laiku atkeliavusius pirmųjų dalių veikėjus finale buvo pakeistos ryškių (ir nuviliančių) taškų „kas yra kas“ sudėliojimu.

 

"Scanoramos"  archyvo nuotr.

Komentarai