„Scanoramos“ atgarsiai. „Išeiti iš namų“ ir sustoti vietoje

Gediminas Kukta
2018 lapkričio 22 d.

Miglės Satkauskaitės dokumentinis filmas „Išeiti iš namų“ dar kartą priminė, kiek daug lietuviškame kine turime režisierių-stebėtojų ir kiek mažai režisierių-pasakotojų. Debiutantė priklauso pirmiesiems. Filmas prasideda baltu titru, teigiančiu, jog „didžiausia pergalė – išeiti iš namų“ (angliškai – „išeiti iš komforto zonos“). Šie žodžiai priklauso kalnų keliautojui Algimantui Jucevičiui, kurio ekspediciją į Tian Šanio kalnus, alpinisto Gedimino Akstino vardu pavadintą viršūkalnę, ir stebime. Ši kelionė, galima sakyti, yra tiesioginė pradžios titro iliustracija: toliau jos nenueita.

Keliautojai žingsniuoja kalnų papėdėse, kopia į snieguotas aukštumas, stabteli slėniuose, o kūrybinė komanda seka iš paskos ir viską fiksuoja. Operatoriaus Sauliaus Lukoševičiaus vaizdai – tikrai gražūs. Režisierė duoda užtektinai laiko jais pasigėrėti. Čia ir panoramiškai filmuojami Kirgizijos kalnynai, ir šlaituose augančių skurdžių gėlių stambus planas, ir kalnų upelių sulėtinti kadrai, ir aukštos eglės iš drono skrydžio.

Kartais šiuos vaizdus papildo užkadriniai ekspedicijos dalyvių balsai, fragmentiškai pasakojantys apie kalnuose patiriamus sunkumus, nuotykius ir pergales. O kartais – kompozitorių Martyno Bialobžeskio ir Jono Jurkūno muzika. Neatsitiktinai prieš seansą režisierė kvietė ne tik žiūrėti, bet ir klausytis.

Iš pradžių maniau, kad išgirsiu kalnų garsus – byrančius akmenis, aižėjantį ledyną, girgždantį sniegą, šiurenančią žolę ar pučiantį vėją. Kažką panašaus, kas buvo Audriaus Stonio „Moteryje ir ledyne“. Kitaip sakant, po režisierės komentaro tikėjausi išgirsti daugiau eksperimento su natūraliu garsu, tačiau, pasirodo, buvo kalbama tiesiog apie filmo muzikinį takelį, kuris, beje, buvo įdomus ir originalus, bet prie rodomų vaizdų ne visada tiko. 

Žiūrint neapleido jausmas, kad kitokių planų nei tiesiog parodyti kalnų entuziastų kasdienybę kūrybinė komanda ir neturėjo. Visas filmas taip ir praeina punktyru „parodyti-pagroti-parodyti-pagroti“. Net keliautojų pasakojimai už kadro, galėję tapti bent šiokiu tokiu struktūruojančiu elementu, išsibarstė skirtingomis temomis ir nuotaikomis.

Atrodė, kad bendru vardikliu taps istorijos apie draugų mirtis kalnuose, bet šiuos keitė trumpi pasakojimai apie sniego lavinas, pavojingus ledynų plyšius, audringas pūgas, nepakeliamą šaltį ir jau grynai techninė informacija apie tai, kaip viršūkalnėms suteikiami pavadinimai pagal jas įveikusių alpinistų vardus.

Papildomų reikšmių, atrodė, suteiks archyviniai kadrai, o struktūros – montažas. Bet pirmieji, kartą pasirodę, taip ir liko tik estetišku intarpu. O antrajam pritrūko drąsesnių prasminių sandūrų. „Pasakojimas“ galiausiai paliko švarių, profesionalių, estetiškai korektiškų, bet turiniu neužpildytų vaizdų rinkinio įspūdį.

Į atmintį įsirėžė tik epizodas, kai už kadro Algimantas pasakojo apie naktį kalnuose patirtą šaltį, o ekrane buvo rodomos lauže degančios eglių šakos, tokios panašios į šerkšną. Graži vizualinė asociacija.

Komentarai