„Scanoramos“ atgarsiai. Berniukų vasaros stovykla
Andrius Lekavičius prieš savo dokumentinio filmo „Spec. Žvėrynas“ premjerą, kaip jau dabar tapo įprasta, kalbėjo apie 1990-ųjų legendos kūrimą. „Mums trūksta lietuviškų legendų, nes Vakarų superherojai pasiglemžę didelę dalį eterio, bet lietuviškas šakotis dažnai geriau nei amerikietiški kukurūzų spragėsiai,“ – sakė režisierius. Deja, gyvename tautinių mitų, naratyvų kūrimo laikais. Dažnai net nepaisant istorinių faktų. Tai puikiai įrodė kad ir Ramunė Kudzmanaitė filme „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ apdainavusi Antano Smetonos autoritarinį režimą tarpukariu. Taip, vis ieškant ir bandant formuoti skaisčiausią tautiškumo idėją ir pasakojimus, regis, bandoma pabėgti nuo užsitęsusios chroniškos posovietinės dabarties. Jau nekalbant apie vis agresyvėjančią militaristinę retoriką viešojoje erdvėje ir sovietmetį primenančius karinius paradus.
Taigi „Spec. Žvėryne“ Lekavičius nusprendė papasakoti istoriją „apie pirmąjį specialųjį slaptą itin drąsių aštuoniolikmečių būrį, kurio egzistavimas, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, atrodo absoliučiai nutolęs nuo realybės, netgi absurdiškas. Tarsi kompiuterinio žaidimo siužetas.“ Filme režisierius renkasi ne tik 10 deš. kompiuterinių žaidimų animaciją, bet ir mokyklinio rašinėlio struktūrą. Pradžioje esame fragmentiškai supažindinami su istoriniu kontekstu. Matome jau ikonografiniais tapusius kadrus: 1987-ųjų Ronaldo Reigano kalbą, griūvančią Berlyno sieną etc. Nuo tarptautinio konteksto peršokant prie lokalaus: sausio 13-osios, Medininkų žudynių vaizdų.
Galiausiai prasideda dėstymas: trumpai pristatomi valdžios su tuometiniu saugumo ministru Audriumi Butkevičiumi priešakyje tikslai sukurti specialųjį būrį kaip atsvarą sovietų „Omonui“ (ypatingos paskirties milicijos būrys). Tada pereinama prie „smagiausios” animuotos filmo dalies, kuriame pristatomi 15 vyrų, atrinktų į specialųjį būrį, dar vadintą Franco žvėrynu. Buvę būrio nariai patys pasakoja apie savo treniruotes, jų kovinius savigynos gebėjimus, charakterio savybes, pravardžių įgijimo istorijas (mat visi būrio vyrai tokias turėjo), tarpusavio santykius, kaip gerdavo arba eidavo muštis į diskotekas ir kitus komiškus nutikimus (pavyzdžiui, kaip vyrai žvejojo su granatomis). Kaip žiūrėjo ir buvo įkvėpti tokių veiksmo filmų kaip „Terminatorius” ar „Rembo” arba „užsiveždavo” nuo karinių filmų ir visos medžių šakos Pociūnuose buvo nuspardytos. Mat jaunuoliai buvo tokie naivūs, jog galvojo, kad kovų scenos filmuose vykdavo iš tikrųjų. Taip pat sužinome, kaip būrio vadas Pranas susirado žmoną. Tad susidaro įspūdis, kad pirmasis Lietuvos specialusis būrys buvo nuo testosteronų apsvaigusių berniukų vasaros stovykla.
Filmas baigiasi kalbančių galvų intarpu, kuriame vyrai pasakoja apie gana greitą būrio išardymą ir kaip prasidėjo neįdomus gyvenimas, jie pasijuto niekam nereikalingi. Taip pat sužinome apie vieno būrio nario Edgaro tragediją, kai pratybų metu neišsiskleidė parašiutas ir jaunuolis mirė. Tad pabaigoje, žinoma, matome ir apsilankymą kapinėse. Girdime nostalgiškus pasisakymus, kad tuo metu jaunuolius vienijo noras kariauti, adrenalino ir nuotykių paieškos; kad jie žaidė karą ir „dainuojanti revoliucija“ buvo jų „įsukta” (čia jau prasideda savikanonizacijos procesai?). Taip pat sužinome, kad dalis vyrų tęsė karjerą kariuomenėje, kiti tapo reketininkais.
Atrodo, Lekavičius istoriją supranta ne tik kaip „Super Mario“ kompiuterinį žaidimą, bet ir gražių vaizdelių rinkinį. Tačiau forma – kompiuterinė animacija ir kiti vaizdeliai - filme naudojama tiesiog kaip iliustracija. Taip pat filmui akivaizdžiai trūksta istorinio, politinio konteksto, kurio, atrodo, pats režisierius nesuvokia arba jam to ir nereikia, juk kuriamas smagus filmukas-žaidimas. Dėl to kyla įspūdis, kad pats režisierius net nesuvokia apie ką daro filmą. Apie smagų chebros laiko leidimą kartu? Temos filme pačios siūlosi (kad ir akivaizdžiai apolitiškų jaunuolių naivumas ir lygiavimasis į veiksmo filmų herojus; kaip jie tapo banditais). Tačiau režisieriui, regis, svarbiau „žaisminga” iliustracija ir kiti bajeriai.
Tina Turner yra dainavusi „We Don't Need Another Hero“ (liet. mums nereikia dar vieno herojaus), kas, manau, puikiai tinka ir Lekavičiaus filmo atveju.
Nuotraukoje - filmo kadras ("Scanoramos" archyvas).
