Komentaras. Festivalis be žiūrovų

Ilgai svarsčiau, ką galėčiau pasakyti apie rudenį uostamiestyje vykusį tarptautinį kino festivalį „Go Debut“. Faktas, kad festivalių šiuo metu Lietuvoje yra daug – sunku visur suspėti, viską pamatyti ir tuo labiau viską aprašyti. Taip pat tokioje renginių masėje nelengva ir patiems festivaliams – esant didelei pasiūlai vartotojai pasidaro išrankesni, juos reikia pritraukti, pasiūlyti unikalią patirtį. Kitaip tariant, reikia skirti daug dėmesio mano pastaruoju metu itin pamėgtai sričiai – komunikacijai. Reikia žinoti savo tikslinę auditoriją ir jai patraukliomis priemonėmis pakviesti pirkti. Vieniems tai sekasi puikiai, kiti gali išnaudoti savo per ilgus darbo metus susiformuotą vardą, tačiau esmė išlieka tokia – nesvarbu, kas tu toks ir ką darai, jeigu įdomiai pristatysi save, žinia pasklis. Iš straipsnio  pavadinimo jau galima suprasti, kad festivaliui „Go Debut“ su šia užduotimi susitvarkyti sekėsi sunkiai. Ar festivalis gali pasiūlyti unikalią patirtį? Taip. Ar „Go Debut“ gali būti svarbiu reiškiniu bendrame kino kontekste? Žinoma. Ar žiūrovas, apsilankęs šiame renginyje nenusivils? Siūlomu produktu (filmais) – ne. Tad kur slypi problemos?

Praėjo jau kiek daugiau nei mėnesis nuo uostamiestyje vykusio tarptautinio debiutinių trumpo metro filmų festivalio „Go Debut 2018”. Maždaug tiek pat laiko praėjo ir nuo nuo paskutinio įrašo festivalio Facebook paskyroje ir  kiek daugiau du mėnesiai nuo pirmo įrašo, skirto šių metų festivaliui. Festivalis baigėsi ir toliau – tyla.

Jau trečius metus organizuojamas festivalis – puiki proga jauniems, debiutuojantiems kino kūrėjams pasirodyti platesnei publikai su savo pirmaisiais trumpo metro filmais. Tačiau čia ištinka viena problema – tos publikos, kuriai galima pasirodyti, tiesiog nėra. Taip pat šis festivalis ir proga jauniems Lietuvos kino laukui atstovaujantiems žmonėms susipažinti su kolegomis už užsienio – megzti svarbius ryšius, kurių dėka galbūt jau bus galima apsilankyti ir kitose šalyse vykstančiuose panašaus pobūdžio renginiuose (ir juose nesijausti vienišiems).  Klaipėdos kultūros fabriko kino salėje tas keletą dienų sukiojasi vis tie patys žmonės – organizatoriai, komisijos nariai ir savanoriai.

Turbūt festivaliui galima gintis teigiant, kad trumpukai – specifinis žanras ir žiūrovams jie neįdomūs. Galbūt. Tačiau tai ne priežastis nesistengti ir nebandyti žiūrovo sudominti šiuo žanru. O ir programoje buvo ne tik trumpukai – rodyti ir kokybiški ilgo metro filmai. Tarp kurių – dokumentika apie I. Bergmaną. Ir jie net rodyti už dyką. Pačiame miesto centre! Bet ar apie tai kas nors žinojo? Vargiai. Gera komunikacija – kelias į festivalio žinomumą ir sėkmę. Įdomus facebook‘as ir instagramas – kelias į potencialaus žiūrovo piniginę. Influenceriai gi save susikūrė vien socialinių tinklų dėka. Vadinasi, gali ir festivalis.

Iš pirmo žvilgsnio Go Debut atrodo visai įdomus, jaunas festivalis, galintis pagyvinti uostamiesčio kultūrinį gyvenimą (visgi, renginių, skirtų kinui, kiek teko domėtis, ne tiek daug Klaipėdoje). Taip pat jis ir unikalus bendrame Lietuvos kino lauke – vienetinis atvejis. Tačiau organizatorių dėmesys, panašu, nukreiptas ne visai ten, kur reikėtų. Lyg iš anksto būtų nuspręsta, kad vis tiek žiūrovai neateis. Nes komunikacijos beveik nėra. O ta, kuri yra, suveikia galbūt labiau atstumiamai, o ne patraukliai.

Šioje vietoje labai norisi pakalbėti apie šiais metais pasirinktą reklaminių plakatų maketą bei šūkį. Oranžiniame plakate iš nugaros vaizduojamas pagyvenęs (tikėtina) vyriškis, plačiai praskleidęs ilgą paltą, aplink plevesuojant kino juostoms. Šūkis: „parodyk, ką turi“. Kokios pirmosios asociacijos ateina į galvą? Turbūt nesuklysiu teigdama, kad dauguma pirmiausia pagalvos apie liūdnai pagarsėjusius ekshibicionistus. Galbūt prieš keletą metų toks konceptas būtų priimtas kaip humoristinis. Gal ir dabar tam tikri asmenys manytų, kad tai puikus juokelis (galbūt toks ir išeitų, jeigu nebūtų toks akivaizdus). Tačiau dabar veikiausiai yra pats netinkamiausias metas tokiems šmaikštavimams. Ypač festivaliui, kurio dalyviai ir tikslinė auditorija – jauni bei kino lauke besisukiojantys žmonės. Turbūt neverta priminti visų #MeToo istorijų, ypatingai palietusių būtent kino lauką. Visame pasaulyje. Ir Lietuvoje. Nors, atrodo, šiuo metu ramu, tačiau šios istorijos jaunų kūrėjų buvo prisimintos ir per „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus, vis atsiranda viešų diskusijų. Ne tas metas. O ir šiaip ekshibicionisto įvaizdis net ir psichologiškai turbūt pirmiausia kelia neigiamas emocijas. Tiesa, čia pagrindinė vykdyta komunikacija ir baigiasi – facebook‘as niekuo neypatingas: nuotraukos, vaizdo įrašai, vienas kitas straipsnis su faktą konstatuojančiais prierašais. Dažnai lydimais skyrybos ar rašybos klaidų.

Stiprioji festivalio pusė – patys filmai, rūpestingai atrinkti kūrybinio direktoriaus Peterio Murdmaa. Visgi, žinant, kad tai – debiutinių trumpametražių filmų festivalis, atrodo, nereikėtų tikėtis nieko ypatingo. Tačiau pamatyti tikrai buvo ką: nuo animacijos iki dokumentikos. Norėtųsi išskirti festivalio Grand Prix pelniusį Jano Bujnowskio filmą  „Laiko mašina“, kuri tik dar kartą įrodo, kad ypatingų talentų kine ieškoti nereikia – užtenka pasižiūrėti į kaimynus lenkus. Jautri, melancholijos bei karčiai vaikiškos laimės kupina juosta, fiksuojanti vienišo 55 metų amžiaus gatvės artisto iš Lenkijos, gyvenančio Londone gyvenimą po daugelio metų jį pagaliau aplankius tėvams – turbūt vienas įdomiausių per pastaruosius pusę metų matytų trumpo metro filmų. Tačiau pamatyti Lietuvoje jį daugiau progų tikriausiai nebuvo ir nebus. Klaipėdiečiams būtų patikusi „Dokumentinių filmų apie Klaipėdą“ programa, kurtų „Nord Baltic“ projekto metu. Platesnei auditorijai iš šios programos verta pamatyti dokumentiką apie režisierių, aktorių ir pedagogą Valentiną Masalskį. Tik, deja, pavadinimas kažkur pasimetė, nes kataloge šios programos filmai įvardinti nebuvo.

„Go Debut“ – jaunas festivalis, kuriam dar tikrai yra ko mokytis. Ir organizaciniuose dalykuose (apie kuriuos turbūt būtų galima parašyti dar atskirą straipsnį), ir kuriant ryšį su žiūrovais, nusistatant savo auditoriją bei ieškant dialogo su ja. Turinys bei idėjos – geros, tik pateikimas keliantis daug klausimų. Tikrai yra ko pasimokyti iš didesnių kolegų, kurių strategijos veikia ir susilaukia publikos susidomėjimo. Vietoj kviestinių svečių užimtumo investuoti į gerus komunikacijos specialistus, kurie sugebės palaikyti kontaktą su publika ištisus metus, neleisdama jai pamiršti ir taip kol kas mažai kam žinomo, galinčio tapti itin svarbiu, kino reiškinio. Kiną mėgstančiam jaunimui belieka kitais metais specialiai atvažiuoti – kad organizatoriai pamatytų, jog yra tų, kuriems šitokia koncepcija įdomi ir neliktų nieko kito, tik pasistengti profesionaliai susitvarkyti. Organizuoti festivalį žiūrovams, o ne sau.