Kino teatre. Nesmerkiant, neteisinant
Kalbant daukantiškai, vis dar skiname itin gausų šiųmetį lietuviškų premjerų derlių. Vien rudenį didžiuosiuose šalies ekranuose pasirodė daug aistrų (patriotinių ir ne tik) sukėlęs Mariaus Markevičiaus „Tarp pilkų debesų”, įvairiausio plauko niekieno jau nebestebinančios komedijos ir dokumentiniai filmai, daugiausia apie žymias asmenybes, nors pasitaikė ir apie keliones. Šie filmai dažniausiai bando įtvirtinti naujųjų lietuvių gyvenimo būdo ypatybes (komedijų atveju) arba sužadinti patriotinius jausmus, kuo pasižymėjo beveik visi filmai, sukurti šimtmečio proga ir jų pačių kūrėjų neretai vadinti filmais-dovanomis šaliai.
O žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Martynas Starkus nusprendė pasukti dar nepramintais dokumentinio kino režisieriaus keliais. Nestebina tai, kad šis garsus keliautojas pasirinko egzotišką temą ir šalį. Starkus nusprendė sukurti filmą apie lietuvaičių „narkomulų” likimus Peru („mulai“ – tai žmonės, už gana nedidelį honorarą sutinkantys gabenti narkotines medžiagas, dažniausiai - iš Pietų Amerikos ar Afrikos į Europą). Debiutuojantis režisierius sakė, kad viliasi, jog filmu pavyko paskleisti žinią „apie tai, kad yra tokia problema, mūsiškiai ten – ir jie apleisti, palikti vieni“. Tikslas, be abejo, gražus, tačiau amžinasis klausimas – ar tai pateisina priemones? O gal šiuo atveju tikriausiai būtų geriau klausti, ar pasirinktos priemonės ir prieiga padeda pasiekti tikslą?
Filme Starkus kalbina esamus ir buvusius kalinius (tik lietuvius), patekusius į Peru kalėjimus už bandymus gabenti narkotikus, Toronto kunigą Edmundą Putrimą, kuris dalį savo veiklos paskyrė Pietų Amerikos kalėjimuose kalintiems tautiečiams. Taip pat daug filmuota Limos gatvės, rodomi šuniukai, vaikai, šiukšlynai etc. Vienas herojų Ruslanas, jau išėjęs iš kalėjimo, tačiau niekaip negalėdamas sugrįžti į tėvynę, bando išgyventi Limos gatvėse, nepasiduoti, vis sau kartodamas, kad viskas bus gerai. Taip pat susipažįstame su panevėžietė Aira, kuriai dar liko kalėti keletą metų, ji taip pat ilgisi namų, šeimos, pokalbių su mama geriant kavą ir bando nenuleisti rankų. Gintas už grotų pateko būdamas vos aštuoniolikos, nepamatęs savo sūnaus, nes išvyko kai žmona buvo nėščia. Filmavimo metu jis yra išleidžiamas į laisvę. Visas šias istorijas vienija tai, kad jauni žmonės susigundę galimybe „lengvai“ užsidirbti kelis tūkstančius eurų, yra nubloškiami į kamerą toli nuo namų, kur neretai užsidirbti tenka net čiužinį ir duonos kąsnį. Starkus, kaip gyvenimo matęs ir išmintingas žmogus, nei bando esamus ar buvusius kalinius pateisinti, nei smerkti, ir tai, ko gero, yra stipriausias filmo momentas.
Nesakau, kad kiekvienas filmo herojus turi tapti mažuoju filososfu arba jaudinti savo išgyvenimais bet kurį žiūrovą iki ašarų, tačiau pakartotinai rodyti jų monologus ar dialogus apie darbą ir norą sugrįžti į Lietuvą, tėvynės ir šeimos ilgesį atrodo tiesiog režisieriaus negebėjimu „įbristi giliau”, atskleisti savo herojų. Dėl to tenka klausyti ne tik kunigo kalbų apie „kuprinių pripildymus“ (nes kalinys, pasak kunigo, - kaip tuščia kuprinė, kurią reikia pripildyti), bet ir esame nuolatos atakuojami kičinės, dramatiškos, įkyrios muzikos, egzotiškais Peru vaizdeliais, Limos panoramomis, filmuojamomis iš „paukščio skrydžio“, kas, akivaizdu, naudojama siekiant tiesiog išpūsti filmą. Kartais net gali susidaryti įspūdis, kad šuniukas gatvėje režisieriui yra kur kas įdomesnis nei jo herojus (arba tiek pat įdomus). Jau nekalbant apie finalinius filmo kadrus, kuriuose matome rožinius debesėlius, filmuojamus iš lėktuvo kone „A komandos” teminės dainos fone, ir kitų poetinių nukrypimų.
Be to, Starkus, koncentruodamasis į savo herojų išgyvenimus ir egzotiškus vaizdelius, filme nebando plačiau paliesti temų, susijusių su narkotikų prekyba. Tačiau, manau, tai būtų suteikę filmui šiokio tokio svorio ir nebūtų reikėję filmo išpūtinėti turistiniais kadrais, o žmonių patirtis „dramatinti“ įkyria muzika. Tad „Mulai“ yra akivaizdžiai pasimetęs tarp savo informacinių, socialinių tikslų ir bandymų „supurtyti“ žiūrovų širdis. Apskritai filmas atrodo savotiškas jo kūrėjų įsivaizdavimų, kas yra dokumentinis kinas, kratinys, ir dėl to neišvengia kičo ir televizijos estetikos.
Filmo kadras - iš „Forum Cinemas“ archyvo www.forumcinemas.lt
