Atgarsiai. Filmo formos paminklas
Į Juozo Tumo-Vaižganto muziejų Kaune suguža uniformuoti moksleiviai ir sustoja tvarkingai prie narvelio su geltona kanarėle. Kol gidas pasakoja, jog paukštelį augino ir pats Vaižgantas, kitame kambaryje aktorius Ramūnas Cicėnas matuojasi baltą peruką. Dar po kelių minučių pavirsta „žilagalviu jaunuoliu“ (taip kauniečiai vadino kunigą, rašytoją ir visuomenininką) ir entuziastingai pakviečia vaikus asmenukei. Įvyksta susitikimas su praeities asmenybe, kuris laviruoja tarp šiuolaikinės pamokos iš serijos „gyvoji istorija“ ir gimnazistų saviveiklos mokyklos spektaklyje.
Toks ir filmas „Tumo kodeksas“. Jo kūrėjai – režisierius Eimantas Belickas ir scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė – nori „sugyvinti“ Vaižgantą ir priartinti jį plačiajai publikai. Tam pasikviečia žinomą aktorių ir sumano vaidybinius intarpus, tačiau į akis vis tiek krinta (tiesą sakant, jo neįmanoma nepastebėti) mėgėjiškumas. Gaila, nes atliktu darbu lyg ir negali abejoti – surinkta daug įdomios medžiagos, pakalbinti žmonės.
Štai, R. Cicėnas filme ne tik vaidina Vaižgantą, bet, nusiėmęs peruką ir nusivilkęs sutaną, vedžioja žiūrovą po Vaižganto gyvenimą. Kartu aplankome kunigo gimtinę, vaikštome po Kauno ir Vilniaus senamiesčio gatves, koridorius, kabinetus ir bažnyčias, klausomės filosofo Vytauto Ališausko ir istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus pasakojimų, užklystame į archyvus ir bibliotekas.
Atrodytų, yra viskas, ko reikia dokumentiniam filmu. Tačiau klausantis R. Cicėno bei vėliau Rolando Kazlo vaidinamo Petro Klimo ar Alekso Kazanavičiaus įkūnijamo Juozapo Albino Herbačiausko, neapleidžia jausmas, kad stebi į ekraną perkeltą Rimo Tumino „Madagaskarą“, kur aktoriai stengiasi tik viena: nesusijuokti. Be to, rimtai diskutuoti su istoriku ar profesoriumi kaip lygiam su lygiu Cicėnas negali, ne tie kalibrai, todėl belieka tik linkčioti galvą ir atmintinai kartoti scenarijaus autorės parašytą tekstą.
O ir šis – lyg ištrauktas tiesiai iš raštų, laiškų ir atsiminimų. Neapdorotas ir neintriguojantis. Pasakojimui verkiant trūksta vidinės dramaturgijos. Be jos filmas paskęsta informacijos ir istorijų fragmentuose, kurie neturi aiškesnės loginės sekos ir akcentų. Režsieriui norisi ir apie tai papasakoti, ir tą užgriebti, ir to nepraleisti.
Bet tai ne tik šio filmo bėda. Panašu, kad dar neišmokome patraukliai pasakoti apie mūsų istorijai svarbias asmenybes. Šičia galima prisiminti tuos amerikiečių dokumentinius filmus su kalbančiomis galvomis ir daug archyvinių kadrų – tą žanrą, į kurį dalis pastarųjų metų lietuviškų dokumenių filmų galėtų drąsiai lygiuotis. Jų kūrėjai iš gausybės medžiagos arba, priešingai, kuklių biografinių faktų sugeba išauginti dokumentines istorijas su intriga, dramaturginiais lūžiais, kulminacija ir atomazga. Žinoma, kuo daugiau tokių filmų žiūri, tuo aiškiau matai atidirbtas struktūras ir logiką, tačiau pasakojimo meno (storytelling) galima tik pavydėti ir jo mokytis.
„Tumo kodeskse“ abejonių kelia ir inscenizacijos, kurių tiek daug ir jos tokios ištęstos, jog vietomis suabejoji: žiūri vaidybinį filmą su trupučiu dokumentikos ar atvirkščiai. Apskritai, pastarųjų metų lietuvių dokumentiniuose filmuose apie iškilias istorines asmenybes suvaidinti epizodai kažkodėl tapo nerašyta taisykle. Prieš kelis mėnesius juos matėme ir Ramunės Kudzmanaitės filme „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ apie seseris Chodakauskaites.
Kūrėjų noras suaktualinti Vaižgantą sveikintinas, bet kažin, ar tą įmanoma įgyvendinti biografijoje bei gausiame rašytiniame palikime neieškant paralelių su mūsų gyvenama sudėtinga realybe. Juolab kad filme sąsajų tarp Vaižganto laikų ir dabartinės Lietuvos buvo galima pastebėti tikrai ne vieną. Kad ir tą apie susiskaldžiusias politines jėgas ar bažnyčios vaidmenį visuomenės gyvenime. Žinoma, kad padarytum prasmines jungtis, reikia būti drąsiam, įžvalgiam ir gebančiam savarankiškai interpretuoti istorinius šaltinius režisieriui.
Todėl pabaigoje balta sutana vilkintis ir šaligatviu žygiuojantis Ramūnas Cicėnas, matyt, turėjęs simbolizuoti Vaižganto idėjų tąsą šiandienoje, labiau priminė anachronizmą drono apkabintoje Kauno senamiesčio panoramoje. Vaikščiojantį paminklą, skirtą eiliniam pasigrožėjimui iš šono.
