Kita nuomonė. Suprasti Vaižgantą

Auksė Kancerevičiūtė
2018 gruodžio 18 d.

Kartais labai sunku atsikratyti išankstinės nuomonės. Ji susiformuoja tarsi nejučia, prisižiūrėjus ne itin vykusių, užtat gana pretenzingų filmų, kurie dažniausiai atsiranda kokia nors ypatinga proga ir, kaip taisyklė, turi kilnią misiją - prikelti iš užmaršties nusipelniusius tautai veikėjus, parodyti jų pasiryžimą aukotis vardan tėvynės arba didžią narsą visų pokario siaubų akivaizdoje. Didelį vaidmenį juose atlieka paprasčiausia konjunktūra, it tankus šydas pridengianti esminius dalykus.  Tas netikro gyvenimo, jausmų ir emocijų surogatas, kurį bandoma pateikti kaip realybės versiją, sukelia vidinį pasipriešinimą. Kai procesas kartojasi, nusivylimas proporcingai auga, kol galiausiai tiesiog nebenori žiūrėti nei lietuviškų istorinių dramų, nei atkuriamosios dokumentikos ar biografinių filmų. Patys žanrai, šiaip jau niekuo dėti, tik pastaraisiais metais nemenkai save diskreditavę. Turiu galvoje lokalų kontekstą, nes minėta produkcija skiriama tik vietos vartotojams ir jų tariamas populiarumas baigiasi sulig Lietuvos siena. Taigi, pamačius, kad netrukus šalies ekranuose pasirodys „Tumo kodeksas“, didelio entuziazmo nebuvo. Atrodė, kad viskas idealiai atitinka eilinio proginio filmo šablonus – jis skirtas valstybės atkūrimo šimtmečiui, pasakoja apie iškilų rašytoją, publicistą, kunigą ir visuomenės veikėją – Juozą Tumą –Vaižgantą (1869-1933), kurio 150-ąsias gimimo metines minėsime ateinančių metų rudenį. Žodžiu, reikia produkto, kad būtų galima padėti pliusiuką prie šia proga organizuojamų šventinių – edukacinių renginių ir programų, - prašom, produktas yra. Reikia priminti knygų neskaitantiems moksleiviams, kad Vaižgantas parašė „Pragiedrulius“, „Dėdes ir dėdienes“ – gerai, padarysim. Žinoma, tai labai ciniškos mintys. O šio filmo atžvilgiu, ir neteisingos.

Skepsis išsisklaido gana greit, praktiškai nuo pirmųjų scenų, kai aktorius Ramūnas Cicėnas (jis ir vaidina Juozą Tumą -Vaižgantą), skaitydamas savo herojaus testamentą, bando prabilti sodria Svėdasų krašto tarme, o sugužėjusių į muziejų mokinukų be užuolankų paklausia: „Ko žiūrit kaip nabašniką pamatę?“ Ir iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau įsitikini, kad prieš akis – temperamentingas, tiesus, dogmų nesuvaržytas žmogus, netilpęs į laikmečio rėmus. Todėl didžiausias šio biografinės juostos kūrėjų, o visų pirma, scenarijų rašiusios Liudvikos Pociūnienės nuopelnas, kad buvo išvengta fragmentiškumo ir paviršutiniškumo, būdingo panašaus pobūdžio filmams. Galima tik įsivaizduoti, kiek reikia surinkti medžiagos, kaip į ją įsigilinti, sudėlioti akcentus, kad finale atsirastų vientisas pasakojimas, išlaikantis aiškią dėstymo logiką ir neapsiribojantis sausų faktų rinkiniu. Vaižganto portretas kuriamas itin kruopščiai, atskleidžiant tiek nepaprastai kūrybingos ir laisvos asmenybės klodus, tiek permainingos mūsų istorijos vingius. Nors filmo struktūra daugiau mažiau nuspėjama – pradžioje tradiciškai grįžtama į herojaus vaikystės vietas Malaišiuose, o toliau – keliaujama po svarbiausius jo gyvenimo etapus, tačiau tai daroma taip išmoningai, kad jau nebegali priekaištauti dėl tiesioginio įvykių iliustravimo ar nepagrįstumo. Turint galvoje, kad pats atkuriamosios dokumentikos žanras savotiškai apriboja, nes tenka pasitelkti archyvinę medžiagą, nuotraukas, vaidybinius intarpus, ekspertų komentarus, už kadro skaitomą tekstą, atrasti naują, klišėmis ir stereotipais neapraizgytą priėjimą, yra, švelniai tariant, sunku. Ko šio uždavinio imasi nepatyręs režisierius, šiuo atveju – iš muzikos į kiną atėjęs Eimantas Belickas, rizika tik padidėja. Išgelbėti gali nebent nuoširdus domėjimasis, ar tiksliau,  atsidavimas ir tikėjimas tuo, ką darai. Ši energija kažkokiu būdu transformuojasi ir tampa labai aiškiai matoma ekrane. Tiek filmo autoriai, tiek ir jame vaidinantys aktoriai, stengiasi atrasti ir suprasti, koks gi buvo tas Vaižgantas – visų pirma, žmogus su savo dorybėm ir silpnybėm, o ne sustingusi, iš praėjusių amžių žvelgianti ikona. Pasiteisino ir pasirinkta forma – pažvelgti į laike nutolusius įvykius subjektyviu žvilgsniu, atkurti juos, remiantis Vaižganto laiškais, kūryba, išlikusiais dokumentais. Ramūnas Cicėnas netgi ne įkūnija, o įsikūnija į savo personažą - amžiną namų  areštantą, nepatogų nei svetimai, nei savai valdžiai, nesitaikstantį su nejautrumu, jautriai reaguojantį į neteisybę, apsileidimą, partijų nesutarimus. Vienas po kito pabyra „vaižgantiški perliukai“, kurių tik kelis galiu išvardinti šioje trumputėje recenzijoje. Ne kartą priverstas aiškintis bažnytinei vadovybei dėl savo ekscentriško būdo, jis retoriškai klausia: „Ar susiraukęs būčiau geresnis katalikas?“; nepaisydamas pasekmių, išdrįsta nutraukti spektaklį ir iš salės kreiptis į tuometinį prezidentą Stulginskį, reikalaudamas paleisti kalintį Smetoną, o savo publicistiniuose tekstuose kritikuoja biurokratinį aparatą, pasitelkdamas metaforą apie „giedančias Kauno duris“. Nepakartojamas Vaižganto humoras, autoironija išryškėja ir jo laiškuose dukterėčioms bei vienos iš jų – Bronės vyrui, signatarui Petrui Klimui (akt. Rolandas Kazlas). Iš šių laiškų galima susidaryti išsamų vaizdą ir apie gamtinius, ir apie politinius kataklizmus, tuo metu vykusius Lietuvoje. Dar vienas didelis šio filmo pliusas – meistriškas perėjimas nuo dokumentinės medžiagos prie vaidybinių scenų. Nors didžiausias krūvis filme atitenka Cicėnui, kuris yra ir pagrindinis veikėjas, ir pasakotojas už kadro, ir žurnalistas, kalbinantis ekspertus, tačiau ditirambų nusipelno ir Kazlas, ir Aleksas Kazanavičius, suvaidinęs poetą Juozapą Albiną Herbačiauską. Jis tarsi nužengęs iš kito – grynosios poezijos ir mistikos pasaulio, o jo „Paskutinis pamokslas pavasaringai Juozo Tumo atminčiai“ nuskamba kaip priesakas ateinančioms kartoms, kuriuo raginama įsiklausyti į savo sąžinės balsą, neprarasti laisvės troškimo. 

Komentarai