„Čia buvo Saša“ kūrėjai: svarbu, kad po filmo pasikalbėtumėm

Šių metų Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, debiuto konkursinėje programoje įvyko Ernesto Jankausko filmo „Čia buvo Saša“ pasaulinė premjera. Jautrus, bet komiškų situacijų nestokojantis filmas pasakoja apie jauną šeimą, panorusią įsivaikinti mergaitę. Atėjus susitikimo dienai, įsivelia klaida ir jiems pasiūloma praleisti dieną kartu su Saša. Jurgai su Tomu lieka vienintelis pasirinkimas: jie sutinka praleisti dieną su berniuku, kol klaida bus ištaisyta, kitu atveju mergaitės įsivaikinti jie negalės. Po premjeros susitikome su filmo režisieriumi Ernestu Jankausku ir filmo pagrindine aktore, prodiusere Gabija Siurbyte pakalbėti apie jų debiutą.

Filme kalbama apie įsivaikinimą Lietuvoje. Kas paskatino kurti filmą šia tema?

Gabija Siurbytė: Šia tema mes su Ernestu domėjomės kaip šeima. Besidomint įsivaikinimu išgirdome labai daug įvairių istorijų tiek iš žmonių, kurie yra įsivaikinę, tiek iš socialinių tarnybų darbuotojų, todėl pasiūliau Ernestui, kad gal būtų įdomu šią temą panagrinėti plačiau ir sukurti apie tai filmą. Su Birute Kapustinskaite mes jau dirbome prie ankstesnio trumpo metražo filmo „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, kuris irgi pasakoja istoriją apie vaikus. Filmas „Čia buvo Sašą“ tam tikra prasme yra ankstesniojo filmo tąsa.

Ernestas Jankauskas: Ši tema mums pasirodė labai aktuali. Iš pradžių visą laiką buvome šalia jos ir labai į ją nesigilinome. Tik patys pradėję domėtis įsivaikinimu, supratome, kiek yra vaikų, kurių istorijų niekas neišgirs. Kiek teko girdėti istorijų apie vaikus, kurių tėvai yra alkoholikai arba narkomanai ir, kad jų laukia toks pats likimas ateityje. Šis užburtas ratas yra baisus tuo, kad jis yra tikras. Aišku, girdėjome ir gerų istorijų, kur žmonėms pavyko susikurti sau gerą gyvenimą. Girdėdami šiuos pasakojimus, supratome, kad žmonės apie tai garsiai nešneka.

Kaip minėjote, scenarijų rašė Birutė Kapustinskaitė, tačiau pirminė jo idėja buvo jūsų. Koks buvo scenarijaus rašymo procesas?

GS: Kaip muštynės. Aš, Birutė, Ernestas - visi esame profesionalūs ginčytojai. Diskusijų metu filmo idėja daug kartų vertėsi. Bet galų gale tai vis tiek yra Birutės parašytas scenarijus.

EJ: Mes labai sistemingai dirbome. Iš pradžių aptarėme idėją, tada pradėjome rašyti scenas, iš kurio gimė pirmasis scenarijaus variantas. Jį pamatę pastebėjome, ko jame trūksta. Tada vėl jį perrašėme. Rašymo procesas iki galutinio varianto truko maždaug metus. Po to mums pasisekė, kad turėjome galimybę maždaug du mėnesius repetuoti scenas kartu su aktoriais, todėl ateinant į aikštelę jie jau turėjo susikurtą savo veikėją.

Grįžkime prie įsivaikinimo temos. Ar manote, kad tai vis dar yra opi tema Lietuvoje?

GS: Taip. Galėčiau tai iliustruoti pavyzdžiu. Neseniai išgirdome tokią istoriją, kad šeima, auginanti vaikus iš globos namų, buvo paprašyta mokyklos perkelti juos į kitą švietimo įstaigą, nes jie yra įvaikinti ir visos jų problemos kyla būtent iš to. Lyg ir žmonės yra atviresni šiai temai, daugiau ją domisi, vis daugiau atsiranda norinčių tapti globėjais, bet vis tiek apie beglobius vaikus vyrauja keisti įsitikinimai. Jie yra blogesni, piktesni, per daug energingi. Iš dalies tai yra tiesa. Juk šis vaikas savo gyvenime patyrė didelę traumą – vienu ar kitu atveju jis neteko savo tėvų. Ir tu to negali ištrinti. Bet mes, laikydami save brandžia visuomene, turėtume padėti šeimoms, kurios įsivaikina vaikus. Ir tos paramos labai trūksta. Šia tema jau išėjo Giedrės Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“. Nors mūsų ir Giedrės filmai yra labai skirtingi, manau, šia tema turėtų būti sukurta dar dešimt filmų, jeigu jie padės įsivaikinusioms ar norinčioms įsivaikinti šeimoms.

Gabija, tavo veikėja filmo pradžioje atrodo labai tvirta ir užsispyrusi, tarsi užsitvėrusi siena. Tačiau eigoje pradeda ryškėti kitos emocijos. Kodėl manai taip įvyko?

GS: Mes visi, kai patiriame kažkokį didelį sukrėtimą ar susiduriame su dideliu praradimu, pasistatome sieną. Ši moteris neteko savo vaiko ir negaliu įsivaizduoti didesnio skausmo už šį. Iš kažkurios pusės šis filmas yra jos kelionė ir sugebėjimas su ta siena kažkaip susidoroti.

Esi ne tik viena iš filmo pagrindinių aktorių, bet ir filmo prodiuserė. Kaip sekėsi suderinti tokius du skirtingus darbus?

GS: Man labai pasisekė, nes nesu vienintelė filmo prodiuserė. Rūta Petronytė, antroji filmo prodiuserė, beveik ir darė visą prodiusavimo darbą. Aš šį darbą pradėjau ir, kai jau filmas šiuo metu yra užbaigtas, prisidedu prie jo platinimo. Filmavimo metu, kai buvau aktorinėse atostogose, viską ant savo pečių nešė Rūta.

Sašą suvaidinęs Markas Eimontas išties unikalus, aktorinių gebėjimų turintis vaikas. Kaip jį atradote?

EJ: Kadangi kartais dirbu ir su reklamomis, man jau kartą anksčiau teko dirbti su Marku. Vėliau, kai filmui darėme aktorių atranką, peržiūrėjome daug vaikų. Ir dažniausiai, kai vienas iš jų pasirodo, jis sprogsta kaip bomba ir supranti, kad būtent jis yra skirtas šiam vaidmeniui. Markas niekada nesijaudino, į viską žvelgė ramiai. Viduje jis turi didelį talentą vaidybai. Filmuojant su juo galėdavai kalbėti kaip su sau lygiu žmogumi. Markas – gudrus vaikas. Jis turi išvystęs savo kalbėjimo būdą. Kai jis pamiršta tekstą, jo kalboje atsiranda pauzės, lyg įsitempęs galvotų.

„Čia buvo Sašą“ nėra grynas dramos žanro filmas. Sašos veikėjas šiam filmui suteikia lengvumo ir dažnai priverčia nusijuokti. Ar to ir siekėte kurdami filmą?

EJ: Tikrai taip. Kurdamas filmus, aš žiūriu į juos ir iš žiūrovų perspektyvos. Kad ir koks būtų filmo žanras, jis turi būti žiūroviškas. Labai norisi, kad žmonės filme atpažintų save, galėtų susitapatinti su veikėjais. Manau, per Sašos veikėją mes matome daug situacijų, kuriose atsiduriame patys su savo vaikais. Bet svarbiausia, kad mes visi buvome vaikai. Žvelgiant į Sašą, mes matome dvi puses. Viena, kurioje jis kaip vaikas nori parodyti, koks jis yra nepriklausomas. O kitoje, mes galime lengvai įsijausti į veikėją, matydami kaip jam sunku, nors kartais jis stengiasi to neparodyti. Vaikai yra maži, bet jau suaugę žmonės. Jie mąsto savarankiškai ir taip pat turi svajonių, tačiau jau supranta, kad jos gali ir neišsipildyti. Tai yra tokia nemaloni riba.

GS: Pats gyvenimas nėra vien tik juodas ar baltas. Kadangi aš, Ernestas, Birutė panašiai matome, jaučiame, suvokiame gyvenimą, tai suprantam, kad jeigu kažkada gyvenime liūdi, tai vėliau labai garsiai juokiesi. Manau, šis filmas ir atspindi šį požiūrį. Jame yra daug scenų, kuriose žiūrovai save atpažįsta ir pradeda kikenti.

Ernestai, kino aikštelėje dirbi jau 20 metų. „Čia buvo Saša“ yra tavo pirmasis ilgametražis vaidybinis filmas. Kodėl taip ilgai laukei?

EJ: Nežinau. Man kinas visada buvo darbas. Pačioje pradžioje to nemačiau kaip savo pašaukimo. Atsiradau reikiamoje vietoje tinkamu metu. Pradėjau dirbti su amerikiečiais, ir tuomet prasidėjo visa mano karjera. Dažniausiai dirbdavau pirmuoju režisieriaus asistentu, vėliau Lietuvos kino studijoje, prie įvairių kino projektų. Po kokių 7–8 metų, mane vienas amerikiečių režisierius pasisodino prie monitoriaus ir liepė žiūrėti į ekraną, pro jį viską diriguoti. O po to pradėjau dirbti su reklamomis.

GS: Ernestas norėjo susirinkti režisūrinį kapitalą. Taip pat niekam ne paslaptis, kad prieš keletą metų buvo sukurtas kitas jo pilnametražis filmas, tačiau jis negavo finansavimo ir šiuo metu ilsisi lentynoje. Reikėjo laiko, kad galėtum pradėti kitą projektą. Kad galėtum įsileisti naują vaiką, turi susitvarkyti su netektimi, to, kurį praradai.

EJ: Taip. Taip pat kino praktikos prasme, aš jau turėjau sukaupęs nemažą bagažą. Tačiau, kadangi kino nestudijavau, kramtyti dramaturgiją pradėjau gan vėlai. O su dramaturgija yra ką veikti. Tai yra ir logika, ir išmanymas, suvokimas, rašymas. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau stovinčių malkų, kurias reikia nukirsti, parvežti į namus ir sudėlioti. Bet dabar prie kino projektų dirbu tik kaip režisierius ir tikiuosi, tik tai ir daryti ateityje.

Filmo premjera įvyko Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“. Ar po premjeros sulaukėte reakcijos iš žiūrovų? Gal kas nors pasidalino savo patirtimi?

EJ: Taline įvykusios premjeros metu buvo nemažai kino profesionalų, todėl man asmeniškai buvo svarbiau nuvykti į Tartu, kur filmą žiūrėjo paprasti žmonės. Labai džiaugiausi, nes galėjau žiūrėti filmą su pilna sale žmonių. Po klausimų – atsakymų sesijos mes dar koridoriuje kalbėjomės su žmonėmis. Ir merginos, dirbančios festivalyje mums padėkojo už filmą. Buvo džiugu, nes sulaukėme klausimų ir iš jaunų, ir iš vyresniojo amžiaus žiūrovų.

GS: Malonu buvo kalbėtis su viena vyresnio amžiaus žiūrove. Ji papasakojo, kad filmą žiūrėjo su savo 17-mete dukra. Po jo važiuodamos namo mašinoje pradėjo ginčytis, nes dukra niekaip negalėjo suprasti, kad tokie vaikai kaip Saša egzistuoja. Ji klausė, kodėl tas berniukas taip blogai elgiasi? Ir mama jai tuomet paaiškino, kad kai tokie vaikai netenka tėvų, juose atsiranda labai daug pykčio, nesupratimo. Šios moters istorija apie jos ginčą su dukra, man buvo didžiausias pagyrimas. Tai reiškia, kad filmas paskatino diskusiją ir kažkas pasistengs suprasti apie tuos, apie kuriuos nekalbama.

Kada planuojate rodyti filmą Lietuvoje?

GS: Dar tikslios datos nežinome, bet filmas kino teatrus pasieks kitais metais.

"Dansu" archyvo nuotraukose - Markas Eimontas, Gabija Siurbytė, Ernestas Jankauskas,Valentinas Novopolskis.