Skambant liūdnai muzikai – apie laikiną sapną ir amžiną kiną

Režisierių Audriaus Stonio ir Kristinės Briedės filmas „Laiko tiltai“, skirtas trijų Baltijos šalių poetinės dokumentikos fenomenui, prasideda kaip tik toje vietoje, kur, hipotetiškai svarstant, baigiasi mėgavimasis istorinių ir kultūrinių kontekstų apmąstymu, „kas, kur, kada“ informacija. Jo pradžia ten, kur nebeįtikina kontekstualūs paaiškinimai ir kultūriniai apibrėžimai, o rengiamasi įrėminti padėką talentams, asmenybėms, mokytojams. Pagaliau – prisiminti tiesiog labai gerų dokumentinių filmų bangą.

Didelei jų daliai poetinės dokumentikos apibrėžimas tiesiog per ankštas. Jeigu apibrėžimą suprastume tiesiogiai, tai jis nieku gyvu neatspindi, pavyzdžiui, Estijos režisieriaus Andreso Sööto filmo „Joninės“ („Jaanipäev“, 1978). Iš šio filmo „Laiko tiltuose“ primintas grynojo kino poezijos sklidinas kadras su besisukančiu aprūdijusiu lėktuvu atrakcione ir Joninių šventėje valsą šokančiomis poromis. Į filmo režisierių akiratį patenka tik kino poezija ir žmogaus liudijimas, bet nėra akcentuojama tiksli ir karti Sööto socialinė kritika ar režisieriaus humoro jausmas, įsižiūrint į graudžiai juokingas sustojusio laiko konvulsijas. Montažinę frazę sudaro dirigento ar burtininko gestus laukymėje imituojantis Söötas ir „Joninių“ kadras, pripildantis tą laukymę šimtais besilinksminančių žmonių. Frazė skirta perteikti gryną kino jausmą ir stebuklinę kino prigimtį, leidžiančią sugrąžinti į tą pačią vietą praėjusį laiką – lyg mostelėjus burtų lazdele.

Visą filmą lydi sunkiai įvardijamas švento naivumo, kad galima su(si)grąžinti laiko akimirkas, jausmas. Ko ieško Uldis Braunis palovyje filmo pradžioje? Tikrai ne mikrofono, o praėjusio laiko. Režisierius Markas Soosaaras pradeda niūniuoti dainą, kurią pratęsia jo nufilmuotos ir išgarsintos moterys Kihnu saloje, be abejonės, poetiškame, bet pirmiausia – antropologiniame filme „Kihnu salos moterys“ („Kihnu naine“, 1973).

O Valentina Kiškytė Šavela, matyt, nesiekė suprasti poetinės dokumentikos reikšmės sovietmečio kinui ir kultūrai apskritai, ji garsųjį Roberto Verbos filmą „Senis ir žemė" (1965) pamatė savo keturiasdešimtmečio proga ir nustėro – visi artimi, pažįstami, mama dar gyva. Jai nelabai ir rūpi, kad ji, Kiškytė Valė, kaip sako mokytojas Trimonis, tame filme pirmokė, kelias dokumentinio kino žiūrovų kartas verčia šypsotis, o kritikus – vis iš naujo įžvelgti filmo paslaptį ir svarbą, deklamuodama: „Oi tu, meškine begėdi, / Un dviračia tu sėdi / Nebemoki nei vairuoti, nei tūtuoti.“

Audriui Stoniui (manau, kad filme dominuoja būtent Stonio koncepcija) ponia Valė ir jos paprastos mintys apie kino gebėjimą gyvus išsaugoti žmones (panašiais žodžiais, beje, kino stebuklo įspūdį apibūdino Tolstojus) atrodo svarbesnės už galimus kinotyrinius pasvarstymus apie „prieigas“, „įkontekstinimus“ ar opoziciją ideologinėms „indoktrinacijoms“. Daug yra žinančių, kas ta poetinė dokumentika. Ar ji tikrai tik Baltijos šalių fenomenas? Gal svarbiausia čia – išplitusio fenomeno pradžia, impulsai būtent Baltijos šalyse? O ar Artavazdo Pelešiano filmai – ne kino poezija? O Pavelo Kogano „Įsižiūrėkite į veidą" („Vzglianite na lico“, 1968) ištarmė ir metodas ar nėra artimi Herzo Franko ir Ivaro Seleckio filmams? Tai toks daugiabriaunis reiškinys, kurio nei išsemti, nei rimčiau aptarti viename filme paprasčiausiai neįmanoma. Nebent labai paviršutiniškai. Ir didžiulę patirtį turintis Stonys tai kuo puikiausiai žino. Turbūt todėl jiedu su Briede neapsimeta tyrėjais, lieka režisieriai, jų herojai supranta juos be žodžių ir prieš kamerą juokaudami režisuoja save. Beje, atskleisdami ir tam tikrus savosios dokumentikos metodus, vėliau virtusius stereotipais. „O dabar jis nueina, skambant liūdnai muzikai“, – atvirai šaiposi Aivaras Freimanis, miręs neilgai trukus po filmavimo.

Tokiai stoniškai atrankai ir kalbėjimui yra paprastas paaiškinimas. Stonys ir Briedė tiesiog išgirdo svarbiausias nuostatas, lyg ir įrėminančias prisimenamo dokumentinio kino fenomeną. Išgirdo Ivarą Seleckį, kalbantį apie tai, kad „žmogaus tyrinėjimas visose mums prieinamose aplinkybėse buvo mūsų pagrindinis objektas“, klausėsi Roberto Verbos, kalbančio apie individualų požiūrį, asmeninę intonaciją.

Žmogus, besijuokiantis ar liūdintis, senas ar mažas, šokantis ar dainuojantis, dirbantis ar tiesiog būnantis, žodžiu, gimstantis ir gyvenantis žmogus yra pagrindinis poetinės, socialinės, antropologinės ir dar visokios kitokios Baltijos šalių geros dokumentikos pagrindinis personažas, pamatytas kiekvieno režisieriaus kitaip, nepakartojamai. „Laiko tiltai“ įvaizdina esmių esmę unikaliais Herzo Franko „Giesmių giesmės“ („Augsta dziesma“, 1989) žmogaus gimimo kadrais.

Filme tilpo tik pačių garsiausių aštuonių režisierių miniportretai, sudaryti iš jų filmų erdvių, ilgesnio ar trumpesnio kalbėjimo, trumpų susitikimų su kai kurių filmų herojais. Štai ir pravertė mokytojo Henriko Šablevičiaus pamokos, jo gebėjimai lakonišku tekstu ir, atrodytų, nereikšmingomis detalėmis išreikšti dalyko esmę ar žmogaus būdą, taupiomis priemonėmis įvaizdinti žmogaus charakterio, sielos peizažą. Seleckis, lipdamas ant stogo, tarsteli: „Tai ir yra dokumentininko kasdienybė.“ Visą gyvenimą jis nerimsta, važiuoja, filmuoja. Visas gyvenimas tarsi vėliausio filmo pavadinimas „Laukite tęsinio“ („Turpinājums“, 2018). Soosaaras kaip maitino avis archyviniuose kadruose, taip ir dabar maitina prieš Stonio ir Briedės kamerą – gal manifestuoja, kad nepasikeitė, gal šaiposi, žinodamas, kaip žiūrovams patinka toks jo įvaizdis. O veikiausiai – ir viena, ir kita. Negirdime, ką sako Uldis Braunis, pirštais braukdamas per pasaulio žemėlapyje vaizduojamą buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją, bet matome kalbėjimą apie erdvę, kurioje dirbo režisieriai. Filme nėra beprasmiškų, atsitiktinių, be potekstės ar be turinio kadrų, žodžių.

Išplitęs videopaskaitos žanras filmo autorių nedomina a priori. „Laiko tiltuose“ Stonys tęsia savojo būsenų kino, rodančio tai, kas nematoma, pasakojančio apie tai, kas tik įvaizdinimui ir paklūsta, kelią. „Laiko tiltai“ neaiškina filmų atsiradimo ir taip tarsi grąžina jiems grynosios kūrybos, grynojo meno statusą. Tai savotiškas filmas provokacija apie kino, kaip kūrybos, autonomiškumą, talentingų režisierių pašaukimą įvaizdinti laiko ženklus ir žmones. Paprastai ir skaidriai, aiškiai, be dviprasmybių perteikta filmo mintis, kurios variacijos pristatomos atskirais, režisierių mąstymo skirtis pabrėžiančiais siužetais.

Šią filmo idėją paskui vaizdus įtvirtina ir personažų kalbėjimas. Ką išgirsta režisierius pasakojimuose arba specialiai filmui filmuotuose susitikimuose su Seleckiu, Söötu, Soosaaru, Freimaniu, Brauniu ar archyvinės medžiagos gausoje, kur užfiksuoti Verba, Frankas, Šablevičius? „Laiko tiltuose“ jie kalba tik apie kiną ir apie kūrybos principus, nuostatas. Arba galima pasakyti kitaip – Stonys girdi tik svarbiausius dalykus. Akademinio (o dažnai – išdidžiai agresyvaus pseudoakademinio) daugžodžiavimo apie sovietmetį ir jo kultūrą fone režisieriai, filmo kontekste lakoniškai postuluojantys savojo dokumentinio kino principus, metodus ir filosofines nuostatas, priverčia išgirsti esmę. „Mes turėjome kameras ir laiko“, – sako Seleckis. Tai ir apie filosofiją, ir apie metodą. Verba ir Šablevičius lyg susitarę kalba apie prasmę, kurios nerasi, bet ieškoti būtina. „Gyvenimo prasmė yra gyvenimo prasmės ieškojimas.“ Į sveikatą.

Žodžiu, skambant liūdnai muzikai, Stonys su Briede savais ir nesavais kadrais priminė, kad bet kuriame laike egzistuoja kinas, nereikalaujantis išlygų, advokatų... „Laiko tiltai“ atvirai gėrisi ir kalba kadrais, kurių nereikia aiškinti ar juolab ginti. Jie patys apsigins ta sidabrine 35 mm juostos šviesa, išryškinančia „kosminį žmogaus buvimą“ (Herzas Frankas). Išryškinančia gyvenimą tarsi nuostabų sapną, apie kurį švytėdamas „Laiko tiltuose“ pasakoja Braunis. Visi filmo personažai tą sapno laikinumą išgyvena prieš mūsų akis. „Laiko tiltai“ ir yra tokia ne kasdien sutinkama žmogiška, emocinė patirtis.

Recenzija publikuota žurnale “Kinas”, 2018 gruodžio mėn.