Kino teatre. Nenušauto siužeto filmas
Tik pražiūrėjęs trečdalį filmo džiugiai supratau, kad gavau retą patirtį - realybėje papuoliau į įsivaizduojamą situaciją ir, kas smagiausia, ji, ta situacija, buvo mano paties sugalvota.
Prieš metus diletantiškai, bet entuziastingai sudalyvavau vienoje diskusijoje apie lietuvių kalbos reguliavimą. Aš teturėjau vieną tikslą - pranešti apie mane išgąsdinusį dalyką grožinės literatūros redagavime. Pastebėjau, kad kažkuriuo metu angliškų detektyvų redaktoriai liepė britiškų vietovardžių pavadinimus versti į lietuvių kalbą beveik paraidžiui. Nauja mada mane smarkiai trikdė - skaitydamas detektyvus, kuriuose veiksmas vykdavo, tarkim, Londone, niekaip negalėjau sujungti siužeto su geografija – vietoj įprastų miesto rajonų, kelių ar metro stotelių pavadinimų aš gaudavau Čaringo Kryžkelės gatvę, Eksmuto Turgaus gatvę ar megapolyje neįsivaduojamus Šventojo Jono miškus. Nauja redagavimo mada mane erzinančiai permesdavo iš detektyvo į romaną apie Harį Poterį.
Diskusijai sugalvojau ir pavyzdžių. Juk net kalbos nešiotojai, aiškinau dalyviams, natūraliame buvime nejungia jiems įprastų toponimų su jų pirminėmis reikšmėmis. Pavyzdžiui, Vingio parkas. Nėra Lietuvoje žmogaus, kuriam Vingio parko pavadinimas asocijuotųsi su žemėlapiu, rodančiu Neries vingiavimą. Arba – Žvėrynas. Net vaikystėje, kai patekau į Žvėryno vaikų ligoninę, neieškojau ten narvų su žvėrimis, nes vilniečiams Žvėrynas nėra žvėrynas. Ir jei kas nors parašytų romaną, kuriame veiksmas vyktų Žvėryne, būtų labai kvaila šitą vietovardį versti (na, tai, sakykim, geras, verstinas romanas) į Zoo District. Vietovardžių negalima versti, griežtai patariau diskusijos dalyviams baigdamas savo išstojimą.
Ir štai, praėjus metams, gaunu kvietimą pažiūrėti naują lietuvišką dokumentinį filmą „Spec. Žvėrynas“. Nedelsiant nusprendžiau, kad veiksmas vyks Žvėryne, o ką reiškia trumpinys „spec“ ypatingai negalvojau. Kino teatro fojė pamatęs pilnai ekipuotus, kaukėtus ir su ginklais rankose karius sujungiau gautą informaciją, nutaręs, kad filmas bus apie Žvėryne dislokuotą specialios paskirties dalinį. Ir net tada, kai užkadrinis balsas pradėjo vardinti herojų pravardes - Voras, Krabas, Krokodilas, Vanagas, Banginis – aš sugebėjau nusistebėti, kodėl juos visus vadina gyvūnų vardais? Ir tik tuomet, kai pasakotojas aiškiai pasakė – „dėl pravardžių juos vadino Franco žvėrynu“, aš sugebėjau ištrūkti iš filme neegzistuojančios Žvėryno temos ir persijungti į Delta Zoo (šitaip filmas vadinasi angliškai) kontekstą.
Praną Kastecką, šiandien - Lietuvos kariuomenės majorą, anuomet, 1991-ais, vadino ne tik Francu, bet ir Kaulų Laužytoju, šitaip primenant jo pergales Sovietų Sąjungos karate čempionatuose. Na, o antras karininko talentas, kovinė pedagogika, buvo pradėtas intensyviai naudoti po Sausio tragedijos.
Sausio 13-oji stipriai katalizavo Lietuvos kariuomenės kūrimo procesą. Praėjus vos keturioms dienoms buvo įteisintas įteisinti savanoriai ir įkurta SKAT, Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. Vasario pabaigoje Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius paskelbė įsakymą, kuriuo buvo įkurtas Mokomasis junginys. Vienos (2-osios) junginio kuopos vadu buvo paskirtas P. Kasteckas, o liepos pabaigoje, patvirtinus naują Mokomojo junginio struktūrą P. Kasteckas tapo Specialios paskirties oro desanto būrio vadu. Tada prasideda ir filmo „Spec. Žvėrynas“ siužetas.
Trumpai, iki 1992 egzistavusio būrio visuomenei menkai žinomą istoriją režisierius Andrius Lekavičius pasakoja edukatyviai, greitai, išradingai ir, vietomis, juokingai. Kitaip sakant, „Spec. Žvėrynas“..., ne, vis tik geriau naudosiu organiškesnį „Delta Zoo“. Taigi, kitaip sakant, „Delta Zoo“ turi visus gero dokumentinio filmo bruožus, kurie žiūrovą be aiškių lūkesčių (mane) paperka nedelsiant. Ypač pralinksmino epizodas, kuriame būsimieji desantininkai, savo moksluose entuziastingiausiai naudoję teorinę patirtį, gautą žiūrint amerikietiškus kovinius filmus, nusprendžia pakartoti kinematografinį triuką: nusileisti parašiutu į važiuojančio sunkvežimio kėbulą. Eksperimentatoriai vos nepapuola po automobilio ratais ir supranta, kad kinas nėra tikrovė. Pažiūrėjus suveikė ir kiti gero filmo trigeriai – atsirado natūralus noras susirasti papildomą informaciją, išsiaiškinti herojų likimus ir panagrinėti atkuriamos kariuomenės istorijos šaltinius. Žinoma, aš puikiai suprantu, kad labiau patyrusį žiūrovą gali erzinti filmo dizainas (čia dosniai naudojama 16-os bitų konsolių žaidimų stiliaus nostalginė animacija) ar pasakojimo tonacijos šuoliavimas – energingai prasidėjęs filmas pabaigoje virsta drama su tragišku akcentu.
Bet, manau, visų rangų žiūrovai sutiks, kad A. Lekavičius nepadarė didžiausios beletrizuoto dokumentavimo (nesvarbu, kine ar literatūroje) nuodėmės – režisierius nesugadino geros istorijos. Siužetas čia nenušautas ir lietuviškos kino pasiūlos pakete atsirado stipri pozicija, kurią galima drąsiai siūlyti ir vietinei, ir tarptautinei rinkai.
Filme matau tik vieną grėsmę – jis yra labai pavojingas nišinei, bet vis dar didelei žiūrovų grupei, kuriai ir aš priklausau: dabartiniams maždaug penkiasdešimtmečiams vyrams, devinto dešimtmečio pabaigoje atradusiems naują pramogų visatą – kompiuterinius žaidimus ir kovinius filmus. Po „Delta Zoo“ seanso aš keliolika valandų praleidau (įveikiau visus lygius) žaisdamas „Golden Axe“ arkadą ir atradau, kad nemačiau gal dešimt ankstyvų Dolpho Lundgreno filmų. Reikia pasivyti. O sąžinei nuraminti procesą pavadinsiu medžiagos rinkimu kada nors atsirasiančiam veikalui. Arba, dar geriau – tyrimu. Tyrimas nereikalauja rezultato.
