Pirmas dublis. Ne po laiminga žvaigžde

Po naujausio Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ premjeros neabejotinai norisi pradėti jį lyginti su kitais per pastaruosius pora metų pasirodžiusiais istorinės tematikos filmais. Tokių filmų valstybės šimtmečio fone – tikrai daug. Vien praėjusiais metais sulaukėme partizanų temą nagrinėjančio „Pelėdų kalno“ bei tremties istoriją pasakojančių „Tarp pilkų debesų“. Naujame Banionio filme savaip susipina abi šios temos, nukeliančios į lietuviško kaimo realybę Antrojo pasaulinio karo metu.

Pagal Felikso Rozinerio apsakymą sukurto „Purpurinio rūko“ centre – jauno žydo Jozefo (Joškės), po vokiečių okupacijos sugrįžusio į gimtąjį miestelį ir norinčio sužinoti, kas nutiko jo tėvams, istorija. Kažkada dėl sveikatos išvengęs karinės tarnybos ir tikėdamasis ramiai studijuoti Vilniuje, dėl nesklandumų, susijusių su pasu, jis tampa rusų savu žmogumi, apgyvendinamu savo buvusiuose namuose, tapusiuose partizanų būstine. Jis privalo stebėti namus ir teikti informaciją. Joškė balansuoja tarp dviejų pusių, negalėdamas savęs iki galo priskirti vienai: susiklosčiusios aplinkybės verčia jį elgtis taip, kaip tinkama valdžiai, tačiau tuo pat metu jis bando padėti valdžiai besipriešinančiai pusei.

Įvairiausių peripetijų Joškės gyvenime netrūksta: jam tenka gyventi kartu su partizanų vadu Vladu, pažįstamu iš vaikystės, taip pat kartu gyvena ir Janė, Vlado moteris, kurią įsimyli Joškė . O kur dar tai, kad Vlado neapkenčiamas ir engiamas Joškė, norėdamas Janę apsaugoti nuo tremties galiausiai lieka su ja gyventi (ir palaiko ant ribos balansuojančius santykius) bei užaugina jos ir Vlado vaiką kaip savą. Trumpai tariant, Joškė gimė ne po laiminga žvaigžde.

Visos šios, atrodo, nelaimingai susiklostančios situacijos dėka aktorių vaidybos atrodo net šiek tiek tragikomiškos. Smagu stebėti, kaip Giedrė Mockeliūnaitė, atrodo, vien žvilgsniais ir kūno kalba kuria Janę – personažas beveik neprabyla, tik kartas nuo karto griežtu tonu pakviečia vyrus prie vakarienės stalo. Užtenka vien jos stoto – jau aišku, kad reikalo esama su rimta, tvirta bei ūkiška moterimi – visiška Severino Norgailos kuriamo Joškės priešingybe. Norgailos Joškė – visada įsitempęs, išsigandęs, nesuprantantis, kas vyksta aplinkui, nepasižymintis fizine jėga. Gyvenimas kaime jam – išbandymas, ūkio darbai jam nesiseka. Tačiau tuo pačiu, kad ir koks nelaimėlis būtų, vis tiek jam simpatizuoji, ir čia, turbūt “kaltas” aktoriaus gebėjimas sukelti empatiją personažui.

Stipriausia filmo puse turbūt reikėtų laikyti režisieriaus darbą su aktoriais. Jeigu prisiminsime Audriaus Juzėno „Pelėdų kalną“, tai vienas pirmųjų dalykų šovusių į galvą yra tai, jog tame filme aktoriai vaidina patys save – kalbama šiandienine kalba, nebandoma persikūnyti į personažus, – įvyksta tik dekoratyvi aktorių transformacija. „Purpuriniame rūke“ pasistengta kurti autentišką patirtį – aktoriai kalba ne literatūriška taisyklinga kalba, o prabyla pakruojiškių tarme, bandoma naudoti vaizduojamo meto kalbines subtilybes. Taip pat pasirinktas nekalbančios ir šeimininkaujančios Janės vaizdavimo būdas, kaip patys kūrėjai teigė spaudos konferencijoje, yra būtent toks, nes norėta parodyti tikrovišką to meto moters padėtį.

Jeigu stebėdami „Tarp pilkų debesų“ ar „Pelėdų kalną“ matėme vien juodai baltus personažus, tai šiuo atveju personažai nebėra atstovaujantys vieną pusę, jie kompleksiškesni. Istorija „Purpuriniame rūke“ neatrodo kaip romantizuotas pasakos siužetas, bandantis žiūrovą išmokyti atskirti gėrį nuo blogio – situacija realistiškesnė, iš karto nenuteikianti ironiškai iš jos juoktis dėl pirmomis filmo akimirkomis begėdiškai atskleistų dramaturgijos kūrimo metodų.

Žinant, kaip lietuvių kūrėjams yra sunku kurti istorinės tematikos filmus – vis pasiduodama iliustratyvumui, romantizavimui, bandymui kurti istorijas, kurios, atrodo, žiūralais apie prieš blogį kovojančius superherojus - „Purpurinis rūkas“ atrodo tarytum gurkšnis tyro oro tvankioje patalpoje. Kol dauguma istorinių filmų, atrodo, buvo kepti iš reikalo, Banionis šio filmo idėją brandino maždaug 20 metų, vadinasi, tikslas buvo ne vien tik sukurti dar vieną projektą, tiesiog švenčiantį valstybę.

Žinoma, negalima sakyti, kad filmas nepriekaištingas. Tačiau nepaisant įvairių nesklandumų - vietomis prastai suvesto garso, antroje filmo pusėje sutrikusio ritmo (įpusėjus filmas prailgsta – atrodo, pačios įdomiausios idėjos išnaudotos pradžioje, ir antra dalis tampa ilgu ėjimu iki pabaigos), kartais neaiškiai išartikuliuotų įvykių - „Purpurinis rūkas“ lyginant su kitais neseniai išėjusiais panašaus pobūdžio filmais yra labiausiai pavykęs projektas, nenuklystantis į kičą bei graudulį ir leidžiantis per retsykiais net ironišką perspektyvą (kas itin reta mūsų kine, o ypač, istorinės tematikos) pažvelgti į atkuriamo laikmečio realijas. 

Filmo kadre - aktoriai Severinas Norgaila ir Giedrė Mockeliūnaitė.