Po premjeros. Gelbėjant sapnų šalį

Elena Jasiūnaitė
2019 vasario 17 d.

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dokumentinis filmas „Kelionės namo“ prasideda ir baigiasi tuo pačiu sapno motyvu – vienas veikėjų pasakoja sapnuojąs pokalbį telefonu su motina ir kvietimą grįžti susitikti į Lietuvą. „Įprastai sapnai juk būna susiję su realiais įvykiais, “ – dar stebisi jis. Kiek vėliau sužinome, kad jo tėvai buvo ištremti, o jis, dar vaikas, kaip našlaitis išvyko gyventi į JAV. Tėvus pamatė tik trumpo vizito į Lietuvą metu po daugiau nei dvidešimties metų. Tada pasidaro aišku, kad sapnas – ne toks ir nutolęs nuo realybės, ir imi įtarti, kad jį, kviečiantį sugrįžti, sapnavo ne vienas, kuris privalėjo palikti namus.

Turbūt daugelis esame girdėję pasakojimus (ar net žinome juos iš savo giminės istorijos), kaip po Stalino mirties vykdavo užsienyje gyvenančių lietuvių „vizitacijos“ Lietuvoje: apgyvendinimas tuose pačiuose viešbučiuose, pokalbių klausymaisi, lankytojų žingsnius sekančios KGB „uodegos“ ir ribotos galimybės išvykti už Vilniaus ribų (nors turbūt visi, kurie norėdavo, vis tiek sugebėdavo aplankyti kitose Lietuvos vietovėse likusius gyventi gimines). Toks mažas motyvas iš kreivų veidrodžių karalystės, kurio rimtumą dabar jau net sudėtinga suprasti. „Kelionių namo“ herojai iš tiesų atskrenda į Lietuvą, gyvena poroje turistams skirtų viešbučių, yra sekami ir įrašinėjami. Jie vaikšto po Vilnių „teisingais“ maršrutais, stebi, kaip jiems kuriama komunistinės gerovės iliuzija su pilnais šaldytuvais ir vaišėmis iškilminguose priėmimuose (įdomu, kaip tai dera su jų pačių fiksuota medžiaga, kur prie maisto prekių parduotuvės lauke driekiasi ilgiausios eilės). Ir, žinoma, išvyksta už Vilniaus ribų – kas į kažkur toli paliktus namus, kas aplankyti plačiai išsibarsčiusių giminių.

Filmą R. Rakauskaitė pradeda nuo kelionės iš namų – Lietuvos. Archyviniai kadrai (ypač dėmesio verti iš karo nustekentų Lietuvos miestų) lydi išeivių – dauguma jų tuo metu buvo tik vaikai – pasakojimus: iš Lietuvos jie keliauja į Vakarų Europą, kur gyvena stovyklose, vėliau pagal galimybes išvyksta į Australiją, Kanadą ir JAV. Režisierė apsistoja ties JAV, kur fiksuoja Čikagos lietuvių, sovietmečių keliavusių į Lietuvą, istorijas. Taip iš individualių pokalbių ir prisiminimų po truputį gimsta kolektyvinis „keliautojų“ portretas. Į bendrą pasakojimą įpinamos ir istorijos iš įtempto išeivių bendruomenės gyvenimo – galimybė aplankyti Lietuvą kai kuriems nariams asocijavosi su kolaboracija su sovietų režimu – to užtenka, kad vykusieji į sovietinę Lietuvą vėliau būtų smerkiami.

Dauguma filmuojamųjų tėvynę paliko labai jauni arba gimė jau išeivijoje, todėl juos visus vienija bendra prarastų namų vizija: Lietuva jiems – tai šalis iš vaikystės prisiminimų, tėvų sektų pasakų ir pasakojimų, galbūt kiek geresnė ir kiek žalesnė  – net ir viena filmo herojų savo Lietuvą pamato ne Vilniuje, o tik tada, kai kaime atpažįsta tėčio tapytus bitynus. Ir kartu – tai vieta, kurioje liko jų giminė ir saugojama dalis jų kultūrinės tapatybės (beje, visi filmo veikėjai puikiai kalba lietuviškai). Būtent savyje nešiojamas Lietuvos idealas, taip disonuojantis su realiai pamatytais sovietinės realybės vaizdais, jaunesniems veikėjams tampa patriotinių jausmų šaltiniu ir motyvu prisidėti prie rezistencinės veiklos – taip sau vietą filme randa ir nedidelė detektyvinė siužeto linija.

„Kelionėse namo“ svarbią vietą užima ir unikali dokumentinė medžiaga – pačių išeivių filmuoti kadrai apsilankymų Lietuvoje metu: ir kelionės į kaimus, ir giminių linkėjimai, ir Vilniaus vaizdai. Pastarieji, įprastai matomi tik „sugadinti“ pilkų ir grėsmingų sovietinių kino kronikų, labiausiai ir nustebina – nors juose galima pamatyti tuos pačius raudonus paradus, dėl ryškių spalvų, o gal ir dėl mėgėjiškos filmuojančiųjų rankos, dvelkia gyvybe.

Svarbiausia, kad R. Rakauskaitė leidžia savo herojams kalbėti ir sąmoningai laikosi neutralios pozicijos, nekuria juodai-baltos patriotizmo ir okupacinių žiaurumų vizijos (nors visa turima medžiaga tai būtų leidusi) – net užuominos apie „keliautojus“ smerkiančių išeivių elgesį lieka atviros žiūrovo vertinimui.  Taip vos valandą trunkantis „Kelionės namo“ savyje talpina gerokai daugiau, nei Amerikos lietuvių vizitus į Lietuvą. Tai išardytų šeimų, paliktų namų (daugelis tikėjo, kad greitai į juos grįš) ir prarastos tapatybės patirtys, kur visų filmo herojų istorijos skirtingos, tačiau kartu – stebėtinai panašios. Ir pasakojimas, savo prigimtimi kiek liūdnas, filmo kūrėjų dėka čia šviesus – toks pat, kaip ir išeivių sapnuota Lietuva. 

 

Studijos "Nominum" archyvo nuotr.

Komentarai