Po premjeros. Galime išmokti (pa)stebėti
Pokalbio, įvykusio po pirmojo vaidybinio Jokūbo Viliaus Tūro filmo (idėjos bendraautorė Viktorija Akavickaitė) „Senas šautuvas“ premjeros, metu viena iš psichinės sveikatos specialisčių pasidalino pastebėjimu, kad čia matome visas pagrindines stadijas, kurias pereina žmogus, išgyvenęs artimojo savižudybę. Vadinasi, šiuo filmu gauname įrankį, kurio dėka galime išmokti pastebėti svarbius signalus, galinčius padėti išgelbėti gyvybę. Ne dokumentiniu formatu ar grynąja edukacija, o būtent fiktyvia, bet tuo pačiu drąsiai galinčia būti puslapiu iš kažkieno gyvenimo, istorija. Turbūt čia ir yra atspirties taškas, kuris skatina kalbėti apie šį filmą.
Šiame trumpo metro filme paraleliai pasakojamos kaimynystėje gyvenančių Gedimino (Šarūnas Zenkevičius) ir buvusio chirurgo Kašėtos (Liubomiras Laucevičius) istorijos. Gediminas išgyvena mylimosios, kuri savo noru pasitraukė iš gyvenimo netektį, Kašėta – kamuojamas skausmų sėdi namie prižiūrimas dukros ir vienas iš jo būdų leisti laiką – stebėti dalykus pro teleskopą. Gediminas tampa vienu iš jo stebimųjų. Jų gyvenimai vyksta vienas šalia kito, tačiau stebimasis nė neįtaria, kad yra stebimas.
Geriausiai šiame filme atsiskleidžia būsena; epizodai, kuriuose veikia Gediminas, padeda puikiai suprasti, ką jis šiuo metu išgyvena, atitinkamai dėliojasi ir filmo ritmas. Atrodo, kad jo gyvenimas paskendęs beprasmybės jausme – visą laiką jaučiama tuštuma, kurios pritvindytas kiekvienas personažo veiksmas. Jo gyvenimo ritmas sulėtintas iki maksimumo, jo demonstruojamų emocijų spektras – nulinis (tik pabaigoje jos ima progresuoti). Žvelgiant į jį galima susidaryti įspūdį, kad jis – miręs viduje, uždaręs savo emocijas ir nesiryžtantis jomis dalintis su pasauliu. Naktimis jis dirba keleivių išvežiotoju ir susiduria su neadekvačiais, save alkoholyje skandinančiais keleiviais, kurie jo išgyvenamą beprasmybės jausmą tik gilina. Visus šiuos niuansus galime suprasti stebėdami, kaip Zenkevičius kuria savo personažą – lyg „užsklendžiančia“ personažą plastika, nuolat susigūžęs, jis, atrodo, bando užsidaryti savo burbule. Tuščias žvilgsnis, melancholiškas veidas, lėta reakcija. Visa tai lydi ilgi naktinių kelionių kadrai, tarytum dar geriau padeda suprasti, kokioje būsenoje Gediminas gyvena.
Panaši būsena, atrodo, lydi iš Kašėtą, tik jis su ja yra susigyvenęs – žino, kad turbūt ir šiaip gyvenimo nebeliko daug, fizinis skausmas vis primena, kad kūnas nėra amžinai veikianti mašina. O ir gyvenimo patirtis turbūt prideda savo, todėl pamatęs, ką ruošiasi daryti Gediminas, jis reaguoja adekvačiai savo patyrimams.
Vienintelis dalykas, kuris kelia abejonių, yra filmo trukmė ir su ja susijęs veiksmo dinamikos klausimas. Filmas balansuoja ties ilgo metro ir trumpo metro riba, ir pasakojama istorija bei būdas, pasirinktas jai pasakoti, drąsiai leistų filmą išplėtoti iki ilgametražio. Lėtu, melancholišku ritmu slenkantis laikas pabaigoje staiga nepamatuotai sugreitėja, dėl ko kyla įspūdis, jog pabaiga pritempta, trūksta nuoseklesnės prieigos. Galbūt tai galima paaiškinti per psichologinę prizmę, neva šitaip turi būti, tačiau, manau, jog čia veikiau rezultatas to, jog turėjęs būti trumpu filmas netyčia išsiplėtojo iki beveik valandos. Gal norėjosi tvarkingai plėtoti įvykius, bet tiesiog nepavyko to iki galo padaryti?
Žvelgiant į bendrą lietuviškų filmų kontekstą, šis J.V. Tūro darbas tikrai svarbus ne tik dėl to, kad jautriai ir supratingai nagrinėja bei pateikia opios Lietuvoje (ir pasaulyje) savižudybės klausimus. Pirmiausia – tai vaidybinis filmas, gebantis temą pateikti ne tik aktualiai, bet ir skoningai, nebandant moralizuoti, o leidžiant žiūrovui pačiam pasidaryti išvadas, suprasti, apie ką kalbama. Jeigu neklystu, tai bene pirmas šitaip tiesiogiai, bet tuo pačiu ir subtiliai apie savižudybes bei susigyvenimą su jų atneštomis netektimis kalbantis filmas, siunčiantis labai svarbią žinią – kiekvienas gali padėti išgelbėti gyvybę. Reikia tik pastebėti žmogaus būseną, kurią „Senas šautuvas“ ir geba parodyti. Įtikinamai, nehiperbolizuojant.
Filmo kadre - aktorius Šarūnas Zenkevičius.
