Prieš premjerą. „Second hand“ viduje

Vilniaus tarptautiniame festivalyje “Kino pavasaris” kovo 27 d. įvyks režisieriaus Arturo Jevdokimovo naujausio ilgametražio dokumentinio filmo „Second hand“ premjera. Už 2015 m. trumpo metro filmą “Suokalbio antologija” pelnęs “Sidabrinę gervę”, režisierius į ekranus grįžta su visada aktualia tema – emigracija. Šioji, nuolat siejama su stereotipais ir fikcijomis, filme atsiskleidžia netikėtais rakursais. Vesdamas žiūrovą painiais ir pavojingais Londono lietuvių „second hand“ (dėvėtų drabužių) verslo keliais, Arturas Jevdokimovas atrakina slaptas duris į emigrantų tikrovę bei keturių skirtingų, spalvingų personažų istorijas. 

Nuo ko prasidėjo šio filmo istorija?

Viena iš inspiracijų buvo tai, kas nutiko žurnalistui Arūnui Sprauniui, kai jis išvažiavo padirbėti į Angliją ir netyčia pataikė į tą „second hand“ verslą, apie 2010-uosius metus. Kiek pamenu, jis galvojo, kad reikės platinti skrajutes. Apie įdomias A. Sprauniaus patirtis buvo parašyti net keli straipsniai. Arūnas Matelis sugalvojo, kad iš šios istorijos reikėtų kažką sukurti. Vėliau prisidėjo Ramunė Rakauskaitė ir pradėjome vystyti filmą. Tuomet Arūnas Matelis pasiūlė man perimti filmo kūrimą. Tai komplikuota, be galo paini istorija – viskas keitėsi, mainėsi. Tačiau vienas, esminis dalykas liko: toje srityje – „second hand“ versle – niekas nepasikeitė iki šiol.

Aš ir dabar kartais užmetu akį į portalo anglija.lt skelbimus. Kartais kas penktame, kartais kas dešimtame skelbime ieškomi, taip vadinami, lapelių, skrajučių, maišelių mėtytojai. Jei dar paminima, jog darbas siūlomas labdaroje – tai iš karto yra aiškus, kad tai „second hand“.

Kaip radote žmones, kurie jums atvėrė kelią į „second hand“ vidų?

Būdamas Anglijoje, Arūnas Spraunius susipažino su Kęstu – būsimu filmo veikėju. Būtent Kęstas buvo tas, kuris nebijojo apie viską pasakoti, todėl vėliau tapo pagrindiniu personažu. Pamažu, per asmenines pažintis ir įvairius nutikimus, ši istorija tapo filmu.

Kęstas iš karto sutiko būti filmo veikėju?

Jis ne tik sutiko filmuotis, bet ir visą laiką aktyviai mums padėjo. Kęstas – tai toks savotiškas žmogus. Jis matė visas „second hand“ blogybes, bet pats tame versle ir dalyvavo. Jis – sudėtinga persona, tačiau manau, kad jo intencijos buvo nuoširdžios. Jis norėjo, kad žmonės sužinotų apie viską, kas vyksta „second hand“ versle. Tarsi norėjo, kad šitas versliukas – tiksliau, didžiulis verslas – būtų švarus. Tačiau kyla toks įspūdis, kad „second hand“ iš esmės negali būti visiškai švarus, tiek daug jame yra pilkų zonų. Apskritai, visa veikla yra pilkoje zonoje. Nėra tiesiogiai nelegali, tačiau kartu tikrai nėra švari.

Kęstas filmavosi turėdamas misiją išvalyti „second hand“ verslą?

Maždaug taip. Tačiau darant filmą, pradinės intencijos visuomet pasikeičia bent dešimtį kartų. Galų gale, tai ir yra dokumentinis filmas – tu turi prisiderinti prie realybės. Negali realybės priderinti prie savęs.

Kaip keitėsi sumanymas?

Gana tipiškas dalykas dokumentikoje – visuomet atsiranda aplinkybių, kurių negalėjai numatyti, tuomet tenka prie jų derintis. Pavyzdžiui, galvojome, kad komandos nariai galės „second hand“ įsidarbinti ir tuo pačiu metu filmuoti video dienoraštį. Tačiau pasirodė, jog taip paprastai įsidarbinti ten neįmanoma. Panašių dalykų buvo begalės, tokia yra dokumentikos specifika. Atvažiavom ir išlart supratoms, kad nėra pakankamai laiko įsigyventi, įsilieti į tą aplinką, todėl personažų paieškos tapo labai svarbios.

Ir susidūrėme su labai įdomiu reiškiniu – žmonės, kurie dirba šitoje srityje, dažnai paprasčiausiai dingsta. Buvo tokių, kuriuos norėjom filmuoti, jie patys irgi norėjo filmuotis. Vieną dieną – jie tiesiog išnyksta. Ir tai nėra seni žmonės, kai galėtum galvoti, kad žmogus numirė. Ne, tai jaunuoliai, kurie staiga išnyksta iš visur – socialinių tinklų, elektroninių paštų, pasikeičia telefono numerius. Labai savotiškas dalykas. Todėl netrukus supratom, kad suradus gerą personažą, būtinai turi jo laikytis, naudotis tuo, nes bet kada gali jo netekti.

Jaučiasi, kad jūsų ir personažų ryšys yra labai artimas. Kartu važinėjate po miestą, dirbat, ilsitės...  

Iš tiesų taip ir gavosi, nes šitam filme nėra tokių standartinių, tradicinių interviu. Mes bandėme užčiuopti tikrovę, o jų tikrovė nuolat keičiasi, po dešimt kartų per dieną. Planai nuolat subyrėdavo. Čia mums labai padėjo operatorius Vytautas – jis tiesiog yra labai kibus žmogus. Jis lipdavo veikėjams ant kulnų, sekdavo iš paskos, lįsdavo su kamera ir nematė tame jokių problemų. Eidavome su veikėjais valgyti, kartu kažką veikėme...

Mes su jais susigyvenom. Tai buvo labai svarbu, norint juos suprasti. Kartais iš šalies žmogus atrodo nemalonus, o iš tikrųjų yra visai simpatiškas. Taip ir apie Stepo personažą yra sakę, kad jis – “labai gerų akių”. Nors iš šono gali atrodyti, kad jis neaiškus tipas. Jie visi tokie dviprasmiški, įvairūs, kaip ir mes visi.

Dėl to esu labai patenkintas. Dėl to iš esmės ir gavosi filmas. Aš nevertinu – jis geras, ar ne, bet galėjo filmas iš viso nepavykti. Manau, kad tik dėl mūsų buvimo kartu su personažais jis yra. Pasaulis, kurį filmavome, nėra atviras. Žmonės ten nelinkę filmuotis, nelinkę būti matomi. Aš net neįsivaizduoju, kiek ten žmonių dirba, kokie skaičiai...

Žmonės be pasų...

Be pasų, be pinigų. Skaičiai gali būti tik nuspėjimai – realios statistikos nėra. Jos neveda nei lietuviai, nei patys britai. Niekas nežino, kaip ten iš tikrųjų – kiek žmonių dirba toje zonoje, kokia jų apykaita, kas grįžta, kas išvažiuoja.

Sekant „second hand“ verslo detektyvą, iš tikrųjų kyla toks jausmas – kad viskas ką mato žiūrovas, yra pusiau slapta, kad tai nėra viešinami, plačiai žinomi dalykai. Filmavote slapta kamera?

Taip. Keliose scenose uždengėme žmonių veidus.

Ar jautėtė realų pavojų?

Kai kurios vietos tikrai neišvengiamai pavojingos, nors mes stengėmės taip giliai nelįsti. Buvo pora vietų, pavyzdžiui, muštynės diskotekoje, arba rūbų pridavimo į taip vadinamąją „afriką“ epizodas. Ta teritorija – „afrika“ – visai uždara. Kai ten patenki, už tavęs užsidaro užtvaras, o tada jau paprastai nepabėgsi. Bet tai - irgi Londonas.

Šiame epizode – dėvėtų rūbų pardavime „afrikoje“ – juk veikėte jūs patys, filmavimo komanda? Tapote filmo personažais.

Kažkuria prasme taip, bent jau dalis mūsų. Filme mes to visai neslepiam, ir nenuslėpsikaikurių dalykų. Žaidėm žaidimą, buvom pačiam veiksmo epicentre, todėl bėgti nėra kur. Tam tikra ironija, bet ir žavesys, kai filmavimo grupės narys nejučiomis pats tampa personažu.

Iš tikrųjų, galiu išdidžiai pasakyti – mes, filmavimo grupė, pardavėm dvidešimt kelis maišus dėvėtų drabužių į „afriką“. Ir tie maišai tikrai iškeliavo į Afriką. Beje, tai tie patys drabužiai, kurie jau pabuvojo Lietuvoje. Čia, net kaimo turgelyje jų niekas nebepirko, tuomet mes juos surinkom. Rūbai grįžo atgal į Londoną, o tada iškeliavo į Afriką.

Ko gero, į Lietuvą jie buvo atkeliavę taip pat iš Londono?

Taip. Gali būti, kad kai kurie drabužiai suka jau ne pirmą magišką ratą.

Tai „Second hand“ yra apie Lietuvą?

Iš esmės – taip. Mes niekada nesusimąstom, bet emigrantų bendruomenės didmiesčiuose paprastai turi gan specifinius verslus. Pavyzdžiui – kebabus kepa turkai. O “second hand” yra labai specifinis lietuvių verslas. Ne latvių, ne lenkų, ne rumunų.

Apskritai įdomu, kad didelė dalis emigrantų dirba tam atliekų perdirbime, pernaudojime. Lietuviai renka rūbus. Anot Kęsto, lenkai dirba su metalais, albanai veža baldus ir taip toliau.

Filmo veikėjai, atrodo, žino viską – visų šalių verslus, jų taškus, geriausias vietas.  

Tie personažai, važiuodami mašina, labai savotiškai žiūri pro langą. Pavyzdžiui, Stepas. Iš pradžių galvojau, kur man matytas toks žvilgsnis? Lyg turisto, kuris apžiūrinėja nepažįstamą miestą. Maniau, kad taip ir yra. Juk Londonas – gigantiškas miestas, o Stepas gyvena rajone, kurio dydis kaip Šnipiškės. Jei mes išvažiuojam už „Šnipiškių“, tai jis įdėmiai žiūri pro langą, apžiūrinėja, net neatsisuka į pašnekovą – visas miestas jam naujas. Toks buvo pirmas mano spėjimas.

Paskui, pasišnekėjus su komanda, kilo kita mintis. Stepas dažniausiai vaikšto pėsčias, važinėja retai. Taigi, važiuodamas jis stebi, kas kur padėta. Juk prie visų namų, kiemų, Londone išnešama begalės maišų – ne tik rūbų, bet ir kitų daiktų, skirtų perdirbimui ar labdarai. Tad gal jis visgi ne turistas, o „skeneris“, kuris žiūri, kas kur guli, ką reikės pasiimti?

„Second hand“ verslo pinklės – įtempta, detektyvinė istorija. Tačiau kartu per šį verslą atsiveria filmo personažų, emigrantų gyvenimai. Ar jums buvo svarbi emigracijos, kaip reiškinio, tema?

Įsibėgėjant filmavimams ši tema tapo vis svarbesnė. Emigranto gyvenimas turi savo specifiką. Emigracija yra būsena. Man pačiam yra tekę keletą metų gyventi kitur. Tiesą sakant, turbūt ir visai filmavimo grupei. Vienaip ar kitaip, visi buvome patyrę šitą jausmą, mums tai yra artima.

Emigrantai, tie, kuriuos filmavome, atrodo drąsesni ir tuo pačiu jie yra nelabai priklausomi nuo rutinos. Jie laisvesni, bet kartu ir nesaugesni. Pažiūrėjus atrodo, kad visa tai labai sunku. Atrodo, daug lengviau galėtum gyventi čia, Lietuvoje, negu ten. Ypač Londone – didmiestyje, su didmiesčio ritmu, kur esi priverstas suktis be sustojimo. Tačiau ar nėra taip, kad mes tokios laisvės neturim? Mus prislegia rutina, gali atrodyti, kad gyvenimas visada toks ir bus, nebus jokios kitos išeities. O šitų žmonių gyvenime – kiekviena diena kaip šansas, kaip galimybė.

Šis filmas – šiuolaikinių emigrantų portretas?

Tas tariamas emigranto portretas niekada nebus užbaigtas. Visi labai skirtingi. Visi ganėtinai vieniši...

Pats esu tai pajutęs. Kai išvažiuoji – apima laisvės euforija. Atrodo, kad nusimeti viską, kas tave slėgė, visus kompleksus. Galvoji, kad laimė ateis pati savaime. Bet... nuo savęs nepabėgsi. Tai yra liūdna – juk norėtųsi kartais pabėgti. Mūsų personažai to nedemonstruoja, tačiau vienatvė, ilgesys visada yra šalia.

Žinoma, „second hand“ – labai platus reiškinys, istorijų yra įvairių. Todėl šitas filmas – tik vienas pjūvis. Tačiau per tą pjūvį galima pajausti emigrantų pasaulėžiūrą, intencijas, aistras. Mums iš tiesų pasisekė prieiti labai arti prie šių žmonių ir jų gyvenimo.

Ir vis dėlto atrodo, kad jie nepražus...

Neabejoju. Net neabejoju. Ir šis verslas artimiausiu metu tikrai neišnyks. Kaip Kęstas, apžiūrinėdamas lietuvių išlaužtus drabužių konteinerius, sako: „jie paprasčiausiai nebespėja su mūsų tempais. Mūsų vaikinai greiti, labai greiti šiuo klausimu.“

Studijos "Nominum" archyvo nuotr.