Komentaras. Postmoderni miesto simfonija

Ilona Vitkauskaitė
2019 kovo 21 d.

Miestas nuo pat nacionalinio kino užuomazgų buvo suvokiamas kaip kita, nepažįstama ir dažnai negatyvi erdvė (beja, tai pasakytina apie nacionalinę kultūrą apskritai). Dauguma sovietmečiu kurtų filmų daug lengviau, organiškiau inkorporuoja provincijos, kaimo erdves ir vaizdinius, kraštovaizdį, „kaimišką“ gyvenimo būdą ir ritmą. Urbanistinės erdvės dažnai ne tik kuria klaustrofobiškų įspūdį, jos net pabrėžtinai dekoratyvios. Dauguma filmų kūrėjų, panašu, taip ir neišmoko miesto tapatinti su sava, nacionaline gyvenamąja erdve: tapatybės, įkvėpimo paieškos vis gręžiasi į idealizuojamą kaimą, agrarinę kultūrą ir jos vaizdinius. Tikriausiai todėl sovietmečio lietuvių kine miestas dažniau tampa žlugusių vilčių, kalėjimo, ideologizuotos, represuojančios, „įstrigusios“ tarp praeities ir dabarties erdve.

Romantiškas kaimo, kaip natūralios, autentiškos erdvės, suvokimas iki šiol aktualus lietuvių kine ir sufleruoja apie agrarinės kultūros gajumą. Kaimas išlieka žmogaus, ieškančio gyvenimo prasmės, tikresnio santykio su savimi ir aplinka kryptis. Kaimas, gamta tampa viena iš pabėgimo strategijų su šiuolaikine, transformacijos tikrove konfliktuojantiems filmų herojams, bandantiems pabėgti nuo miesto civilizacijos (prisiminkite kad ir Kristijono Vildžiūno „Aš esi tu”). Neatsitiktinai  Šarūnas Bartas filme „Ramybė mūsų sapnuose“ vaikšto po vienkiemio erdvę ir rasotas pievas. Saldžiai idealizuojamas, atvirukiškai pateikiamas kaimas ir vadinamajame komerciniame kine (Alvydo Šlepiko „Patriotai“, Ričardo Marcinkaus „Pakeliui“). Net Sauliaus Drungos filme „Anarchija Žirmūnuose“ matome doros merginos iš kaimo iniciaciją mieste, jos susidūrimą su miestietišku gyvenimo būdu, veidmainyste ir kitokiais moraliniais ar seksualiniais „nukrypimais“. O ir pats miestas filmuose vis dar fragmentiškas, funkcionuoja kaip metafora – šiuolaikybės, susvetimėjimo, džiunglių. Miestas savaime retai „pasirodo“ filmuose, dažniausiai jį reprezentuoja naujosios stiklinės architektūros elementai, dešinysis Neries krantas ar nuolatinis judėjimas automobiliais.

Šiame kontekste išsiskiria videomenininkas Rimas Sakalauskas - jau tikras miesto vaikas. Jam įdomi urbanistika, industrija, kurios ieško net Maroko dykumoje. Tuo įsitikinti galima kad ir pažiūrėjus jo „Sinchronizaciją” (filmas laisvai prieinamas internete) – savotišką urbanistinį eilėraštį su mokslinės fantastikos elementais, „suguldytą” iš dar nerenovuotų Vilniaus mikrorajonų kiemų ir sovietinių monolitų – vandens ir televizijos bokštų - vaizdų. Taip pat susidaro įspūdis, kad kūrėjui įdomūs tikrovės paradoksai: gamtos ir industrijos, fantazijos ir tikrovės susidūrimai, socialinės, ekonominės ir politinės transformacijos pagimdyti miesto kontrastai. Būtent pastarieji tampa Sakalausko naujausio trumpo metražo filmo „In Disposition“ ašimi. Čia menininkas rodo vieną dieną Vilniuje: nuo laike tarsi užmigusių Kalvarijų turgaus ir Šnipiškių apylinkių iki vakarinio miesto centro ir naktinių klubų. Kaip teigia pats kūrėjas, jis norėjęs kalbėti apie transformacijos laimėtojus ir pralaimėtojus ir jiems bendrą vienatvės mieste jausmą. Tačiau Sakalausko tikrai nepavadinsi socialinio kino (ar meno apskritai) apologetu. Iš pažiūros socialiai angažuotą temą jis „sukeistina”, estetizuoja, animuodamas dokumentiškai užfiksuotą miesto gyvenimą (su „Dynamic Auto Painter” programa), ir pagavios elektroninės muzikos pagalba kuria miesto impresiją. Išties norėtųsi, kad kūrėjas toliau plėtotų aktualias temas ilgesniame formate ir peržengtų meno galerijų ribas.

Tačiau ne ką mažiau už pačią keturių minučių trukmės filmo peržiūrą MO muziejuje antropologiniu požiūriu buvo įdomi ir po jos vykusi netrumpa iškalbinga diskusija apie socialinius meno lauko performansus. Jos metu buvo galima išgirsti įvairiausių Sakalausko kūrinio interpretacijų ir komentarų (ar sutampančių su autoriaus intencijomis, jau kitas klausimas). Pavyzdžiui, filosofui Nerijui Mileriui, kuris filmą net lygino su Davido Warko Griffitho „Nepakantumu“, pasirodė, kad Sakalausko kūrinys „ultrapostmodernistiškai“ paliečia socialinės atskirties temą. Filosofas taip pat prisiminė Jorge Louis Borgesą. Pasak Mileriaus, dalis miesto vis dar gyvena sustojusio laiko erdvėje, o „bomžai – atskilusio laiko šukės“. O štai pasak renginyje pasirodžiusio ekonomisto Raimundo Kuodžio, nors dabar madinga kalbėti apie skurdą (sakyčiau, panašūs išsireiškimai puikiai parodo mūsų šalies ekonomistų ir kitokių ekspertų cinizmą), šis superinis kūrinukas jį užkabinęs.

 

Nuotraukoje - vizuali filmo viešinimo medžiaga.

Komentarai