Po premjeros. Kieno iškamša bus gražiausia?

Rasa Paukštytė
2019 kovo 25 d.

Kiek beįtikinėjami talentingi žmonės, kad šiuolaikinis kinas turi būti pirmiausia pilietiškas ir ideologiškas socialinio gyvenimo dalyvis, dalis jų vistiek, kaip toj senoj patarlėj, “į mišką žiūri” (į grynąjį kiną). Beveik tiesiogine to žodžio prasme. Naujo ilgametražio dokumentinio filmo “Animus-Animalis” (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)” autorė Aistė Žegulytė medžiotojus, taksidermistus ir gyvūnų iškamšas ne vienerius metus  sekiojo - miškuose, gyvūnų aptvaruose, zoologijos sodo ekspozicijoje, taksidermistų čempionatuose… Dalyvavo bažnytinėje ceremonijoje, iškart suteikiančioje filmui archaiško ir sakralinio akto skambesį.  

Po premjeros A. Žegulytė papasakojo, kad filmo pradžioje augantis grybas iš pradžių neaugo ir kelis metus medžiuose sėdėjęs “Sengirės” režisierius Mindaugas Survila jai sako – “o tu pasikalbėk su grybu”. Ji pasikalbėjo, ir tada grybas užaugo. Net jeigu tai yra sugalvota istorija premjeros publikai: susitiko du režisieriai, žinantys, kad kinas – šalia žinojimo kaip, kas, kodėl, apie ką – dar yra burtai.

“Anima - Animalis” tikrai grynojo kino burtai, nekasdienis dalykas.

Nuo kruopščiai auginamo ir stebimo pelėsio, jo plaukelių, lašelių, mikrobų virpėjimo prasideda ritualinė kelionė. Niekas niekur neskuba – nei režisierė, nei operatorius Vytautas Katkus. Dalinasi, mėgaujasi stulbinančiu irimo ir/ar ypatingai gyvu mirties procesu – ne tik grybu, bet ir kirmėlių puota ant gyvūno kaukolės. Autoriai, atrodo, nori priprasti, užkalbėti, nebebijoti. Žaidimo taisyklės pamažėle aiškėja. Dalyvavimas ir distancija, paradoksas ir ironija, grožis ir šleikštulys taps pagrindiniais režisierės metodais ir strategijomis, o jos įrankiai gana įprastiniai, modernistiniame kine išbandyti ir universalūs – ilgi kadrai, stebėjimas, asociacijos, potekstės etc. Vertingi, kai naudojami talentingos, kantrios, puikiai žinančios, ko nori iš vaizdo, režisierės.

Iš karto reiktų apibūdinti etinius filmo temos momentus. A. Žegulytės filmas vaizdais svarsto, o ne moralizuoja, bet tai nereiškia, kad režisierė nutyli filmuojamų žmonių etines nuostatas. Profesinis taksidermistų kodeksas ir režisierės požiūris į jį aiškėja jau pradžioje, kai kažkokia dama telefonu kreipiasi į specialistą prašydama logiškos, kaip jai atrodo, paslaugos – tėvai augina barsuką, susiruošė išvažiuoti, gal galima iškamšą pasidaryti. Iš gyvo barsuko. “Neužsiimam tokiais dalykais”, - sako taksidermistas, linguodamas galvą, maždaug, kur ritasi pasaulis… iš gyvo barsuko... Po šio epizodo priekaištauti taksidermistams dėl jų veiklos mažų mažiausia veidmainiška.

Filmas padarytas taip, kad jame visi žmonės, žvėrys ir daiktai dalyvauja tam, kad padėtų režisierei apibūdinti patirčių lauką, kuriame susitinka gyvybė, mirtis ir amžinas noras gyvybę kopijuoti, išsaugoti - be aukštosios kultūros ar filosofinio komentaro kaip tarpininko. Tiesiausiu keliu – atkuriant žvėries ar paukščio vaizdą, pozą, žvilgsnį. Gyvybės namus, jų formą ir grožį, filmo personažai ypatingai brangina; tai atsiskleidžia epizode, kuriame jie stengiasi išsaugoti sužeisto žvėries kailį, sukišti į jo vidų žarnas be chirurgo pagalbos. Švariom rankom ir „kultūringu“, maloniu kadru to nepadarysi.  

„Akis“ dešimtis kartų kartoja vaikas šalia gyvūno akį atkuriančio tėčio. „Akis“ tiek pat kartų ataidi tėčio taksidermisto balsas. Akis, dešimtys dirbtinių akių (ir, jeigu neklystu, pramaišiui su gyvomis) įdėmiai stebi stebėtojus.

   

Realistinių epizodų daug, o buitinių montažinių siūlių nerasi. Detalaus paukščio iškamšos tvarkymą, įtrynimą kažkokiais, matyt, konservuojančiais milteliais, palydi ilgas taksidermisto praėjimas tamsiais koridoriais, tarsi kokia anapusine karalyste, ir baigiasi kadru, kai vienas po kito atidaromi stalčiai su paukščių iškamšomis – lyg prisiminimų apie gyvybę saugykla.

A. Žegulytė plėtoja pasakojimą, kuriame klausimai apie etiką palaipsniui išnyksta užleisdami vietą klausimams – kaip pamatyti mirtį? Kaip sulaikyti gyvenimą? Kaip atkurti buvimą? Natūralūs svarstymai šioje archaiškoje sakmėje, lyg kokioje faustiškoje teritorijoje, įstrigus tarp brutalaus hiperrealizmo ir būties klausimų.

Filme yra epizodų, kur filosofinis skambesys atsiveria visu tiesiogine prasme vaizdo gražumu ir neperdėtu, vos juntamu kultūros kontekstualumu. Vienas įspūdingiausių tas, kuriame neaišku kur ir iš kur mišku visiškoje tyloje juda grupė žmonių su iškamšomis. Nešamos iškamšos sukuria mitologinės iliuzijų naštos ant keliautojų pečių jausmą, ir kelionė atrodo lyg kokia Bruegelio paveikslo tąsa.

Be to, režisierė, atrodo, neturi išankstinio nusistatymo prieš tai, ką dažnai atmeta aukštoji kultūra. Kičiniai peizažai su juose apgyvendintomis gyvūnų iškamšomis tampa postmodernistiniu komentaru tikresne už tikrą apsimetančiai realybei ir sustingusios masinės kultūros spąstais, kuriuose blaškosi gyvame gyvenime vietos nerandanti lapė. Kai ji netikėtai išjuda iš sustangdinto peizažo, efektas prilygsta gero trilerio siužeto posūkiui, o kasdienybės siurrealizmas tampa baugiai akivaizdus.

Ir visąlaik nepaleidžia mintis apie tą absurdišką žmogaus pastangą padaryti gražiau ir įtikinamiau. Lyg būtų svarbu, kaip tai atrodys po to. Tos pastangos jausmas susijęs ne vien su kruopščiais dirbančiais taksidermistais, o tampa viena iš filmo temų; asociacija iš miškų ir dirbtuvių persikelia į kasdienybę, skatina apmąstyti gražumo ir taisyklingumo lenktynes, be kita ko, ir socialinėje erdvėje. Tik kas tau prisipažins, kad dalyvauja nuolatinėse varžytuvėse, kieno iškamša bus gražiausia…

Taksidermistų čempionatas Suomijoje man priminė kino festivalį. Turbūt dėl to prieš ančių iškamšas sėdinčio susikaupusio ir kažką į užrašų knygutę rimtai rašančio žmogaus; fantazuoju, kad jis yra taksidermijos kritikas. Pagalvojau, kad „mumijos kompleksas“, kaip viena iš pirminių vaizduojamojo meno sąlygų, ne tik taksidermijoje, bet ir kai kuriuose šiuolaikiniuose socialiniuose- buitiniuose filmuose, įgyvendinama su beveik anekdotiniu tiesmukumu.

Ir, žinoma, finalas, nunešantis „filmo stogą“. Jis atrodo kaip totalus siurrealistinis sapnas - to, ką matai, atrodo, negali būti ir yra. Negali būti taip juodai juokinga, bet yra. Realybė nuolat siūlo tokias „dvigubas ekspozicijas“, o talentingas režisierius geba jas ne tik pamatyti, bet ir parodyti. Beje, sąmojų ir išmintį derinanti „Animus – Animalis“ pabaiga gali būti interpretuojama ne tik kaip filosofinių diskursų meniu. Tiesiog - kaip labai gyvybingas muzikinis pasiūlymas, pavyzdžiui, laidotuvių vakarėliui. „Stand by me“. 

 

Nuotraukose - filmo kadrai.

Komentarai