Po premjeros. Ir viskas praeis

Režisierės Marijos Kavtaradzės talentas pasakoti „mažas“ savo bendraamžių istorijas, kuriose, jei jau reikėtų verbalinio turinio atpasakojimo, iš tiesų nevyksta nieko ypatingo, išryškėjo dar jos trumpametražiuose filmuose; pavyzdžiui, „Man dvim keli“, apie jaunimą, „šlifuojantį“ naktinio Vilniaus gatves ir barus. Ištikima savo stiliui režisierė liko ir debiutiniame ilgametražiame filme „Išgyventi vasarą“. Tik šis – brandesnis, ir, matyt, gerokai asmeniškesnis.

„Išgyventi vasarą“ koncepcija - kelio filmas. Galbūt kiek netipinis, jei galvosime, kad tokio filmo pabaigoje visi keleiviai tradiciškai turėtų tapti geriausiais draugais ir iš naujo suvokti savo paskirtį šiame pasaulyje. Jauna psichologė Indrė (vaid. Indrė Patkauskaitė), labiau norinti dirbti mokslinį darbą su medicinine įranga, nei su žmonėmis, dėl ateities karjeros galimybių sutinka į konsultaciją pas gydytoją specialistę Palangoje palydėti du klinikos pacientus – jau daug metų bipolinį sutrikimą besigydantį Paulių (vaid. Paulius Markevičius) ir po suicido bandymo hospitalizuotą Indrę (vaid. Gelminė Glemžaitė). Kompaniją jiems palaiko ir ligoninės slaugytoja Danguolė (vaid. Vilija Grigaitytė).

Pagrindiniai „Išgyventi vasarą“ veikėjai Paulius ir Justė – toli nuo stereotipinių filmuose matomų psichikos ligomis sergančių ekscentrikų. Jie – eiliniai žmonės, gyvenantys šalia mūsų, vis dar mokantys juokauti ir kažkuo džiaugtis, visai nebūtinai su pjūviais ant riešų ar dienų dienas neišlipantys iš lovos. Netrunki suprasti, kad ryškiausias ir svarbiausias filme – būtent Pauliaus personažas – jis tirštas ir įvairialypis. Pauliaus charakteris kryptingai kinta visą filmą – jam nutraukus tylos įžadus ir išgąsdinus psichologę Indrę belieka spėlioti, ar tai naujas ligos epizodas, ar jis tiesiog juokauja. Ne veltui susipažįstame su Pauliaus brolio šeima ir daugiau sužinome apie praeitį. Ir tikrai neatsitiktinai į jo lūpas režisierė įdeda vienus svarbiausių klausimų – kur baigiasi žmogus ir kur prasideda jo liga (o gal – klausia Paulius – tai ne liga, o tiesiog jo charakteris?), ar tokią ligos būklę, kada yra „per vidurį“, iš viso įmanoma įveikti?

Gaila, tačiau pakeleivės Indrė ir Justė – gerokai blankesnės (o galbūt joms tiesiog neužteko laiko?). Nors Justė – lengvas Pauliaus flirto objektas – savo finaliniu šypsenos pratimu visgi primena apie dar neišblėsusią viltį (suteiktą bendrakeleivių), ir kad gali pagerėti bent 10%. O nebylūs Indrės gestai ir nenoras atsakinėti į klausimus kelia įtarimus, kad už noro dirbti su biogrįžtamojo ryšio aparatu slypi šiek tiek daugiau interesų, nei poreikis sužinoti sausus mokslinio tyrimo duomenis.

Režisierei svarbūs ir visuomenėje įsigalėję stereotipai, ir ligą lydinčios stigmos, neleidžiančios pripažinti savo ligos, ieškoti ir priimti pagalbos: Paulius gydymosi ligoninėje faktą slepia nuo savo brolio, Justė net ir po bandymo nusižudyti neigia, kad serga, o kavinėje sutikta Pauliaus pažįstama padavėja džiugiai nustemba – sklandę gandai, kad jis guli „durnyne“, o žiūrėk – sveikas ir gyvas valgo kavinėje!

Iš tiesų galvoti (ir rašyti) apie „Išgyventi vasarą“ pakankamai sunku. Visų pirma dėl to, kad vien jau dėl pasakojamos istorijos ir režisierės pastangų sumažinti visuomenėje įsivyravusias neigiamas (gal net sumenkinančias sergantįjį?) nuostatas, tai, matyt, yra vienas tų filmų, kuriems lemta tęsti savo gyvenimą už kino ekranų. Ir už kino kalbos analizės – nes, nepaisant visko, kiek apmaudu, kad puikiai prasidėjusi tolygi dramaturginė linija ima trūkinėti ties Palanga (nors „Aš dar dainuosiu“ scena – neįkainojama), kad taip ir neišvydome vizito pas naująją gydytoją, kad apie Indrės ir Justės elgesio motyvus tegalime spėlioti, ir kad vargšės Danguolės funkcija tebuvo būti palikta degalinėje ir padavinėti vaistus.

Filmas tęsis realybėje kaip atpažinimas savęs ir kitų, kaip refleksijos, ieškojimai, klausimai, pokalbiai. Tęsis pagalbos kreipiniuose ir pastangose ją suteikti laiku.