Po premjeros. Skirtingų pasaulių „chemija“

Jau savo trumpametražiu filmu „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus”  Ernestas Jankauskas ir scenaristės Birutė Kapustinskaitė bei Gabija Siurbytė įrodė, kad geba įsijausti į vaiko psichologiją ją susiedami su dabarties aktualijomis. Į šiųmetį „Kino pavasarį“ trijulė sugrįžo su ilgametražiu filmu „Čia buvo Saša” – estetiškai kur kas santūresne ir dramaturgiškai „suvaldyta“ drama, kurioje jau atsisakoma grotesko ir kitokių vaikiškų „sukeistinimų“, pasakiškų akcentų. Tačiau ir naujausiame filme kūrėjai toliau plėtoja pamestinuko, nenorimo, atstumto vaiko  temą, tik šįkart dėmesį labiau koncentruodami į jaunos poros santykius. Pats režisierius, kaip tikras lietuviškasis Hirokazu Kore-eda sakė, kad filmu bando atsakyti  į klausimą, kas yra šeima, ar šeima gali būti žmonės, kurie nėra susiję kraujo ryšiu.

Filmo istorija kamerinė ir gana paprasta, dėliojama postmodernistiškai atsisakant linijinio pasakojimo. Trisdešimtmečiai Jurga (Gabija Siurbytė) ir Tomas (Valentinas Novopolskis) negali susilaukti vaikų, tad nusprendžia įsivaikinti mergaitę. Tačiau, kaip dažniausiai ir nutinka gyvenime, viskas susiklosto ne taip, kaip planuoji. Įsivelia klaida ir vietoje įsivaizduojamos idealios mergytės pirmajame susitikme potencialių įtėvių nekantriai laukia problemiškas, maištaujantis dvylikametis Saša (įsimintinas mažojo Marko Eimonto debiutas). Nors pora iš karto ima protestuoti, globos namų direktorei pavyksta įkalbėti Jurgą ir Tomą su berniuku praleisti bent dieną. Juk vaikas atsisakė net kelionės į pajūrį, kad galėtų su jais susitikti. Per šią dieną turime galimybę susipažinti su Tomu ir Jurga, mums leidžiama įsijausti į jų santykių ir gyvenimų pakilimus bei duobes, priartėti prie beglobio Sašos vidinių išgyvenimų ir pamatyti kaip gimsta empatija, užsimezga ryšys tarp dviejų skirtingų pasaulių.

Apie tokius filmus kaip „Čia buvo Saša” rašyti bene sudėtingiausia. Tarsi nėra prie ko prikibti. Istorija, nors ir su postmodernistiniais manevrais, dėliojama kruopščiai, neforsuojant. Dialogai gyvi, išties juntama „nugludinta“ scenaristės Birutės Kapustinskaitės ranka. Personažų psichologija, vidiniai konfliktai niuansuoti, skleidžiasi vis kitomis spalvomis, stebėti jų transformacijas išties įdomu. Tarp visų trijų pagrindinių aktorių yra „chemija“, jų kuriami vaidmenys kruopščiai apgalvoti ir gerai atlikti (beja, turiu prisipažinti, kad visada džiaugiuosi matydama Valentiną Novopolskį ekrane). Filmas tikrai taps puikia edukacine medžiaga arba, kaip premjeros metu sakė filmo kūrėjai, socialine platforma įvardinti, aptarti su įsivaikinimu susijusias problemas ir iššūkius, visuomenėje tarpstančius stereotipus. Jautresnius filmas veikiausiai sugraudins.  Visgi Jankausko filmui „Čia buvo Saša“, atrodo, trūksta oro. Tokį įspūdį kuria tiek filmo kameriškumas, užsidarymas vienos šeimos erdvėje, tiek vietomis atsirandantis vizualinis (operatorius Feliksas Abrukauskas) ir dramaturginis „plokštumas“. Pastarasis randasi tikriausiai dėl noro viską kuo aiškiau sudėlioti, nepaklaidinti žiūrovo siužetiniuose labirintuose. Dėl to „Čia buvo Saša“ net gali pavojingai priartėti prie patetitiško atviruko (tereikia prisiminti scenas prie tvenkinio ar, galų gale, finalinę sceną pievoje, nutviekstą saulėlydžio šviesos). Nors, žinoma, debiutas įvykęs ir „neprisvilęs“.