Po premjeros. Žmonės ir škurliai repo ritmu

Repas. Laukinis ir kartu šiek tiek komiškas atliekančiojo įsijautimu: į filmo pradžios kadrą su trenksmu įvažiuoja savo įtūžį repuojantis vairuotojas, vietoje fūros ar busiuko vairo labiau linkęs laikyti gitarą, bent menamą, o į jo mašinos priekinius langus lekia nevažiuojančiųjų keršto daiktai, ne menami. Ir tik nuožmus repas padės jam prasiirti per šiandieninį Europos peizažą, pro šitas pabėgėlių palapinių džiungles, ir necituosim, ką sumalti ar iškrušti grasina rečituojantis vairuotojas. Kontrastui – rami moteris motociklų išmaltame paplūdimy, tarytum karo lauke. Pabėgėlių prieglobsčio fone ji atsimena kitokį pajūrio peizažą, tik nesiskundžia ir negrasina. Bet kodėl? Kodėl prancūziškai, jei jie abu yra filmo „Second Hand“ personažai, o autoriai žadėjo pasakoti apie lietuvius secondhandininkus Anglijoje? Mįslė pradžiai.

Tas vairuojantis reperis – pirmas filmo personažas ir pirmas režisieriaus šypsnys, akies mirktelėjimas. Repo ritmu ir pasiutusiu personažu Arturas Jevdokimovas įveda į pirmą savo ilgametražį dokumentinį filmą ir tokį pasakojimo charakterį anonsuoja būsiant per visą „Second Hand“ seansą, už kurio ritmą atsakingas ir kompozitorius Jokūbas Tulaba. Negali atsikratyti įspūdžio, o ir kam jo kratytis, kad  repuoja jie visi – ne tik kompozitorius, bet ir pats režisierius su abiem operatoriais Vytautu Rimkevičium ir Eitvydu Doškum, jų filmuojami ramesni ar smarkesni herojai, kurių pasireiškimus Alina Stankevič montuoja staigiais kirčiais, blyksniais, kartais nurimdama – kai filmo istorija reikalauja sutelkti dėmesį, išsiaiškinti, o tada vėl lėkti tolyn. Ir lekiam repo ritmu paskui škurlių verslo didvyrius, kurie nesnaudžia. (Scenarijaus autoriai - Arturas Jevdokimovas, Arūnas Matelis, Ramunė Rakauskaitė, prodiuseriai – Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė, studija „Nominum“).

Jevdokimovo „Second Hand‘e“ dera ir tiriantis žvilgsnis, ir laisvos asmenybės raiška, kai gali mirktelėti, šėlti, ironizuoti bei repuoti ten, kur kitas įžiūrėtų dramas ar tragedijas. Taip, iš šito filmo gauni daug žinių apie dėvėtų drabužių labdarą Jungtinėje Karalystėje ir jos grimasas bei tamsiausius lietuvių vienas kitam kuriamus scenarijus. Viename jų – herojų puokštė it trileryje: ciniškai išnaudojamas vaikinukas, iš kurio atimti dokumentai; jam sumanęs padėti inteligentas, kurio pagalba – skambinti įstaigoms ir išgirsti absurdiškus valdininkų patarimus; skriaudikas ir apgavikas – „įmonės“ šeimininkas; geradaris verslo senbuvis, kuris išperka vaikinuko dokumentus ir jį patį iš priespaudos. Bet tai tik vienas, jautriai, išsamiai nufilmuotas epizodas, leidžiantis slapčia pabūti išpirkimo liudininkais. Vienas nuotykis iš daugelio, nutikusių per keturis filmo kūrybos metus.

Repo ritmas gena tolyn, per verslo geografiją, po kurią vedžioja anas geradaris, kurio darbas – vežti, nešti ir krauti maišus pilnus škurlių (jo žodis!). Tai Kęstas, savo verslo profesionalas, beveik profesorius. Filmo sėkmė priklauso ir nuo jo noro būti gidu filmuotojams. Gidu po dėvėtų rūbų konteinerius ir po savo darbo kasdienybę. Įdomus dalykas: žmogus pasakoja reikalo esmę, ne save rodo. Ir supranti, kad rūpi jam to darbo švara, netgi tautiečių reputacija, gal vardan to jis atiduoda savo žinias filmui, o filmo kontekstas sukuria jo – simpatiško, stipraus ir padoraus žmogaus – portretą. Rasti tokius žmones dokumentininkams padeda vadinamoji Dievo režisūra, ir Jevdokimovo kompanijai, suvokiančiai, kad daro filmą ne apie škurlius, o apie žmones, ji padėjo daug.

Kęstas yra aktyvus savo gyvenimo šeimininkas, o toks Stepas – kaip pasiseks, jo dienos ritmas priklauso nuo kažko kito. Pakvies – nueis, duos darbo – neatsisakys. Su visokais tipažais Jevdokimovo filmavimo grupė susidūrė, net ir tokiais, kurie užtrenkė duris, kadangi „menininkų nereikia“. Užtat kaip labai menininkų dėmesys tiko Sandrai, kurią pats režisierius po premjeros apibūdino kaip „tikrą deimantą“ – iš tiesų, tokia temperamentinga, be jokių kompleksų savo sielą ir siekius komentuojanti asmenybė dokumentininkams yra brangakmenis, kas supranta. Štai Sandra atplėšia kažkokio įrenginio skardą, šūkteli, kad pagaliau jos namuose bus šviežio oro, tačiau kas nutiks, jeigu ims lyti? Tada susivoki, kad visas tas bendravimo su Sandra fejerverkas vyksta rūsyje, o tai ir yra jos namai, kuriuose ji su įprastais lietuviams keiksmažodžiais-ištiktukais fantazuoja, kad savo žavesiu ir milžiniška, anot jos, siela norinti paimti visą pasaulį. Imk, Sandra, imk, ryžtingai ženk šaligatviu ir šokio ritmu kraipyk klubus klube. Kol nelyja. Tai nieko bendro su second hand, tai tiesiog tautinio oro gūsis filmui, kad pernelyg neįsijaustume į trilerius dugne, po kurį noriai ir smalsiai nardome paskui repuojančią Jevdušos kompaniją.

O tada filmo skliaustai užsidaro, nes vėl Prancūzijos šiaurė, vėl motociklininkas nykiai malasi po papilkėjusį paplūdimio smėlį palei pabėgėlių stovyklą, vėl pradžioje matyta moteris, tik šįkart ji – prancūziškoje second hand parduotuvėje, nes drabužių reikia jos svečiams. Filmas tos moters nesureikšmina, net ypatingai neišskiria, tik titruose įrašys vardą – Brigitte, bet jos unikalumą spėji pajusti: apie pabėgėlius, užklydusius į jos namus, ji kalba tarytum apie savo vaikus ir anūkus, kuriais nuoširdžiai pasirūpins. Tolerantiškas žmogus atrodo šitaip. Tokių būna! Ir toks žmogus dokumentininkams taip pat brangakmenis. Ne vien jiems.

Kuo čia, sakytum, dėtas Europos peizažas su pabėgėlių džiunglėm Prancūzijos šiaurinėje pakrantėje, nuo kurios plaukiama Jungtinės Karalystės link? Kam juodas nerimo ir neapykantos motyvas prie lietuviško škurlių verslo? Kam tie filmo skliaustai? O tam. Juk po begaliniai ilgo filmo pradžios kadro, kuriame žvilgsniu čiuožiame, skriejame, riedame palei bekraštę šiurpaus skurdo pabėgėlių stovyklą, po trumpos kelionės laivu atsiduriame ten, kur tų stovyklų čiabuviai svajoja atsidurti: Karalystėje. Geografija pasikeitė, bet nereikia jokio žodinio paaiškinimo, kad kameros, taigi ir paties filmo žvilgsnis iš išorės patenka vidun – tegu ne pabėgėlių nualintame Kalė mieste, o respektabilioje Anglijoje, betgi ten pabėgėlių, visuomenės pakraščių vaidmuo atitekęs kone į vergiją patekusiam Dainiui, uoliai besidarbuojančiam Kęstui, kartais kam nors reikalingam Stepui, milžiniškos sielos Sandrai... Tegu jie gyvena ne palapinėse, bet filmo komentaras vienaprasmis.

O filmo žvaigždė Sandra gauna pasireikšti finaliniame – saldžiausiame – kadre, linkinčiame saugiai nusileisti svajonių karalystėje. Bet atminty po seanso vis tiek skamba repas. Nuožmus, laukinis, ironiškas.