Paulius Markevičius: vaidmuo sustiprino atjautą

Ieva Šukytė
2019 kovo 31 d.

Paulius Markevičius vaidina teatre ir kine, režisuoja spektaklius, groja ansamblyje, o neseniai su scenografe Barbora Šulniūte pristatė performatyvų įvykį „Analizuojant žvėrį“. Šiuo metu Pauliaus darbą galima pamatyti režisierės Marijos Kavtaradzės debiutiniame vaidybiniame filme „Išgyventi vasarą“, dalyvaujančiame Vilniaus tarptautinio kino festivalio konkursinėje programoje „Europos debiutai“. Nuo balandžio 19 d. filmas bus rodomas kino teatruose. Šiame kelio filme, kartu su aktorėmis Gelmine Glemžaite ir Indre Patkauskaite, Paulius vaidina maniakine depresija sergantį jaunuolį, kartu su kitomis dviem veikėjomis keliaujantį į Palangoje esančią sanatoriją. Susitikome su aktoriumi pasikalbėti apie jo sukurtą vaidmenį, darbą teatre ir norą kurti pačiam.

Vaidini teatre ir kine. Kas anksčiau atsirado tavo gyvenime – kinas ar teatras?

Gyvenime tai tikriausiai kinas, per televizorių. Bet kaip praktika – teatras, atsiradęs netyčia, teatro mokykloje. Niekada apie tai rimtai negalvojau. Būna, kad chebra jau 6-oje klasėje žino, kad vaidins ar režisuos. Aš užsiminėjau sporto šaka, kurios sezonas – vasara. Žiemą nebuvo, ką veikti. Keli draugai nuėjo į teatrą. Galvoju, nu, gal ir aš pažiūrėsiu. Taip ir likau. Baigėsi žiema, reikia eiti sportuoti, ir nusprendžiau, kad nebenoriu. Tai idėjiškai viskas prasidėjo nuo teatro.

O kokia tai buvo sporto šaka?

Irklavimas. Man niekada ten per daug nesisekė. Bet kai jauti, kad tai tavo dalykas, daugiau nieko nereikia.

Dar irkluoji?

Dabar, deja, ne. Vilniuje yra bazė, yra valčių, yra upė. Sėsk ir trauk.

Netraukia?

Traukia beprotiškai. Aš kitoje upės pusėje nuo centro gyvenu, tai vis namo tenka grįžti per upę. Kiekvieną kartą žiūriu ilgesingai.

O dabar kam labiau skiri pirmenybę - teatrui ar kinui, o gal tiesiog renkiesi gerą projektą?

Vienareikšmiškai svarbiausia – idėja. Idėja ir laikas. Dabar jau ir laikas. Būna, kas nors paskambina ir sako: „Labas, aš iš ten ir ten. Norim daryti filmą apie tą ir tą.“ Sakau: „Stop, stop. Kada darom?“. Pažiūrim kada ir darom. Bet ar tai teatras, ar kinas, kol kas nerūšiuoju.

Studijų laikais vaidinai Marijos Kavtaradzės trumpametražiuose filmuose „Man dvim keli“ ir „Iglu“. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas?

Bendradarbiavimas prasidėjo dar prieš šituos du - filme „Normalūs žmonės nesisprogdina“. Mes ten vaidinom dviese su Julija Steponaityte. O su Marija susipažinome mokykloje, teatro būrelyje. Jis vadinosi „Forumo teatras“, paskui į tą pačią akademiją įstojom. Nuo pat pažinties pradžios labai pasitikėjau Marija. 

 

Filme „Išgyventi vasarą“ tavo veikėjas vardu Paulius. Ar nebuvo sunku atskirti Paulių nuo Pauliaus?

Jeigu nesumeluosiu, tai visuose Marijos filmuose buvau Paulius. O sunku nebuvo. Nebent filmavimo aikštelėje, kitiems. Vieni kvietė personažą, o tuo metu ateidavau aš, arba kviesdavo mane, o ateidavo personažas.

O sunku „išeiti iš vaidmens“? Aktoriai neretai sako, kad labai ilgai po sunkaus spektaklio negali atsikratyti personažo.

Aišku, sunku. Užima laiko.

O sunkiau „atsikratyti“ teatre ar kine sukurto vaidmens?

Labai priklauso nuo vaidmens. Pavyzdžiui, filmavausi viename filme, kuriame turėjau tik vieną sceną. Atvažiavau, aprengė mane vokiečių kareivio rūbais, veiksmas vyko dideliame gulage. Aš atsivedu šunį, išsirenku seniausią žmogų, klupdau ant kelių ir klausiu, kas suvalgė visą duoną, tada šaunu jam į galvą. Mes ilgai repetavome ir aš nemačiau, kaip jam po kepure įdeda išaunantį squibą, ir mes toliau filmuojam. Galvoju, gerai, viskas tvarkoje. Užsitaisau ginklą, šaukiu ant jo, kiek galiu, ir staiga jo galva išsitaško į gabalus ir jis krenta ant žemės. Man prireikė ilgo laiko tarpo, kad ir po tokios mažytės vienos scenos atgaučiau vidinį, emocinį stuburą.

Iš tiesų labai priklauso nuo to, ką ir su kuo vaidini, kokia kompanija, kiek iš tavęs jėgų reikalauja vaidmuo. Negali atskirti, kad teatre vienaip, o kine kitaip. Neturiu tokios didelės patirties, jog galėčiau lyginti. Aišku, teatras gal yra konkretaus vakaro dalykas. Ruošiesi visą dieną, vakare atlieki vaidmenį, po to išsimiegi ir viskas eina toliau. O kine daug naktų miegi su ta pačia mintimi, ta pačia emocija. Laikas išsitęsia.

„Išgyventi vasaros“ atveju, manau, būtų užėmę daug laiko gražiuoju su Pauliumi atsisveikinti, paspausti vienas kitam rankas, bet kai baigėm filmuoti, iškart prasidėjo teatro sezonas. Reikėjo labai greitai save suimti ir šokti į kitas kelnes. Buvo pagreitintas išėjimo procesas.

O „Išgyventi vasarą“ filmavote chronologiškai, ar pradėjote nuo pabaigos ir tada ėmėtės kitų scenų?

Didžiąją dalį nufilmavome vientisai. Bet filmą būtent taip ir pradėjau. Atvažiavau į pirmą pamainą ir filmavom finalinę sceną. Ir, galvoju, protingai Marija padarė. Ji daug dalykų labai gerai apgalvojo. Vienas iš jų - ir šis sprendimas su paskutine scena, filmuoti ją iš pradžių. Nes po filmo galvojau, kad visai kitaip būčiau daręs, ir tai būtų buvę blogai.

Filme Paulius serga maniakine depresija arba kitaip vadinamu bipoliniu sutrikimu. Kiek apie šią ligą žinojai prieš filmą? Gal teko bendrauti su žmonėmis, kurie ja serga?

Apie ligą žinojau mažai. Žinojau, kad tokia yra. Gal ją net šiek tiek idealizavau, prisiskaitęs įvairiausių dokumentinių faktų apie dailininkus, dainininkus, mokslininkus, kurie tokius įvairiausius dalykus „išdirbinėdavo“. Atrodė, kad gaunamas kažkoks palaiminimas turėti, galėti daugiau už kitus. Bet tas „daugiau“ ir kainuoja dvigubai daugiau „tamsiosios mėnulio pusės“. Tai gal iš tos idealistinės pusės su tema buvau susipažinęs. Marija mane įvedė į temą. Davė man skaityti daug literatūros, apie tai daug šnekėjomės. O artimųjų rate su šiuo sutrikimu nesu susidūręs.

O konsultavaisi su psichologais, kitais specialistais, kad galėtum geriau perprasti savo vaidmenį? Ar pasikliovei literatūra?

Pasiklioviau Marija. Klausiau, kaip ji įsivaizduoja, kaip viskas turėtų būti. Tada siūlydavau jai, kaip tai galėtų atrodyti. Ji sakydavo – šitaip.

Turėjote daug laiko pasiruošimui?

Turėjome ganėtinai ilgą ir patogų pasiruošimo laiką. Susitikdavome, scenarijų aptardavome, arba tiesiog patį personažą; detales aptardavome, scenas pasibandydavome, daug diskutuodavome. Marija mums labai dosniai atseikėjo ir laiko, ir dėmesio pasiruošimui.

Man, ko gero, viena jautriausių filmo scenų yra Pauliaus atliekama „Hiperbolės“ daina „Aš dar dainuosiu“. Kaip ruošeisi šiai scenai, kurioje, atrodo, yra tiek daug vilties. Ir viso filmo metu tavo veikėjas yra tas, kuris jos suteikia kitiems.

Galbūt tikrai, atseikėdamas kitiems, užmiršti save. Pauliui, tai, atrodo, tinka. Galbūt mūsų išvažiavimas į Palangą, tų scenų filmavimas buvo kupinas vilties. Dirbome, ir mūsų filmavimo laikas jau ėjo į pabaigą. Gal visas patirtas krūvis padėjo. Vėlgi, manau, tai buvo geras Marijos sprendimas. Nors bandėm tą sceną be dainavimo, kuris man buvo labai sudėtingas, stengiausi visaip išsukti, sakiau, kad gal kitaip darom šią sceną, gal nereikia dainavimo...

Bet studijų metu juk turėjote dainavimo pamokas?

Taip, daug ir įvairių. Bet man labiau už balsą kiti instrumentai patinka. Kelionė į Palangą, sugrįžimas namo, į pažįstamas vietas, savo mokyklos draugų sutikimas, Paulių veikia gerai, kaip būna grįžtant į gimtinę. Bet į ją jis grįžta po tam tikro gyvenimo mūšio. Ir Pauliaus atveju, turbūt - po pralaimėto.

Lietuvoje vis daugiau pradedama atvirauti ir kalbėti apie depresiją, bet bipolinis sutrikimas ir kitos psichinės ligos vis dar lieka užribyje. Net ir apie savižudybes labiau kalbama pasitelkiant statistiką nei klausiant ir kalbantis apie tai, kodėl žmonės žudosi, arba kaip to išvengti. Kaip manai, ar filmas paskatins žmones kalbėtis?

Iš tikrųjų, įdomus dalykas yra statistika; kai tau pasako, kad nusižudė 30 tūkst. žmonių, tu pagalvoji – koks didelis skaičius. Kai šalia tavęs esantis žmogus pasako, kad bandė nusižudyti ir nebenori gyventi, tai veikia kitaip. Bijai dar labiau. Gal tais skaičiais drąsiau ir mėtomasi, kai jie ne taip paveikia, nes ką tie tūkstančiai reiškia, 30 ar 300 – daug. Ta tiesioginė emocinė informacija, kai kažkas pasako, kad serga, iššaukia visuomenėje, pirmiausia, atsitraukimo reakciją. Nes žmonės lygiai taip pat bijo. Jie nežino, kas tai yra. Kalbėjimas turėtų vykti ne tik tarp žmonių, kurie sakosi turintys problemų, o skatinti visapusį knibždėjimą. Žmonės iš nežinojimo atsitraukia. Kad jie žinotų, kaip reaguoti, to kalbėjimo išties ir norisi.

Ar pasiėmei ką nors iš Pauliaus? Galbūt kitaip pradėjai žiūrėti į žmones, turinčius tokius sutrikimus?

Filmas yra fikcija, kurtas pagal faktus. Daug laiko praleidau su faktais, su žmogaus specifika, tyrinėdamas, ką jis išgyvena. Ir galbūt tai sustiprino suvokimą. Iki tol galvojau: tau būna blogai, man irgi būna blogai. Tiesiog jauti, kai tam blogumui gali pasiduoti, ir kažkada jis tave nugali. Nebegali, nes nuo tavęs tai visiškai nepriklauso. Esi veikiamas nekontroliuojamos jėgos. Man šis vaidmuo sustiprino atjautą kitam, dėmesingumą. Jeigu žmogui reikia pagalbos, reikia būti šalia. Nereikia net nieko žinoti, mokėti, tiesiog - būti šalia.

Teatre ne tik vaidini, bet ir režisuoji. Kas tave paskatino pereiti prie režisūros?

Galvoju, kad tikriausiai mama paskatino. Ji vaikystėje man skaitė daug pasakų ir tai vis dar veikia. Prie to prisidėjo ir teatro mokytojas. Man visada labai patiko išgalvoti dalykus, galbūt net labiau nei juos daryti. Per šešių metų vaidybos studijų, jų viduryje kažkaip pradėjau krypti link režisūros.

Nesinorėjo stoti į teatro režisūros studijas?

Buvo tokių minčių. Labai norėjau išvažiuoti. Buvau susiradęs dvi įdomias studijų kryptis Belgijoje ir Paryžiuje, bet dabar labai džiaugiuosi, kad to nepadariau. Režisūros mokykla, man atrodo, niekada nesibaigia. Kaip režisierius, studijavau aktorystę, ir žinau, kaip mąsto, ko nori aktorius. Studijuodamas mokiausi teatro analizės, meno istorijos, filosofijos, estetikos. Praktikoje turiu galimybę studijuoti aktorių tarsi „iš kitos pusės“. Manau, tai tęsis.

Ar norėtum režisuoti kine?

Norėti, tai labai norėčiau, bet negalėčiau.

Manai, kad nesuvaldytum komandos, ar tiesiog kita specifika?

Specifika. Tu turi išmanyti objektyvą, kamerą: kaip ji jaučia, kaip ji gali judėti, ką ji gali perteikti, kaip veikia šviesa. Tai visai kitas dalykas. Net ir žmogus veikia visai kitaip.

Režisuoji spektaklius Rusnės Kregždaitės ir Lorianos Kilaitės įkurtoje Meno ir mokslo laboratorijoje. Kaip ten atsiradai? Norėjosi patyrinėti, kaip menas veikia mokslą ar atvirkščiai?

Pirmiausia, kai mane pakvietė sukurti pirmą spektaklį, tai labiausiai patiko nežinomybė, rizika ir eksperimentas. Šiame projekte buvo kur išeiti iš standarto. Tada pradėjome tyrinėti, kas yra mokslas, kas yra menas, ieškoti atspirties taškų.

Kovo 8 d. kartu su scenografe Barbora Šulniūte pristatei performatyvų įvykį „Analizuojant žvėrį“. Kaip kilo ši idėja?

Vieną vakarą su Barbora susitikome mieste išgerti kavos, nusileidome prie Žaliojo tilto, žiūrėjome į upę ir tiesiog pradėjome galvoti. Tuo metu buvom „užsikasę“ su klasikos pastatymais. Supratome, kad tai ne mūsų vieta. Nei mes tai galim, nei mums tai įdomu. Mus šaukė kažkas kita, ir pradėjome kalbėtis apie formą, įspūdį, jausmą. Tada sugalvojome, kad reikia pakeliauti po Lietuvą, pasižiūrėti, koks gyvenimas verda, ką galime sutikti gamtoje, žmonėse. Iš tų patirčių kelionėse išsivystė aiški idėja, ką mes norime daryti.

Su šiuo įvykiu priartėji prie šiuolaikinio performatyvaus meno.

Kol kas viskas krypsta ta linkme. Aš kažkaip labai bijau save įstatyti į vienus rėmus. Dabar aš repetuoju teatre ir šalia aktorių jaučiuosi šiek tiek svetimas. Aš nepadaryčiau dalykų, kuriuos jie padaro. Taip pat savęs nepavadinčiau teatro režisieriumi, nes yra režisieriai, kurie supranta, kaip veikia teatro režisūra. Man gal įdomiau performansai, happeningai. Juose asimiliuojasi ir persilieja įvairios formos, medijos.

Šis performatyvus įvykis buvo vienkartinis pasirodymas ar dar planuojate kada nors jį parodyti?

Dabar dirbame ir dedam visas pastangas, kad dar būtų parodytas.

Su Barbora dalyvavote „Eksperimentuose“, kurie rengdavo koncertus prie Neries upės.

Mes turime audiovizualinį ansamblį. Barbora groja projekcijomis. Aš su Gabrieliumi Zapalskiu - sintezatoriais. Ir visa tai vadinasi „Perkūno oželis“. Mes susirenkam vakarais ir grojam. O retsykiais išlendam kur nors garsiai patriukšmauti. Mus ten pakvietė, labai apsidžiaugėm.

 

Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka, kadrai iš režisierės Marijos Kavtaradzės filmo "Išgyventi vasarą".  

Komentarai