Rugilė Barzdžiukaitė: į filmą įėjome kaip į tyrimą

Rugilės Barzdžiukaitės kartu su Dovydu Korba kurtas dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“ šiais metais uždarys Vilniaus tarptautinį kino festivalį „Kino pavasaris“ ir Lietuvos kino teatrus pasieks jau nuo šio penktadienio, balandžio 5 d. Pasaulinė filmo premjera įvyko Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame filmo kūrėjai buvo apdovanoti „First Feature Swatch Art Peace Hotel Award“. Apie kormoranų poveikį Juodkrantės miškams kalbantis filmas, atsigręžia ne į paukščius, bet juos lankančius turistus, aprėpdamas platesnes temas nei vien ekologiją ar gamtosaugą. Kino ir teatro režisierė šiuo metu ne tik pristatys savo debiutinį ilgametražį Lietuvos publikai, bet ir kartu su Vaiva Grainyte ir Lina Lapelyte šiais metais atstovaus šalį Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje - pristatys operą-performansą „Saulė ir jūra“, atsigręžiantį į šiuo metu aktualius antropoceninius klausimus.

Filme „Rūgštus miškas“ įamžini lankytojų pirmas reakcijas pamačius kormoranų buveinę. Kaip pati jauteisi pirmą kartą įžengusi į stebėjimo aikštelę?

Pirmą kartą ten lankiausi prieš daugiau nei 10 metų. Prisimenu, buvo vidurvasaris ir aplink sklandė labai stiprus kormoranų išmatų kvapas. Šiek tiek apokaliptinis potyris. Mes per daug ten neužtrukome. Tuo metu man nebuvo kilusi inspiracija kurti apie tai filmą, nors vaizdinys išliko galvoje. Beje, turistų aikštelė tada buvo kitoje vietoje ir turėjo stogą.  Filmuoti čia grįžome tik praėjus kokiems 6–7 metams po pirmojo apsilankymo. Mums labai pasisekė, nes pasikeitė aikštelės vieta. Kadangi kormoranai plinta ir kraustosi toliau, senosios aikštelės vietoje jų nebesimatė. Naująją aikštelę pastatė be stogo, tai ir leido mums į turistus pažvelgti iš viršaus.

Jeigu iš pradžių net neketinai kurti apie tai filmo, tai kodėl vis dėlto sugrįžai prie šios temos?

Studijavau kino dokumentiką Londone Goldsmiths universitete ir ieškojau baigiamajam magistriniam darbui temos. Pirminė idėja kilo bebendraujant su tėčiu. Pamenu, jis kažkokiame kontekste užsiminė apie kormoranus. Mane inspiravo vaizdinys, kuomet kormoranai pavasarį yra baidomi fejerverkais, kurie dažniausiai visiems asocijuojasi su švente, o čia jie naudojami kaip tam tikra genocido forma. Paukščiai yra baidomi nuo kiaušinių. Kiaušiniai atšąla ir nebeišsirita jaunikliai. Tokia yra populiacijos kontrolė, siekiant sustabdyti kormoranų plitimą į sengirę. Šis vaizdinys man sukėlė daug asociacijų su socialiniais, istoriniais, politiniais kontekstais.

Filme viena moteris mini, kad balti paukščiai – kirai ir žuvėdros lygiai taip pat medžioja žuvis, tačiau dėl jų grožio žmonės ne pyksta, o jais gėrisi. O kormoranus siekia išnaikinti.

Taip. Tik šiuo atveju atsiranda dar daugiau prieštaravimų. Juodkrantėje yra šimtametės pušys, kurios krenta dėl kormoranų išmatų. Todėl miškininkai vadovaujasi objektyviomis priežastimis, kodėl su jais kovoja.

Filme žmones stebite iš paukščio skrydžio, tarsi juos stebėtų patys paukščiai. Ar tokį filmavimo sprendimą priėmei iš pat pradžių?

Pamenu, kad pirmąkart ten nuvykus tyrimui buvo ankstyvas pavasaris, dar laikėsi sniegas. Atrodė, kad gali būti sunku „atrakinti temą“. Nenorėjau kurti dokumentikos apie gamtą. Mane domino konceptualios sąsajos su kitais naratyvais. Kai stebėdama paukščių migraciją pamačiau, kad kolonijoje vyksta dar intensyvesnė žmonių migracija – pradėjo aiškėti filmo forma. Turistų apžvalgos aikštelėje pamatome iš įvairių pasaulio šalių trumpam užsukančius turistus. Galvojant, iš kurio rakurso juos stebėti, paukščio perspektyva lyg pati natūraliai pasisiūlė. Tuomet iškilo visa lavina techninių klausimų, kaip tai įgyvendinti: kaip patekti į sausų medžių viršūnes, su kokiomis kameromis filmuoti ir t.t.

Kaip vyko filmavimo procesas? Ar pasiklausdavote turistų leidimo juos filmuoti?

Mes filmavome juos iš aukštai, iš toli, jų veidai filme nėra identifikuojami. Niekada neslėpėme kameros. Žinoma, visada buvome netoliese, atsakydavome į klausimus, ką čia veikiame, ką tos kameros įrašinėja. Dauguma galvodavo, kad taip yra saugomas miškas, kad už aptvaro niekas kojos nekeltų. Kai kurie turistai pamatydavo, kaip Dovydas lipa į medį arba išsigąsdavo manęs, su kamera išlendančios iš brūzgynų. Geriausi įrašai tie, kuomet turistai nereflektuoja kameros.

Panašiai vyksta ir su fotografija, kai nežinai, kad tave fotografuoja, neužsidedi ant veido kaukės, esi natūraliausioje būsenoje.

Kita vertus, viena iš sėkmingų scenų, kur kalbama apie Hitlerio bunkerį, buvo nufilmuota, kai aš buvau medyje. Pradėjo lyti, mes turėjom išjungti kamerą ir garso techniką, kad jos nesugadintume. Aš lipdavau į žemesnius, o Dovydas jau į pačius aukščiausius medžius. Aš buvau pusiaukelėje ant įstrižo medžio, buvo slidu ir matau, kad ateina turistai. Suprantu, kad visgi reikia juos nufilmuoti, nes lietuje visai kita atmosfera, filmui tai bus naudinga. Taigi, aš tupiu ant medžio visai netoli aikštelės, tik nusisukusi į mišką. Girdžiu, kaip turistai mane atsargiai aptarinėja, šnabždasi. O aš apsimetu, kad kontempliuoju gamtą ir tiek, nežiūriu į juos. Netrukus jie mane pamiršta ir per lietaus triukšmą išgirstu neįtikėtiną istoriją, kuri vėliau pateks į filmą. Tai tas žinojimas tam tikrose situacijose gali ir nesugadinti sumanymo.

Kiek laiko truko filmavimo procesas?

Prieš 5 metus nufilmavome 17 min. trumpo metro filmą, kuris buvo mano diplominis darbas. Jo pagrindinis naratyvas buvo apie galios santykį tarp paukščių, medžių ir žmonių. Nujaučiau, kad iš šio siužetinio kamieno gali išaugti naujos šakos. Nors kai užsimindavau apie tai kažkam, kas matė trumpą versiją, nesuprasdavo: juk kūrinys jau gerai veikia kaip trumpo metro filmas, ką čia dar pridursi. Bet vis tiek tęsėme darbus, galiausiai projektas buvo gerai priimtas keliuose tarptautiniuose industrijos renginiuose, gavome Lietuvos kino centro paramą. Mes oficialiai sakome, kad filmavome tris pavasarius. Bet viskas tęsėsi dar ilgiau. Lygiagrečiai vyko filmo montavimas, virė ir kiti darbai kitose raiškose. Net jau turint be proto daug medžiagos ir filmo montažinį stuburą, vis pasimatydavo, kad dar kažko trūksta, vykdavome papildomai kažką nufilmuoti.

Kiek trumpo metro medžiagos liko ilgametražiame filme?

Nemažai. Iš turistų yra likusi gal pusė to, kas buvo trumpame filme. Bet galutinėje versijoje yra gal 3–4 kartus daugiau dialogų. Ankstesnio filmo struktūra buvo panaši, tik gal labiau koncentravomės į ekologinį trikampį, paliekant galimą asociacijų tinklą atvirą ir mažiau artikuliuotą nei yra dabar.

Filme Juodkrantėje besilankantys turistai aptarinėja kormoranus ir jų įtaką vietinei aplinkai. Vieni norėtų juos iššaudyti, kiti mano, kad tai natūralus gamtos procesas. Kokia yra tavo pačios pozicija?

Kuriant filmą, norėjosi į jį įeiti kaip į tyrimą. Neslėpsiu, kad pirminė inspiracija buvo susijusi su empatija paukščiams. O toliau buvo įdomu aiškintis, klausytis tų, kurie labai gailisi kitos pusės – medžių. Mes tyrimą atlikome ne tik stebėdami turistus, bet ir apklausdami mokslininkus, miškininkus, perskaitėme daug tekstų. Susidarėme nuomonę iš įvairių šio reiškinio kampų. Ta medžiaga į filmą nepateko tiesiogine prasme, bet mus inspiravo.

Filmą kūrei kartu su Dovydu Korba. Kaip sekėsi dalintis darbus?

Turbūt galima pasakyti, kad aš sugalvojau idėją, režissavau filmą, turėjau vizualių sprendimų viziją, o Dovydas buvo tas žmogus, kuris net šiek tiek rizikavo gyvybe, kad filmas įvyktų. Aišku, tai „pamatuota“ rizika, bet būdavo, kad kamerą jis tvirtindavo kurio nors braškančio medžio viršūnėje, kurio po metų jau nebebūdavo. Dovydas turėjo įgyvendinti ir daug kūrybinių užduočių, viena iš jų labai svarbi filmui – garsas. Dovydas pasiūlė filmo pavadinimą. Montažo metu man buvo labai svarbi jo nuomonė. Dovydas nuolat aptardavo pamatytą medžiagą.

Filmą montavau pati ir tai buvo itin įdomus antropologinis tyrimas. Bet kol tie šimtai valandų susivedė į sklandų pasakojimą, ilgai juokinau aplinkinius vis sakydama, kad dar montuoju. Arba dar geriau – vykstu pafilmuoti.

„Rūgštaus miško“ premjera įvyko Lokarno kino festivalyje, kur filmas laimėjo „First Feature Swatch Art Peace Hotel Award“ ir jau aplankė kitus užsienio festivalius. Kaip žiūrovai priėmė tavo filmą? Galbūt skirtingose šalyse žmonės reaguoja kitaip?

Man atrodo, nebuvo taip, kad festivalių lankytojai stebintų neigiama prasme. Jų refleksijos paprastai gan panašios, bet kartais ir labai netikėtos. Pradžioje dar likdavau su žiūrovais salėje iš smalsumo, norėdama pajausti žiūrovų reakcijas. Visur tam tikrose filmo vietose griaudėja juokas, jos universalios. Diskusijos po peržiūrų intensyviausios buvo Vašingtone, Graikijoje, Suomijoje. Nežinau, ar ten žiūrovus labai gerai paruošia patys festivaliai, ar tiesiog jiems būdingesnis smalsumas, ekspresyvumas. Pavyzdžiui, Nacionalinėje Vašingtono galerijoje, kur prieš savaitę pristačiau filmą, buvo neįtikėtina labai ekstravertiškų, drąsių žmonių koncentracija. Tokių, kurie ieško kitokio kino, yra tos vietos užauginti žiūrovai. Buvo labai įdomi, netikėta ir ilga diskusija. Graikijoje nei vienoje peržiūroje moderatoriai neuždavė nei vieno klausimo, nes publika buvo labai aktyvi. Nežinau, kaip bus Lietuvoje. Pas mus tai nėra labai įprasta, aš ir pati anksčiau nedaug klausinėdavau.

Aplinkosaugos ir antropoceninius klausimus tyrinėji ne tik dokumentiniame filme, bet ir Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje Lietuvą atstovausiančioje operoje-performanse „Saulė ir jūra“, kurį kūrei su Vaiva Grainyte ir Lina Lapelyte. Kiek šie klausimai tau yra svarbūs tavo kūryboje?

Tai yra aktualios, ore tvyrančios temos. Bet tuo pačiu tai ir tam tikras sutapimas, nes tai nebuvo sprendimai, kylantys turint ryškias aktyvistines pozicijas. „Rūgštų mišką“ aš pradėjau gerokai anksčiau nei „Saulę ir jūrą“. Kai pradėjome galvoti apie naują operą, rakursas iš viršaus, kuriuo žiūrovai stebi performansą, manau, buvo inspiruotas filmo atradimų. Vienas kūrinys turėjo įtakos kitam. Ar bus tokių ryškių antropoceno atgarsių kitame darbe, dar nesu tikra.

Gal galėtum plačiau papasakoti, apie ką yra jūsų naujausia opera, kurią išvysime Bienalėje?

Tai kūrinys apie nerūpestingą atostogų paplūdimio paveikslą, žemės nuovargį ir vis karštėjančią saulę. Iš pirmo žvilgsnio žmonės tiesiog guli ir deginasi, valgo aptirpusius sumuštinius, stato smėlio pilis, dainuoja apie savo rutiną, rūpesčius ir meilę. Jų solo numeriai perauga į chorus, kuriuose vietą atranda medūzos, lėktuvai, plastikiniai maišeliai ir t.t. Opera gali pasirodyti apie nieką, ji vystosi labai lengvai, bet tame lengvume skleidžiasi pabaigos nuojauta – ne tik žmogaus kūno, bet ir žemės, kaip didesnio mūsų visų kūno, laikinumas.

Su V. Grainyte ir L. Lapelyte kartu dirbai prie ankstesnės operos „Geros dienos!“ Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas?

Mes esame geros draugės, tai galbūt todėl ir prasidėjo. Jautėme norą kartu bendradarbiauti. Vaiva su Lina jau buvo užmezgusios pirminę idėją ir pakvietė mane režisuoti. Aš kiek dvejojau, nes kaip tik jaučiau palengvėjimą priėmusi sprendimą kurti ne teatre, o kine. Kai Vaiva atsiuntė žinutę su kvietimu prisijungti prie sumanymo, filmavau Pietų Afrikoje. Sutikau pirmiausia dėl geros kompanijos ir, taip susiklostė, kad scenos raiška kelis metus buvo tapusi dominante. Kadangi sėkmingai susiklostė pirmas bendradarbiavimas, buvo natūralu dirbti kartu ir toliau. Tačiau mes nevadiname savęs jokia grupe ar trupe. Mes neturime viena kitai ilgalaikėje perspektyvoje jokių įsipareigojimų. Jeigu kyla idėja ir jai reikia visų mūsų trijų, tai mes ir susitelkiame. Kol kas sukūrėme tik du darbus kartu, kiekviena turime savo solines sritis, kuriose intensyviai veikiame.

Operą-performansą pirmą kartą pristatėte Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“. Ar jau tada galvojote, kad norėtumėte šį kūrinį pristatyti Šiuolaikinio meno Venecijos bienalėje, ar galbūt kas nors jums pasiūlė į ją „aplikuoti“?

Taip, manėm, kad jis gali būti aktualus meno kontekstuose ir Venecijos bienalė atrodė kaip geras planas. „Sirenos“ yra teatro festivalis, bet jau tada mes rodėme šį kūrinį Nacionalinėje dailės galerijoje. Pats darbas – tai tarsi instaliacija su gyvais žmonėmis. Šią operą, kaip ir filmą, prodiusavome per savo pačių įsteigtą viešąją įstaigą „Neon Realism“, bet Venecijos bienalė turi savo taisykles. Paraiškas galima teikti nuo parodų organizavimo praktiką turinčios institucijos. Ir laimė! Pasiūlėme bendradarbiauti Nidos meno kolonijos direktorei Rasai Antanavičiūtei, taip pat Serpentine galerijos Londone kuratorei Luciai Petroiusti. Turime labai stiprią tarptautinę komandą ir labai daug iššūkių.

Šis jūsų bendras kūrinys skiriasi nuo kitų anksčiau Bienalėje dalyvavusių darbų. „Saulė ir jūra“ bus gyvas, nuolatiniame procese esantis kūrinys. Su kokiais iššūkiais susidūrėte ruošiant šį projektą pusę metų trunkančiam renginiui?

Didžiausia dilema yra biudžeto nepakankamumas. Pagrindinį finansavimą mes gavome iš Lietuvos kultūros tarybos, taip pat dalį iš privačių rėmėjų. Mes, atrodo, turime pakankamai pinigų paplūdimio įrengimui, bet užpildyti jį gyvybe ir palaikyti tam tikrą laiko tarpą, tai – didžiausias iššūkis. Dabar miestai pasipuošę reklamomis, kuriose žymūs sportininkai sako „Ir menui reikia sirgalių“. Jie kviečia savo sirgalius palaikyti Lietuvą meno olimpiadoje. Tikimės, kad taip pavyks surinkti bent didžiąją dalį trūkstamų lėšų Lietuvos paviljonui Venecijos meno bienalėje.

Kūriniui rinkotės profesionalius dainininkus ar tiesiog bet kokį muzikinį išsilavinimą turinčius asmenis?

Beveik visi yra profesionalūs dainininkai, bet labai skirtingų mokyklų ir stilių atstovai. Nuo populiarios muzikos dainininkų iki operos solistų. Venecijoje mes maišysime lietuvių komandą su italais. Tikimės, kad visos bienalės metu kiekvieną šeštadienį vyks gyvi pasirodymai, kitomis dienomis paplūdimys veiks kaip instaliacija.

Nuotraukos autorius - Aris Rammos (Salonikų dokumentinio kino festivalis); filmo "Rūgštus miškas" kadrai.

Sutelktinio finansavimo kampanija „Ir menui reikia sirgalių" www.menoolimpiada.lt