Kino teatre. Smulkiakalbė planeta

Rūta Birštonaitė
2019 balandžio 9 d.

Filme „Rūgštus miškas“ Rugilė Barzdžiukaitė saviesiems personažams – Juodkrantės sengirės lankytojams – suteikė sceną, kurioje jie patys apie tai nenutuokdami suvaidino neįpareigojantį pokalbį apie viską ir nieką, stebimi ne tik kažkur medyje įsitaisiusios režisierės, bet ir šios vietos šeimininko jo didenybės kormorano.

Taip, „Rūgštus miškas“ – vienas tų dokumentinių filmų, kuriuose kamera patyliukais seka eilinio žmogaus susitikimą su kultūros artefaktu ar gamtos reiškiniu. Tik šį kartą žmogui tekusi užduotis nėra iš lengvųjų, nes tai, ką jis išvysta, nėra koks nors visuotinai pripažintas šedevras, o peizažas su kormoranų lizdais aplipusiais medžiais nudžiūvėliais. Taigi į apžvalgos aikštelę įkopusiam lankytojui tenka įvertinti estetiniu požiūriu toli gražu nevienaprasmį sunykusio miško vaizdą. Tada neišvengiamai kyla ir etinės pozicijos klausimas, nors, kaip suprantame, ekosistemos grupių sąveikos atveju jis visai nepritinka. Ir vis dėlto dauguma lankytojų jaučia būtinybę rinktis, ką šiuo atveju reikėtų atjausti – medžius, paukščius, žvejus, o gal žuvis?

Štai menininkė ir rašytoja Jenny Odell sako, kad paukščių stebėjimas galėtų tapti veiksmingu priešnuodžiu technologiniam landšaftui, diena iš dienos siurbiančiam mūsų dėmesį. Šiandien, kai privalome nuolat ką nors veikti (įskaitant asmeninį tobulėjimą) ir kitiems demonstruoti tos veiklos rezultatus, galbūt tik leisdami sau nieko neveikti ir tiesiog įsižiūrėdami į mus supančią aplinką galėtume gyventi prasmingesnį gyvenimą ir ištrūkti iš to, ką Odell vadina „dėmesio ekonomika“.

Tačiau yra viena smulkmena – o kur garantija, kad paukščių stebėjimas mums nusiseks, tai yra – kad jis mus apdovanos nuostabos ir prasmingumo būsena? O net jei ir patirsime tą trokštamą poveikį, ar nepasirodys mūsų turimos išraiškos priemonės per ribotos, ar mokėsime pasidalyti savo patirtimi su kitais?

Tiesa, Odell mano, kad mūsų laikų paprotys atsidėti saviraiškai ar noras kitiems paliudyti apie prasmingai praleistą laiką tėra dar viena tuščia prievolė. Tačiau „Rūgščiame miške“ vietiniai keliautojai ir įvairių šalių turistai nuolankiai vykdo lankymosi gamtoje ir kokybiško laisvalaikio pareigą, kai nuvargę pamažėl ropščiasi į apžvalgos aikštelę, o tada persimeta keliais žodeliais tarpusavyje.

Regis, trejus metus stebėdama kormoranų kolonijos lankytojus režisierė iš jų tarpusavio kalbų sukūrė nepaliaujamą pasaulietinį pokalbį, kuris lengvai ir tarsi atsitiktinai atveria paralelinį šio filmo peizažą – lyg kokių rūgščių liūčių paveiktą mūsų laikų žmogaus sąmonę. Interneto paieškos variklio suteiktų žinių gausa čia pavirtusi mąstymo migla, nuogirdų kratiniu, reiškiamu skurdžiais, nerišliais sakiniais. O iš tos miglos išnyra stebėtinos geopolitikos, fantasmagoriškos geografijos ir būtovės slėpinių kupinas pasaulis su Baladono ežeru, Gitlerio bunkeriu ir Europos Sąjunga, kuri, vienų manymu, rūpinasi kormoranais, o kitų – negaili lėšų jiems naikinti.

Neretai su puikybe ir įsikalbėta visažinyste apžvalgos aikštelėje bylojantys personažai nė nenujaučia, kad yra režisierės, kormoranų ir mūsų stebimi iš nemenkos distancijos ir todėl nužeminti iki tolimojo plano trečiaeilių personažų. Kormoranų akimis jie – visiška smulkmė, kuri net kovos priemones renkasi apgailėtinai nerimtas (tiesa, pragaištingas paukščių sudėtiems kiaušiniams) ir retsykiais vis surengia miške saliutus.

Antra vertus, dėl tokio nesuinteresuoto ir nevertinančio stebėtojos žvilgsnio „Rūgštus miškas“ yra it dienoraštis, fiksuojantis kasdienį mūsų gyvenimą, kurio paviršiuje šurmuliuoja niekai, o gelmėje glūdi niekis. Kiekgi jame tų aukštųjų akimirkų, o apie likusį laiką tegali Fernando Pessoa žodžiais pasakyti „aš jaučiuosi savim be savęs“. Pilkumą bandome paįvairinti apsilankymais ne tik gražiose, bet ir baugiose vietose, kad paskui, nusistebėję ar pasibaisėję, kaip tie „Rūgštaus miško“ veikėjai ištartume: „Pabuvom, pažiūrėjom, o dabar eime ten, kur gražu.“

Ir vis dėlto visą šią smulkmę filme vis tiek vilioja pilkšvai žalsvas pasaulis, sklidinas nepaliaujamo ošimo, šlamėjimo, girgždesio ir kormoranų balsų. „Kaip muzika“, – kukliai apibendrina įspūdį dvi moterys baltom suknelėm, ir jos yra visiškai teisios. Kai medžio viršūnėje kamera ima sūpuotis, gamtovaizdis irgi tarytum banguoja ir kaip koks verpetas traukia savęs link. Režisierės, kuri yra ir filmo operatorė, dėka galime matyti, koks subtilus, filigraniškas šis pasaulis. Ypač – vakariniuose, naktiniuose kadruose, kai lyg šešėlių teatre plazdena paukščių siluetai ant įmantriai išsiraizgiusių medžių šakelių ažūro.

„Rūgštus miškas“ – tai sapniškas filmas, švelniai raginantis atsibusti iš asmeninių miražų.

Komentarai