Dar kartą apie filmą. Ambicija būti

Praūžus premjerinėms aistroms po „Nematomos“ – vieno laukiamiausių metų filmų (taigi Jonynas, taigi „Lošėjas”!), manau, verta pabandyti atkoduoti filmą atsiribojus nuo lūkesčių prizmės. Kad ir kaip bebūtų sunku. Taip, kone visi tikėjosi daugiau, taip, kažkas čia neveikia, kažkas ne iki galo aišku, lyg ir gražu, lyg ir akiai malonu, bet išėjus iš kino salės lieka tuštumos, susimaišiusios su nesusipratimu, jausmas. Kūrėjai, užkėlę lūkesčių prizmę su „Lošėju“, pristatydami „Nematomą“ pateikė žiūrovams siurprizą. Bet nereikia pamiršti, jog „Nematoma“ – tik antras Igno Jonyno bei Kristupo Saboliaus dueto darbas kine. Vadinasi, jie tik formuoja savo braižą ir gali drąsiai netilpti į savo pačių pasistatytus rėmus. Ką šiomis abstrakčiomis formuluotėmis bandau pasakyti? Kad iš tiesų mums niekas nieko lyg ir nežadėjo, patys užsimanėm, kontekstas sukonstravo tam tikrus norus. O kūrėjai žaidžia savo žaidimą, kuriame galima pamatyti visai įdomių dalykų. 

Žinoma, visiškai atsiriboti nuo konteksto neįmanoma – aplink kūrėjus susiformavęs laukas tarytum mėto užuominas apie tai, ko privalu tikėtis iš filmo. Prieš porą metų vienas iš „Nematomos” scenaristų –  filosofas Kristupas Sabolius – aptarė „Kino pavasaryje“ rodytą filmų programą „Aš – hibridas”, kurioje buvo pristatomi hibridiniai filmai. Kitaip sakant, tokie filmai, kuriuose sujungiami kelių žanrų elementai. „Nematoma” šiuo atveju būtų kone vadovėlinis pavyzdys, sujungiantis išgrynintą lietuvišką arthouse’ą ir neo noir žanrus. Ir šie abu žanrai yra ne sumiksuojami tarpusavyje, o kiekvienas turi siužetinę liniją. Vėliau, kulminacijoje, jie persipina, kaip ir mūsų sekamų veikėjų gyvenimai. Išaiškėja visi ryšiai.

Arthouse‘inė linija plėtojama sumetus į krūvą kone visas klišes, išnyrančias išgirdus žodžių junginį „lietuviškas kinas“: kvapą gniaužantys gamtos vaizdai, bekraštės pievos, miškai, kaimas, niūrios trobos. Vaizdai alsuoja kažin kokiu šalčiu, vienatve, niūrumu, nors imk ir paskęsk tame vienkiemio realizme. Čia veikia kunigas (Liubomiras Laucevičius), šmėžuoja vietiniai kaimo žmonės, iš kalėjimo už mylimosios žmogžudystę grįžęs Vytas (Darius Bagdzevičius). Pasaulis sukasi aplink pamaldas ir TV laidų stebėjimą. Visa kita – tarytum paskendę praeities šešėliuose, užmarinuota prarastame laike, kuris taip ėmė ir sustojo. Gudru, kad televizija čia ne tik priemonė parodyti tam, jog bendruomenė neturi kitų pramogų ar laiko praleidimo būdų, bet tampa ir tam tikra deus ex machina, dėl kurios susipina žanrai, ir dalinai autonomiškai funkcionuojančioms siužeto linijoms. Elementas scenarijuje apsvarstytas ne tik semiotiškai (štai va ir prasmė, esmė, simbolis, ir į visas detales, net vardus, filme reikėtų žiūrėti pirmiausia semiotiškai), bet ir laikantis dramaturgijos pagrindinių taisyklių. Čechoviškasis ginklas, kaip sakant, iššauna. 

Neo noir linija – pagrindinio veikėjo Jono (Dainius Kazlauskas), apsimetančio bei sugebančio apgauti tautą, jog yra aklas, istorija. Jį pastebi televizijoje vykdomo šokių projekto prodiuseris (Dmitrij Denisiuk) bei suporuoja su Saule (Paulina Taujanskaitė). Čia turime preciziškai perteiktą neo noir estetiką (ir vaizdų, ir pačio pasakojimo pobūdžio prasme), padedančią kurti melancholija persismelkusią atmosferą. Tiesą sakant, visas filmas yra tarytum koks manifestas dugną pasiekusiai liūdesio būsenai. Ir galimybės nuo dugno atsispirti nebėra, nes būsena taip paėmusi kiekvieną sielos kertę ir kūno ląstelę, jog lip nelipęs lauk – vis tiek traukia žemyn. Taip šiek tiek net Wong Kar wai‘iška. „Čunkingo ekspresas“ (1994), pirmoji istorija, bevardė moteris blondinišku peruku, sėdinti bare. Kad pajustumėte potencialų atmosferos poveikį. 

Apnuogindami televizijos kūrimo užkulisius ir už to slypinčias įvairiausias prodiuserines peripetijas „Nematomos“ kūrėjai tam tikra prasme išardo svajonių fabriką – dream factory –taip itin mėgstamą Davido Lyncho temą; neabejoju, kad kūrėjams labai patiko „Malholando kelias“ (2001). Parodo, kaip fabrikuojama masiniam vartojimui skirta televizinė produkcija, kokiais būdais nusprendžiama, kas vertas eterio, o kas ne. Nes D. Kazlausko Jonas į šokių projektą papuolė toli gražu ne dėl savo talento šokio srityje. Kaip ir jo kolegė Saulė. Ir publikos balsus šis duetas irgi renka ne dėl to, kad puikiai šoka. O dėl to, kad yra sensacija, nefasoninis duetas. Sveika kritika, gražiai pastatomas veidrodis, kuriame galima pasižiūrėti ir į save, žiūrovą, leidžiantį savimi manipuliuoti. Pasiduodantį prieš akis kuriamam svetimam sapnui. 

Abi linijos puikiai vystosi viena šalia kitos. Gražiai kontrastuoja tarpusavyje, lėtam filmo tempui suteikia dinamikos. Bet joms susijungus įvyksta mini katastrofa – ne dėl to, kad žanras-hibridas būtų blogai. Dėl to, kad iš to hibrido išeina tokia keista kliurka, į kurią, jei žiūrėtum kaip atskirą epizodą be konteksto, galėtum žiūrėti kaip parodiją. Persistengta. Labai persistengta. Gana subtiliai, akiai maloniais vaizdiniais ir tiesiog kūnu pajaučiama atmosfera plaukusiam filmui, staiga suduotas toks dramatinis smūgis, jog maža nepasirodo. Per staigiai, per daug forsuotai. Gangsterynas šventovėje, tik tiek sakau, nenorėdama išduoti, kas ten tokio įvyksta. 

„Nematoma“ – filmas, kuris bando būti labai pretenzingu, bet iš tiesų tokiu nėra. Pernelyg užsižaidžiama su abstraktybėmis, bandymu laviruoti idėjomis, tačiau bandymas panardinti giliau taip ir lieka kažkur paviršiuje. Žiūrovas atakuojamas žanrų miksu, kultūriniais kodais (juos puikiai recenzijoje atkodavo Gediminas Kukta), visko labai daug, bet tas „daug“ patalpintas į lyg iš dramaturgijos pagrindų vadovėlio pasiimtą schemą. Dramaturgiškai viskas taip taisyklinga, taip įnirtingai bandoma kiekvieną elementą išspręsti, išpildyti, vietomis net per daug pažodžiui, jog toms idėjoms, abstrakcijoms net nebelieka erdvės vešėti, jos įspraustos į jų net neatitinkančias schemas, neturi kuo kvėpuoti. Ir žiūrovui, sekančiam įtraukiantį, prie žanro subtiliai priderintą siužetą, nėra kada galvoti apie atkodavimą, gaudyti filosofinius autorių pamokymus. Lyg filmas būtų pats pasimetęs savo tapatybėje. Ko galėjo visai nebūti, jei ne tokie dalykai, kaip, pavyzdžiui, pabaigoje tiesmukai paaiškintas pavadinimas. Du kartus. Kas pažiūrėjo titrus iki pabaigos ir prisimena epizodą su greenscreen‘u ir vaiku, glostančiu nematomą elniuką, supras. 

Ir taip nutinka dėl to, kad autoriai iš tiesų turi ką pasakyti, bet, atrodo, viską nori sudėti į tą vieną vienintelį filmą. Filmą, turintį ambiciją būti... Ir filosofiniu, ir žanriniu, ir apie nusikaltimus, ir apie kaltę, ir apie niūrią realybę, ir stilingu, ir kritikuojančiu, ir pamokančiu, ir taisyklingu, ir....