Kino teatre. Vėl būti laisvais

Elena Jasiūnaitė
2019 gruodžio 9 d.

Septintajame dešimtmetyje 1948 m. Lietuvos istorija jau buvo patekusi į kino ekranus. Kažkur pokario kaime, ten, kur vienoje pusėje – partizanai, o kitoje – stribai, gyveno Indriūnų šeima. Toks „istoriškai netikslus“ ir visai neherojiškas filmas „Laiptai į dangų“, kurio centre – paprasčiausias savo laiko aplinkybių įkaitu tapęs žmogus: tėvas Indriūnas tenorėjo išsaugoti šeimą. Režisierius Raimondas Vabalas, kaip ir jo kolegos (Lietuvos ir kaimyninių valstybių), karo ir ankstyvo pokario temas rinkosi ne vien ideologiniais sumetimais – tai buvo ir jų, karo vaikų, terapija – prisiminti, suprasti, kas įvyko, išsaugoti ir atsisveikinti su tais, kuriuos prarado. 

Praėjo kiek daugia, nei 50 metų, ir Lietuvos kino ekranus pasiekė „Sutemose“. Vėl 1948-ieji, vėl pokario kaimas, vėl troba, vėl partizanai ir vėl stribai. Jei kas būtų bandęs spėti, kas galėtų sukurti istorinį filmą apie partizanų karą – Šarūno Barto turbūt niekas nebūtų paminėjęs. Gal net keista – Bartas niekada nėra kūręs istorinio filmo. Tačiau daugelio Šarūno Barto filmų veikėjai – pralaimėtojai ir atskirtieji, egzistuojantys pasaulyje, kurio niekada nepakeis (bet ir jiems patiems pasikeisti nelemta), bėgantys per kriminalinę Rytų Europą ar karo nustekentą Ukrainą. Ir turbūt visi jie puikiai būtų pritapę (tiksliau – nepritapę) okupuotos Lietuvos pokario kaime. Bent jau toje versijoje, kur herojiškų vizijų ir patriotiškų šūkių vietą užima mažos mažų žmonių istorijos. Nes Bartui labiau už viską filmuose rūpi ribinėse situacijose (savo gyvenimo ar aplinkybių, o gal ir abiejų kartu) atsidūręs žmogus. 

„Sutemose“ prasideda ten, kur ir vyks didžioji dalis filmo veiksmo – ūkininko Jurgio Pliaugos vienkiemyje. Stambiais kąsniais krenta sniegas, kamera bendru planu apžvelgia vienkiemo erdvę – čia skurdu ir niūru. Ir abstraktu – tokių kaimų ir tokių šeimų Lietuvoje buvo daug. Sena Pliaugos troba – filmo epicentras, kuriame persidengia praeitis ir dabartis, o skirtingu paros metu prasilenkia priešiškos pusės. Trobos sienos dar mena nepriklausomos Lietuvos laikus – kaip jų šešėlis į kadrą įslenka ir aristokratiškų bruožų Jurgio žmona Elena (vaid. Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė), sunkiai besusigaudanti naujoje pokario realybėje (o galbūt tiesiog nenorinti jos priimti) ir gyvenanti prisiminimais apie sotų, turtingą gyvenimą, kuris jau tapo praeitimi. Kartu su Pliaugomis gyvena jų įsūnis Untė (vaid. Marius Povilas Elijas Martynenko), o ūkiu rūpinasi samdiniai Agnė ir Ignas – lyd dar du praeities „reliktai“, kurių irgi greitai neliks. Dieną troboje lankosi stribai, naktį papildyti atsargų užsuka partizanai. Ir tarp visų jų balansuoja tėvas – ūkininkas Jurgis (vaid. Arvydas Dapšys). Iš pažiūros – viskam pasirengęs apsukrus prisitaikėlis, ieškantis naudos, įtinkantis abiems pusėms ir kartu abiejų privengiantis – nuo pat pirmojo pasirodymo kadre jis tampa beveik antipatišku veikėju. Trumpos jo paties atliktos išpažintys – apie vestuves, apie įvaikintą Untę, rūpestis dėl vaikio saugumo – po truputį keičia Jurgio paveikslą, tačiau intriga apie jo pasirinktą pusę išlaikyta iki paskutiniųjų filmo kadrų. 

Įsūnis Untė dirba partizanų ryšininku. Kartu jis ir vienintelis klampaus pokario laiko dar nepasiglemžtas filmo veikėjas – kiek gyvesnis, kiek smalsesnis, savotiškas komunikatorius, „ištransliuojantis“ žiūrovui ir partizanų, ir tėvo jausenas per dialogus ir keliamus klausimus. Untė keliauja per skirtingas erdves, vertina, kvestionuoja tai, ką mato. Jo tiesmuko vertinimo nesulaukia net nužudyto kaimyno scena, kuri - dėl statiškumo ir siurrealumo, kai greta kūno rauda senolė ir pusnuogė mergina - labiau primena paveikslo kompoziciją, nei sceną iš realaus gyvenimo.

Namų erdvę, chaotišką, draskomą permainų, tačiau kol kas sąlyginai saugią, filme keičia miškai ir pelkynai, kur įsikūręs partizanų būrys. Baimė, nepasitikėjimas ir tolstančios viltys tvyro ore – užsukęs į draugo palapinę gali sulaukti į veidą atstatyto šautuvo. Partizanų viltį palaiko per radiją pasigirstantys užsienio balsai, garbę – tikėjimas vykdomu teisingumu. Tik atrodo, kad jų būtį vis labiau sunkia abejonės ne tik kitais, bet ir pačiais savimi: dvejones galime matyti karo lauko teismo scenoje ar atsakant į priekaištingą Untės klausimą apie nužudytą partizanus išdavusį kaimyną. Čia ir nuskamba turbūt svarbiausia būrio vado ištarta frazė „kaip norėčiau vėl būti laisvu“, įprasminanti ne didvyrius, o žmones, tapusius karo įkaitais ir pavargusius nuo laukimo ir nežinomybės.

Su Barto partizanais žiūrovas artimiau taip ir nesusipažįsta – jei kieno nors lūpos ir ištaria jų slapyvardžius, jie greitai užsimiršta. Tokia partizanų paveikslo abstrakcija – žmogiška ir kartu mitologizuota. Pakylėti kiek aukščiau kitų, kiek šviesesni ir kiek šventesni, kartais dainuojantys partizanų dainas (retas atvejis – „Sutemose“ jos nuskamba natūraliai, o ne kaip imitacija), atsargiai mylintys ir atsargiai kalbantys. Jie tokiais ir liks iki pat paskutinės vado dainos – ramios, užtikrintos, atsirėmus į medžio kamieną, galbūt todėl net kažkiek herojiškos.

Iškalba Šarūno Barto veikėjai, tiesa, niekada ir nepasižymėjo, „Sutemose“ – ne išimtis. Veikėjų dialogai – skurdūs, neliteratūriški. Trumpi partizanų monologai net ir kritinėse situacijose, akistatoje su išdavikais, kur galėtum tikėtis išsamesnio moralo. Žmogiškąsias jausenas iškomunikuoja elgsena ir aplinka – nuo veidų stambių planų iki klaustrofobiškų erdvių ar monochrominio kolorito. Beveik neskamba ir muzika – natūralius aplinkos garsus tik filmo pradžioje ir pabaigoje pakeičia styginių melodija. O laikas filme lieka reliatyvus – visas veiksmas galėjo trukti savaitę, galėjo – ir kelis mėnesius, miškuose jis sustojęs ir žiūrovui, ir filmo herojams. Net ir partizanų gretose beužsimezgančią meilės istoriją paglemžia visus vis labiau apimantis sąstingis.

Nei vienas „Sutemose“ veikėjas vykstančios istorijos nemato vienodai – įtėvio nepaklausęs Untė dar tiki savo misija ir partizanų išpažįstamais idealais, patys partizanai jau ima kvestionuoti savo buvimo miške prasmę ir, panašu, nujaučia baigtį, Elena išdidžiai neigia dabartį, o Jurgis tiesiog tikisi, kad viskas kažkaip praeis. Matyt, tai ir yra Šarūno Barto tikslas – vis labiau tirštindamas beviltišką situaciją, kurioje atsidūrę visi jo veikėjai, jis kelia klausimus apie tai, ką šis karas padarė su jame dalyvavusiais žmonėmis. 

Lėtą filmo tempą tik finale pakeičia dinamiškos scenos – atrodytų, visas faktinis filmo veiksmas ir buvo sudėtas į jas – iki tol viskas išjausta, paaiškinta, supažindinta, o dabar beliko sudėti paskutinius taškus. Ir dega vienkiemio tvartas, partizanų būrys sunaikinamas miške, o leisgyvis tėvas su sūnumis atsiduria šaltame rūsyje. Tardymo scena – nemaloni, gal būtų ir nereikalinga, jei ne Jurgis, kuriam, nors ne tokiam šventam, irgi reikia „išrišimo“. Ir čia sutemas pakeičia tamsa, o toliau – jau visiems žinoma istorija. Tik miškuose vis dar lieka pasimetęs baltas arklys – gal atsitiktinumas, o gal režisieriaus linkėjimas kolegoms iš praeities. 

„Sutemose“ savo turiniu (ar istorinėmis įžvalgomis) nėra kontroversiškas filmas, ir rimtos diskusijos viešojoje erdvėje jis turbūt nesulauks (nors savo nuomonę apie partizanų karą turi kiekvienas Lietuvos gyventojas). Apmaudu, nes kalbėti apie istoriją vis dar nemokame – poreikis kurti stabus ant pakylos stipresnis už norą pažvelgti į save. Galbūt todėl filmu pasipiktinęs atsargos karininkas norėjo, kad Šarūnas Bartas būtų sukūręs lietuvišką „Narsiąją širdį“, atskleidžiančią „šviesiąją, gerąją, kovinę pusę“, o ne pasakotų apie „nuvargusius ir apiplyšusius“ partizanus. Kodėl realus žmogus (taip, klystantis, gal negrabus, gal abejojantis) „kovinių epų“ pasiilgusiems žiūrovams atrodo nepakankamai patriotiškas, geriau atsakytų jie patys. Visgi tos „mažos istorijos“ skatina valytis. Paleisti, atleisti, suprasti. Ir išmokti vėl būti laisvais.

Filmo kadre - aktorius Arvydas Dapšys.

Komentarai