Partenonas - realybės tėkmėje atsiveriančios prarajos

1 Prieš Paschos šventę Jėzus, žinodamas, kad atėjo Jo valanda iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.
2 Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono sūnaus Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti Jį,
3 žinodamas, kad Tėvas visa atidavęs į Jo rankas ir kad Jis išėjo iš Dievo ir eina pas Dievą,
4 Jėzus pakilo nuo stalo, nusivilko viršutinius drabužius ir persijuosė rankšluosčiu.
5 Po to įpylė vandens į praustuvą ir ėmė plauti mokiniams kojas bei šluostyti rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Jn 13, 1-5

Prieblandoje skendinčiame kambaryje neramaus veido vyras sėdi vonioje. Išraiškingos jo rankos ilgais, prakauliais pirštais semia skaidrų vandenį ir pila ant kūno. Vanduo teka kojomis, pasiekia pėdas, kurias žmogus kruopščiai plauna. Tai – Mehdi (akt. Mehdi Mahommend). Vanduo nebenuplaus jo praeities purvo, o ateitis yra prabanga, kurios Mehdi negali sau leisti. Ateitis nebepriklauso ir kitiems naujausio Mariaus Kvedaravičiaus filmo „Partenonas“ veikėjams. Ribas tarp dokumentinio ir vaidybinio kino trinančioje juostoje nėra ir išganytojų, kurie savo begaline meile atleistų nusidėjėliams jų nuodėmes. 

Trečiasis ilgametražis Kvedaravičiaus filmas tęsia pirmuosiuose dviejuose („Barzakh“ ir „Mariupolis“) nagrinėtas temas – traumines patirtis ir gyvenimą šalia – šalia karo, smurto ir mirties. Būtent neįsitraukimas, buvimas šalia, vis-dar-ne-čia (angl. not-there-yet) tampa nejaukiais filmo leitmotyvais. Veikėjai tuo pat metu yra atskirti nuo savo praeities ir negali nusikratyti jos šešėlių. Smulkus kurdų gangsteris Garip (akt. Garip Özdem) buvo priverstas palikti savo gimtinę, tačiau ten išgyventos partizaninio karo traumos visam laikui įspaudė smurto žymes. Tą patį galima pasakyti ir apie nuo konflikto Ukrainoje pabėgusias merginas, įkalintas prostitucijos vergovėje, ar iš karo draskomo Sudano atkeliavusį Mehdi. Visi jie yra savo nepaneigiamos praeities ir neįmanomos ateities įkaitai. Atsidūrę tarpinėje erdvėje tarp ten ir čia. 

Partenonas filme funkcionuoja kaip daugialypė ne-vieta (angl. non-place). Tikrasis Partenonas – šventykla, Atėnų demokratijos ir visos Vakarų civilizacijos simbolis – ekrane nepasirodo. Kadangi tikrojo Partenono nėra. Tai ilgaamžė fantazija, audrinanti begales skirtingų vaizduočių. Atėnų Partenonas buvo sugriautas, paverstas mečete ir išgrobstytas, siekiant patenkinti imperialistinius troškimus. Kas kartą nepasotinamas noras įprasminti pasaulio tuštybę ir amžinąją viltį gaudavo Partenono vardą. Šiandien šis tuštumos vardas atgimsta tūstančiuose skirtingų ne-vietų, kurios žada gyvenimą, bet galiausiai sėja neviltį. Viešnamis, nušiurusi kavinė, Gomos aukso kasyklos – kiekviena jų turi savo laimingos ateities pažadą, kurio galiausiai neištesės. 

Erdvė filme nėra tik materiali tikrovė, kurioje vyksta veiksmas. Greičiau tai materiali tikrovės tėkmė, kurioje persipina skirtingi laikai, realybė ir fantazija. Tai pulsuojantis, klaustrofobiškas erdvėlaikis, kuriame nesunkiai pasiklysta filmo veikėjai ir žiūrovai. Šį pojūti išryškina Manto Kvedravičiaus, Kitsha Kyasi Jospeh ir Tsvetkov Vyachslav kameros žvilgsniai. Kamera tarytum blaškosi neapčiuopiamoje erdvėje, ieškodamos kur galėtų sufokusuoti savo skaitmeninį žvilgsnį. Žiūrovas nejučia tampa šio blaškymosi įkaitu, be perstojo klajojančiu po pasakojimų nuotrupas, mėginančiu suvokti, kodėl vieni įvykiai tampa matomi, o kiti – tik numanomi. Kartas nuo karto kamera sustoja, kelioms akimirkoms išryškindama prieš tai buvusio judėjimo fragmentiškumą. Nuovargio kamuojamas prasmės ieškojimas filme yra nuolatinė būsena – tai inertiškas judėjimas įvykių tėkmėje, pertraukiamas trumpų stabtelėjimų ir įdėmių žvilgsnių į atšiaurią aplinką. Artimas planas, trunkantis nuo sekundės dalies iki minučių, veikėjus įkyriai persekiojanti kamera, nesufokusuoti vaizdai – visa tai graibsto naratyvo nuotrupas, trumpam sujungia ir vėl leidžia joms tekėti. Kamera taip pat atsiduria erdvėje tarp čia ir ten – trikdančioje ne-vietoje. Viena vertus, ji konstruoja naratyvą, kita vertus, yra jo dalis, pasimetusi, kaip ir filmo veikėjai. 

Tarpinės, buvimo šalia, vis-dar-ne-čia būsenos persmelkia ir filmo garsinį audinį. Veikėjų dialogai ir aplinkos garsai kartas nuo karto atitrūksta nuo vaizdo ir ima kurti savo garsines mizanscenas. Vaizduojamas smurtas, netekęs savo garsinės reprezentacijos, tampa surrealiu vaizdų koliažu. Karo vaizdavime tai būtų momentai po artimo sprogimo, buvimas „kontūzytu“. Tačiau „Partenone“ nėra sprogimų.  Išties, šiandien galime kalbėti apie nuolatinio apkvaitimo būseną, kurioje sunkiai suvokiamų procesų parblokšti žmonės mėgina ieškoti prasmės. Spengiančioje tyloje, susipynus praeičiai, dabarčiai ir ateities svajonėms, šie pasmerktieji ieško savo išsigelbėjimo.

 Interviu „Kauno dienai“[1] Mantas Kvedaravičius teigė, kad sparčiai kintančio mūsų gyvenimo sąlygos keičia būdus, kuriais suvokiame pasaulį. Nuo išmaniųjų telefonų iki socialinių tinklų srautų – naujoji realybė reikalauja naujos kino gramatikos. Vaizdo ir garso koreliacijos atsisakymas yra vienas iš bandymų išskaidyti gramatines tropas ir perrašyti kinematografinį tekstą. Kartu tai žingsnis nuo dominuojančių suvokimų būdų link suvokimų įvairovės. Žvelgiant į blausioje tyloje besiblaškantį kūną galime savęs paklausti – kodėl vieni suvokimo būdai dominuoja? Arba kaip suvokia tie, kurių akys niekada nėra mačiusios šio pasaulio. 

Skirtingai nei du pirmieji Manto Kvedaravičiaus filmai, „Partenonas“ išsiskiria ryškiomis, akį rėžiančiomis spalvomis. Nors šie spalvos blyksniai filme nėra dominuojantys, tačiau vizualiai išraiškingos scenos viešnamyje parodo, kad neviltis atsiskleidžia spalvinėje įvairovėje. Neoninių šviesų apšviestame pasaulyje kiekvienas jo objektas žaižaruoja įtampa – smurto, seksualumo ar nevilties. Vienoje iš filmo scenų – raudonai purpurinės šviesos nutviekstas mirštančio vyro kūnas. Trūkčiojančiuose raumenyse atsiveria XXI a. mirties estetika. Nuogas kūnas užlietas ryškių spalvų, bet giliose akiduobėse žiojėja tamsa. Makabriška seksualumo ir mirties choreografija kaitina vaizduotę tarsi naujojo tūkstantmečio gladiatorių kovos. 

„Partenone“ persipina post-krizės graikų kino tamsus keistumas, besitęsiantys bandymai kalbėti apie Ukrainos konflikto traumas ir postkolonijinis žvilgsnis į Afriką. Iš pirmo žvilgsnio atsitiktiniai dėmenys bendrystę randa pažadų nebegalinčiame ištesėti pasaulyje. Graikijos krizė ir ją sekusi drakoniška taupymo politika suplėšė realybės audinį ir atvėrė jame glūdinčią beprasmybę bei kontradicijas. Tą patį, bet kitomis formomis, padarė karas Ukrainoje ir besitęsianti imperializmo politika Afrikoje. Visa tai smelkiasi į filmo veikėjų kūnus, juos laužo ir palieka klaidžioti nežinioje. „Partenonas“ stebi šiuos kūnus, akimirkai fiksuoja jų konvulsijas ir vėl nusisuka į indiferentišką pasaulio tėkmę. 

[1] https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/zvaigzdes-ir-pramogos/m-kvedaravicius-partenonas-yra-bet-kuriame-mieste-939730