Atgarsiai. Filmai (!), tik trumpi

Viktorija Sinicyna
2020 vasario 4 d.

Trumpi, bet filmai devizu šiemet tryliktąjį kartą Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis sausio 16-19 d. kvietė žiūrovus apsilankyti kino teatruose. Pamatyti, patirti tikrai buvo ką: po metų pertraukos grįžusio („Lithuanian Shorts“ agentūros organizuojamo) festivalio komanda paruošė dvi Nacionalines ir šešias Tarptautines programas, pripildytas žanrų, formų bei temų įvairove. Tad vieną sausio penktadienio vakarą „Skalvijoje“ pasinaudojau progą iškart pažiūrėti dvi lietuviškų filmų programas. Nacionalinių trumpametražių peržiūrose buvo parodyti devyni kūriniai – penki vaidybiniai, du dokumentiniai ir du animaciniai. Net po poros savaičių įspūdžiai dar neišgaravę, tad verta prisiminti Lietuvos kūrėjų filmus šiame festivalyje.

Neseniai perskaičiau daug Jaroslavo Melniko apsakymų, tad sužinojusi apie Karolinos Nadzeikaitės „A.A.A.“ ekranizaciją suklusau: ar pavyks perteikti autoriaus savitumą ekrane? Režisierė rėmėsi svarbiausiu kūrinio motyvu – mistiniais laiškais, bet filmo veiksmas sugalvotas. Trumpam literatūriniam kūriniui tiko trumpametražis formatas, o režisierė rado būdą perteikti teksto dvasią ekrane, o kartu ir sukurti dėmesį keliolikai minučių prikaustantį filmą, sklandžiai dreifuojantį tarp literatūros ir kino. 

Dar kartą turėjau progą įsitikinti Marijos Stonytės „Vieno gyvenimo“ žavesiu, kurį lemia jautrus temos atskleidimas ir subtilus humoras. Kuriozinį atvejį dokumentiniame filme „Komisija“ užfiksavo režisierius Vytautas Oškinis. Tik šįkart kalbama ne apie trapios gyvybės komercinį (iš)naudojimą kaip „Viename gyvenime“, bet apie Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Išsilavinusių žmonių grupė susirenka į posėdį ir ...kaip čia pasakius... na, trumpai drūtai – tikslinasi, kaip gi kirčiuoti naujojo Lietuvos prezidento Nausėdos pavardę. Ir iš tiesų, kirčiai mūsų kalboje – keblus reikalas, tad negalioja čia joks „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“, privalu kartą ir visiems laikams išsiaiškinti kaip taisyklingai tarti šalies galvospavardę. Komisijos susirinkime pavyko pagauti ypatingai smagių išskirtinių akimirkų. 

Nacionalinėse konkursinėse programose - du animaciniai filmai, išsiskiriantys savitais kūrėjų stiliais ir mintimis. Eglės Mameniškytės penkių minučių trukmės „Šukavimas“, sudarytas iš pieštuku perpieštų asmeninių vaikystės nuotraukų. Animacijoje plaukai įvaizdina ir įprasmina praėjusį laiką, nuotraukų įkvėptus prisiminimus. 

O Nacionalinės konkursinės programos apdovanojimą pelnęs Skirmantos Jakaitės „Žonglierius“ tikrovės ir siurrealizmo persipynusiais vaizdais tarsi panardina į alternatyvią realybę. Animacija veda žiūrovą per skirtingus kambarius, tarp savo sienų slepiančius gyventojų paslaptis. Čia pat norisi paminėti ir vaidybinį filmą „Kvarcas“ – operatorės Odetos Riškutės ir režisierės Klaudijos Matvejevaitės darbas labai malonus akiai; reguliariai vitamino D dozei priešais kvarco lempą išrikiuoti mokiniai vienodais marškinėliais ir apsauginiais akiniais atrodo tarsi futuristinio ritualo dalyviai, nors tai nuoroda į sovietmečio procedūrą. Šis trumpametražis įsimena vizualia raiška, kompozicijomis, tad galima nesisieloti dėl siužeto blankumo.

Režisieriui Titui Lauciui ne tik pavyko suburti žinomų Lietuvos aktorių komandą (R. Samuolytė, D. Gavenonis, A. Sakalauskas, V. Petkevičius), bet ir surežisuoti šmaikščią komediją apie šeimos susitikimą. Man asmeniškai šis, nors ir trumpas, bet filmas (!) nurungia lietuviškuosius pilnametražius komedijinio žanro komercinius „deimančiukus“. Matyt, skonio reikalas. Režisierės Kamilės Milašiūtės vaidybiniame filme „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“, atrodo, nieko ne(į)vyksta. Bet šįsyk koncentruojamasi į psichologinius niuansus. Pripažintos kompozitorės vaikai negali patekti į butą, nes motina užsirakino duris iš vidaus. Broliui ir sesei belieka lūkuriuoti laiptinėje ir svarstyti apie visas galimas nesusipratimo priežastis. Filme atsispindi sėkmingos meninės karjeros, pripažinimo nereikšmingumas buitinėje kasdienybėje, santykių su artimaisiais akivaizdoje. 

Paprastas, aiškus veiksmas rutuliojasi Lauryno Bareišos „Kaukaze“. Iš užsienio grįžusi mergina kartu su mažamete dukra apsistoja pas savo motiną mažame miestelyje. Mergaitei išėjus pavedžioti šuns, močiutė perdėtai supanikuoja ir imasi anūkės paieškų. Ar nerimauta, nes mergaitė – tamsiaodė svetimoje baltųjų provincijoje, ar vietovė išties pavojinga? Baimė čia yra lyg pagrindinė herojė.  

Mažų mažiausia, ką galima pasakyti, tai kad šiųmetė lietuviškųjų trumpametražių programa (ir atranka) stipri. Bet tokio apibūdinimo maža. Jaunų kūrėjų filmai Lietuvos kine atstoja šaltinius, kurie aprūpina kino lauką šviežia gyvybe, nauju žvilgsniu į aplink vykstančius procesus. Po peržiūrų buvo galima išgirsti ir pačių režisierių bei prodiuserių pasakojimus apie pirmines idėjas, iššūkius, su kuriais teko susidurti kuriant filmus. Ir visai nesvarbu, kad trumpus. Belieka palinkėti didesnio trumpametražių viešinimo Lietuvoje – jie to verti.

Apžvalgos autorė Viktorija Sinicyna yra LMTA Scenos menų ir kino istorijos ir kritikos bakalauro III kurso studentė.

Nuotraukose - filmų "Žonglierius" ir "Šeima" kadrai.

Komentarai