Nežinojom gi mes, kad jis taps Audriumi Kemežiu

Parengė Giedrė Beinoriūtė
2020 vasario 5 d.

Prieš du metus vasario 5 d. mirė operatorius Audrius Kemežys, vienas talentingiausių, darbščiausių atkurtoje Nepriklausomybėje subrendusios kartos kino kūrėjų. Per du kūrybos dešimtmečius A. Kemežys nufilmavo per 50 filmų, dirbo su režisieriais Audriumi Stoniu, Kristijonu Vildžiūnu, Vytautu V. Landsbergiu, Arūnu Mateliu, Valdu Navasaičiu, Audriumi Mickevičiumi, režisierėmis Giedre Beinoriūte, Giedre Žickyte, Agne Marcinkevičiūte, medijų menininku Deimantu Narkevičiumi ir kitais. A. Kemežys pelnė keturis „Sidabrinės gervės“, du Kinematografininkų sąjungos apdovanojimus, Lietuvos kino operatorių asociacijos apdovanojimą „Ąžuolas“, kelis tarptautinius prizus; jo kūryba po mirties įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija.

Režisierė, operatoriaus bendramokslė, jo bičiulė Giedrė Beinoriūtė rengia knygą, skirtą šiam iškiliam, anksti iš gyvenimo išėjusiam kūrėjui. Publikuojame vieną būsimos knygos tekstą - G. Beinoriūtės pokalbį su Birštono fotografijos būrelio vadovu Povilu Veteriu ir jo žmona Jolanta Veteriene. Tą būrelį paauglystėje lankė ir labiausiai iš visų „užsikabino“ Audrius Kemežys.

Giedrė Beinoriūtė: Kiek Audriui buvo metų, kai jis atėjo į jūsų fotobūrelį? 

Povilas Veteris: Dvylika. Ir jis pats neatėjo, aš jį visai netikėtai „susimedžiojau“. Miške, pušyne buvo mokyklos pastatas, kurio vienoje patalpoje veikė aviamodelistų būrelis. Atsimenu, ėjau pro jų patalpas. Langas atviras, ir vienas vienintelis vaikas klijuoja kažką. Man tokia mintis į galvą: juk fotografijoje reikia mokėti dirbti vienam. Ir čia žiūriu – vienas sėdi. Sakau, ką tu čia veiki? Susipažinom, viskas greitai įvyko. Einam, sakau, foto būrelis yra. Tada pas mus virš trisdešimt vaikų lankė, gal trisdešimt penki. Audrius buvo jauniausias. Taip ir prisijungė. 1985 metai buvo. Labiausiai iš visų užsikabino. Tiesa, be jo buvo ir kitų, kurie pasuko į fotografijos pusę. Bet taip, kaip jis – nė vienas. Jis labai jau rimtai. 

Buvo tokių įdomesnių nuotykių, kurių net tėvai nežino. Vienas buvo geras nuotykis. Mes sugalvojom, kad reikia pionierių namų fojė surengti pirmą solidesnę tų vaikų parodą. Darbus kabinome tarp dviejų stiklų. Nežinau, ar darėt kada nors parodą? Ne? Tai Dievas apsaugojo. Žodžiu, reikia sudėti nuotraukas tarp dviejų stiklų, o tie stiklai juda, nuotrauka juda, fonas juda – viskas juda. Fonus dažėm – tarybiniai laikai, nebuvo popierių kaip dabar, kai nueini ir nusiperki. Mes su Audrium tą parodą kabinom beveik iki penktos ryto. Iš pradžių buvo daugiau vaikų, bet paskui – namo, namo, namo. Audriui sakau: „Ar tėvai žino, kad tu čia? Leido?“ – „Leido, leido“. Nebuvo gi mobiliųjų telefonų. Jis taip įtikinamai atsakė, kad leido, viskas tvarkoje. Aš tik paskui pasižiūrėjau – Dieve, jau keturios ryto! Sakau: „tikrai leido? – „Tikrai, kiek reikia, tiek ir būk“. Žodžiu, kitą dieną skambina pavaduotojas Antanas. Pasirodo, nieko tie tėvai nežinojo. Absoliučiai. Aš pats tada buvau beprotis. Dieve šventas! Su svetimu vaiku per naktį! Rankas susipjaustėm. Vaikai privogė stiklų statybose. Mes niekur negavom stiklų, tai vaikai privogė iš statybų. Aš supjausčiau. Jie gi nešlifuoti, kampai aštrūs. Kai kabini stiklus, tai ir persipjauni pirštus. Pakabini – blemba – tarp stiklų kraujas. Tada išardai viską. Kraują išplauni, sutvarkai, sudedi ir pakabini. Blemba – kreiva. Vėl nukabini ir vėl kabini. Aš gyvenime daugiau niekada taip nedariau. Jeigu neišeina, tai nekabini. Bet taip norėjosi spėti kitai dienai. Aš neatsimenu dabar, kokia ten proga buvo. Tokia istorija su tuo parodos kabinimu. Jau jeigu Audrius dirba, tai absoliučiai visą save atiduoda. Šito tėvai nežinojo. Ir dar buvo toks vienas fokusas, kurį Audrius buvo iškrėtęs. Audriui tada buvo kokie keturiolika metų. Penkiolika gal. Kartą ateina ir pasakoja: „Vakar grįžau“. Sakau, „Iš kur grįžai?“ – „Iš Šiaulių“. – „Ką ten veikei?“ – „Važiavau Kryžių kalno fotografuoti“. Jis nuvažiavo iki Kauno autobusu, po to – traukiniu. Kai nuvažiavo, buvo apie šešta vakaro. Paprašė, kad taksistai nuvežtų į Kryžių kalną. O tai buvo tarybiniai laikai. 

G.B.: O ką tai reiškia?

P.V.: Tai reiškia, kad kas tais laikais norėjo važiuoti į Kryžių kalną? Ateina vaikas (matosi, kad vaikas) ir sako: į Kryžių kalną. Vienas taksistas nuvežė, jau buvo po septintos vakaro. Klausia: „ką čia veiksi?“ Audrius sako: „fotografuoti noriu“. Ir tas žmogus sako: „rytoj ryte aš čia būsiu“. „Jeigu nori, tai aš tau dar apie tą Kryžių kalną papasakosiu. Ir Audrius liko prie to Kryžių kalno. Be jokios palapinės, be nieko. Kai jį atvežė, jau temo. Taksistas dar su farom pašvietė tuos kelis kryžius. Dabar tai jų – masė, o tada buvo vos keli. Pašvietė, Audrius pafotografavo. Buvo debesuota naktis, nors į akį durk. Tai jis ten sušalo, nei miegojęs, nei valgęs, bandė fotografuoti. O kryžius tais laikais degindavo. Žmonės pastato naktį, o kitą dieną atvažiuoja darbininkai, išrauna, sumeta į krūvą ir uždega. Kažkokie kryžiai ir tą naktį degė. Pakalnėj šviesos matėsi, tylu. Paskui Audrius ryte apėjo, apžiūrėjo, bet ten, pasirodo, degė šiukšlės. Audriui baimės buvo pilnos kelnės, žinoma. Nuo Kryžių kalno jis parėjo pėsčias į Šiaulius. Susirado tą taksistą. Tas parsivežė jį namo, pavalgydino, davė arbatos atsigerti, o paskui nuvežė į traukinių stotį ir išlydėjo. Baisiausia tai, kad nepavyko nė vienas kadras. Ar juosta buvo nekokybiška, ar kas. Bet tais laikais taip buvo. Būdavo, juk žmonės išvis klausdavo – ar gavosi? Jei gavosi, tai kaip gavosi? Dabar viskas kitaip ir paprasčiau. Dabar net klausimų nebūna, kaip gavosi. Tai tokie neįtikėtini fokusai. Ir aš buvau priblokštas. Audrius toks neeilinis. Jeigu jis ką pasakoja, tai už jo žodžių gali numanyti, kad velniai žino, koks ten Šiaulių kalnas buvo, kur jis ten nuvažiavo ir ką jis ten pamatė.

G.B.: O kaip vykdavo būrelis? Jūs duodavot užduotį? 

P.V.: Dabar paimi fotoaparatą arba telefoną ir fotografuoji arba filmuoji. O tais laikais dar reikėjo išmanyti truputį fizikos ir chemijos. Užsiėmimai vykdavo du ar tris kartus per savaitę, ir lygiagrečiai laboratoriniai darbai būdavo. Reikėdavo daryti užduotis, mokytis ir juostą įsukti, ir išryškinti, ryškalus daryti. Fiksažą tai ir kvailys padarys. Bet ryškalus rinktis, pasidaryti – viso to reikėjo juos išmokyti. Specialios literatūros – nelabai, buvo viena knyga. Mes susirinkdavom į tą būrelį ir gerdavom arbatą. Kas bulkos atsineša, kas kokios uogienės. Žinot, vaikai vakare susirenka, buvę namie ar nebuvę. Mes taip ir bendraudavom. Daug ten jų prisirinkdavo, virš trisdešimt. Iš pradžių turėjom vieną patalpą, paskui davė dar vieną. Padarėm laboratoriją, tokią pakankamai erdvią. Vieni laboratorijoje darė nuotraukas, kiti klasėje teorijos mokėsi. Bet dažniausiai vaikai susirinkdavo šiaip pabūti, pabendrauti. Gavosi tokia kaip ir grupė. Pasišneka. Buvo skirtingo amžiaus. Darydavom krikštynas, kad jiems būtų smagu. Vieni darydavo nuotraukas, kiti iš viso – ne. Tiesiog ateidavo pabūti su visais kartu. Būdavo, kiti moka groti pianinu ar kuo, tai darydavom koncertus. 

G.B.: O temos? Jie patys pasirinkdavo?

P.V.: Temas dažniausiai pasiūlydavau aš, nes visada buvo klausimas – ką fotografuoti? O mano principas buvo – nuo paprasto prie sudėtingo. Tai taip ir darydavo. Dažniausiai vis tiek būdavo ne tai, ką aš užduodu, o kas gaunasi. Jeigu gavosi kokia nuotrauka, tai labai gerai. Atsimenu buvo toks Kęstas Žiukas. Irgi Audriaus kartos. Iš kaimo vaikas. Žodžiu, jis padarė vieną vienintelę nuotrauką. Ir tai, „žiaurią“ nuotrauką. Nieko daugiau nesugalvojo, ką daryti. Vaikas vos neverkia. „Gerai, - sakau. – „Daryk iš nuotraukos nuotrauką, lyg kopijuotum. Darai, kyla kontrastas, ir gaunasi grafika. Jis darė, kopijavo, kopijavo, kopijavo... Dalyvavome respublikiniame konkurse, ta nuotrauka buvo apdovanota II laipsnio diplomu. Tai buvo ir jam motyvacija, ir visiems kitiems. Bet Audriaus nuotraukos buvo geriausios. 

G.B.:  Kuo jis išsiskyrė? 

P.V.: Kuo išsiskyrė? Jis kažkaip pamatydavo. Kažkaip suprasdavo, pamatydavo, kaip reikia daryti. Ne iš karto tai atėjo. Atsimenu, kaip pirmą kartą jis save labai gerai užsirekomendavo. Jo nuotrauka „Vilko valanda“ iš karto laimėjo pirmą vietą Lietuvoje. Aš jos dabar neturiu. Nes nuotraukas mes užrašydavom, padarydavom paketą ir išveždavom į Vilnių. Ir iš ten gi negrįždavo. Manau, išmetę jie visas tas nuotraukas. O mums tai buvo pinigai. Formatas 30x40 taigi pinigus kainavo. Tai padarė jis tą „Vilko valandą“ naktį. Atsimeni, Jolanta? Čia, kur dabar „Sušinė“, prie sienos atremtas dviratis. 

Jolanta Veterienė: Atsimenu tą nuotrauką. 

P.V.: Nufotografuotas naktinis rūkas. Trečią valandą nakties. Jeigu pasisektų rasti – būtų labai įdomu. Jis užėmė pirmą vietą su ta nuotrauka. 

G.B.: Kas ten pavaizduota? Dviratis, atremtas į sieną...

P.V.:  Jo. Rūkas. Specifinis toks apšvietimas. Naktinis rūkas. „Grūdas“ stiprus. Labai graži nuotrauka. Žiauriai graži nuotrauka. Tai jis taip užsirekomendavo. 

G.B.: O jam atsitiktinai gaudavosi? 

P.V.: Jis kiekvieną sykį specialiai fotografuodavo. 

J.V.: Jis išeidavo fotografuoti. 

P.V.: Kartą daviau užduotį – nufotografuoti judesį. Ir jis parėjęs pasakoja. Svarbiausia, kai jis pasakoja, tai vos, vos lūpų kampu taip šypsosi. Ir pasakoja, kaip nuėjo „ant kalno“ (o „ant kalno“ mes vadinom tokią vietą, kur buvo Birštono kolektyviniai sodai) ir žiūri – žmogus kirviu kapoja šakas. Šakas ar malkas. Sako: „Aš priėjau ir fotografuoju tą žmogų. Ir tas žmogus sako: ką tu čia mane fotografuoji!?“ Ir su tuo kirviu – Audrių vytis. „Aš“, - sako, – „bėgti. O tas irgi greit bėga! Bet pabėgau.“ Koks prietranka, vaiką su kirviu vytis! Dieve šventas! Tai visiems buvo toks fokusas. Aš vaikams pasakoju, jeigu norit fotografuoti, net jeigu slapta jau nufotografavai, vis vien turi prieiti prie žmogaus ir paklausti, ar galima būtų jus nufotografuoti? Ta prasme, reikia apsidrausti. Niekada nebuvo galima fotografuoti, kai žmogus nenori. Oficialioje vietoje – kitas dalykas. O čia – visiškai privačiai, ir dar ant kažkokio nelabai sveiko užsirovė. Čia toks bajeris. O dar toks įdomus dalykas. Dar ir dabar laikas nuo laiko vyksta fotografų seminarai Nidoje. Ir Audrius viename tokiame dalyvavo, šliaužiojo po kopas ir surado lavoną. 

G.B.: Audrius surado lavoną? 

P.V.: Taip. 

G.B.: Niekada nepasakojo. Jis dar buvo vaikas?

P.V.: Jau buvo vienuoliktokas, jeigu neklystu. 

J.V.: Ir aš atsimenu. 

P.V.: Buvo vasara, ir jis sudalyvavo tame seminare. Nuo Parnidžio kopos leidosi žemyn, ir iš karto – plūduriuoja, lyg žmogus vandeny plūduriuotų. Sako, „atrodo, lyg nuskendęs žmogus. Bet galvoju, negi čia ir bus nuskendęs žmogus? Nusileisiu, pasižiūrėsiu. Nusileidžiu – tikrai nuskendęs. Viena ranka nuvalgyta žuvų, galva nuvalgyta. Jis nufotografavo, rodė tą nuotrauką mums. Pasakojo be emocijų. Ramiai. Taip, kaip yra. Jis taip ir matydavo – taip, kaip yra. Labai keistas žmogus buvo, labai. Tada taip nevertinom, kad labai keistas. Bet jis toks ramus buvo. Jis buvo toks ramus. Taip galima būtų pasakyti. 

J.V.: Jis nebuvo ramus. Jis ištisai judėjo. Visur ieškojo. Kaip jis galėjo būti ramus?

P.V.: Kai tu su juo kalbiesi, jis su tavim kalba ramiai, ir tau atrodo, kad jis yra ramus. Nieko ypatingo nedaro. Bet šiaip velnių prišveitęs. 

Paskui jis fotografavo gamtą skirtingais metų laikais. Jis susirado vieną vietą, pasibetonavo aikštelę. Jam kažkas pasakojo, kad vienas fotografas pasibetonavo aikštelę, kad ten pasistatytų stovą ir galėtų fotografuoti tą patį vaizdą skirtingais metų laikais. Ir Audrius per metus laiko keturis kartus nufotografavo. Ta nuotrauka nesigavo graži. Tiesiog keturios nuotraukos. Nesigavo tas vaizdas. Bet kai pagalvoji, jis metus laiko kantriai laukė, kad per kiekvieną metų laiką nufotografuotų po vieną nuotrauką... 

G.B.: Ar jūs žinot, kad jis paskui pasibetonavo aikštelę ir pas Matelį taip filmavo ligoninę skirtingais metų laikais?

P.V.: Šito jis nesakė. 

G.B.: Filme „Prieš parskrendant į žemę“ yra tokie epizodai, kur daug kadrų greitai prabėga, akyse keičiasi oro sąlygos, metų laikai. Tai jie irgi įbetonavo trikojį prie ligoninės ir filmavo. Manau, veltui nepraėjo pamokos. 

P.V.: Šaunuolis! 

J.V.: Iš pradžių man jis nebuvo... niekada nebūčiau pasakius, kad man jis keistas. 

P.V.: Mes jį priėmėm, kaip visus normalius žmones. 

J.V.: Jis ir buvo normalus žmogus. 

P.V.: Dabar kai žiūri, tai ne eilinis. Toks kažkoks pakylėtas. 

J.V.: Jis ir buvo pakylėtas, bet nebuvo keistas. Man jis buvo tiesiog labai įdomus. Jo požiūris buvo labai įdomus, bet jis pats nebuvo keistas.

P.V.: Nebuvo. 

J.V.: Galvodavau tik, kad jis savimi nepasirūpina, kad jis būtų pavalgęs, sotus. Šituo nepasirūpindavo. Jam būdavo neįdomu. Visiškai neįdomu. Tai tik tuo neramino šiek tiek.

P.V.: Taip, kaip jis, nesielgė joks kitas vaikas. Kiek metų turėjau būrelį, daugiau taip niekas nesielgė. 

J.V.: Visi pasirūpindavo savo fiziologiniais poreikiais.

P.V.: O šitas – ne. Audrius buvo įsirengęs laboratoriją palėpėje, leido mama pasižiūrėti? 

G.B.: Ten buvo uždaryta, mačiau tik iš lauko.

P.V.: Žodžiu, aš norėjau tą palėpę pasižiūrėti, bet Audrius sakė, kad nenori rodyti. Jis ten įsirengė fotolaboratoriją. Jis ten ir gyveno toje palėpėje praktiškai visą vasarą. Na ir visą rudenį. Ir žiemą, kol dar nebūdavo labai šalta. Nesakau, kad labai norėjau pasižiūrėti. Daviau jam suprasti, kad norėčiau, bet jis davė suprasti, kad geriau ne. Tai ir nelindau. O mama, nežinau, ar buvo įėjusi į vidų. 

G.B.: Buvo, buvo. Pasakojo, kaip varydavo jį namo, nes sušals, o jis neidavo. 

P.V.: Po to atsimenu, kaip jis fotografavo aktą mokykloje. Nepasakojo? 

G.B.: Ne. Merginos?

P.V.: Jo. Paprašė klasiokės, kuri turėjo gerą figūrą, kad užliptų ant palangės mokykloj, už užuolaidos, ta prasme, kontražūrinėje šviesoje. Ir jis fotografavo jos šešėlį toje užuolaidoje. Ji nebuvo nuoga. Buvo su triko, po kūno kultūros. Bet tame šešėlyje atrodė kaip nuoga. Tai čia buvo toks Audriaus „aktas“. Net nežinau, kokią mergaitę fotografavo. Nes mergaitė liepė, kad jis niekam nesakytų. Tai jis net man nesakė, kurią. Jis tokius įdomius dalykus bandydavo. Visą laiką buvo ieškojimų kelyje. Tikrai buvo įdomu. Ką aš dar atsimenu? Jolantos brolis gyveno Prienuose, namuose, kuriuos kažkada pastatė Prienų girininkas. Ir to namo palėpėje kartą radau stiklines plokšteles. Tamsintas. Stikliniai negatyvai. Ir sakau Audriui: gal nori padaryti nuotraukas? Ir jis tas nuotraukas padarė. Ačiū Dievui, tada jau turėjom gerą didintuvą. Ir jis plokštelę po plokštelės padarė visą parodą. Paskui tos nuotraukos buvo eksponuotos ne kartą įvairiose vietose. Jis įdomus eksperimentatorius. Imdavo ir darydavo. Negatyvai buvo ne jo, bet jis ėmėsi. Parodą padarė labai įspūdingą. Daugiausiai ten buvo nufotografuoti žmonės – girininkai, tarnautojai. Viena nuotrauka, atsimenu, mane net sukrėtė, visiems padarė didelį įspūdį. Sėdi girininkai, apsirengę tomis baltomis uniformomis, o tarp jų – tokia žabų krūva. Įsižiūri – o ten negatyvas sudraskytas. Žodžiu, kažkoks žmogus buvo nufotografuotas ir jis buvo išbraižytas, kad veido nesimatytų. Tai čia ar tyčia, ar kerštas, ar dėl šventos ramybės kažką likvidavo, kad neturėtų kokių politinių pasekmių. Žinai, kokie laikai buvo. 

G.B.: Iš kokių laikų tos nuotraukos? 

P.V.: Jos buvo darytos Smetonos laikais. Ir aš įsivaizduoju, kad jeigu tuos negatyvus laikė nuo Smetonos laikų, tai jie turėjo būti „sterilizuoti“, kad prie jų kas neprisikabintų, kad neatsidurtų kur nors Sibire. Tai va, toks įdomus dalykas, toks kadras įdomesnis. O šiaip tai gražios nuotraukos. Sustabdytas laikas, kaip laiko kapsulė. Į parodos atidarymą buvom pasikvietę tą moteriškutę. 

J.V.: Taip, prisimenu, Audrius tada dar buvo mokinys.

P.V.: Mokinys gal šešiolikos metų. Žinau, kad Audrius paskui, kai jau studijavo akademijoje, vežėsi ir kažkur darė parodą. Ir ne vieną parodą darė, nes tos nuotraukos tikrai turėjo pasisekimą. Jis protingai padarė, su krašteliais. Matėsi, kad iš stiklinio negatyvo, nes kraščiukai aplaužyti.  

J.V.: Jis tokį skonį turėjo. Čia, man atrodo, toks prigimtinis skonis – natūralumo palikdavo. Aš atsimenu, kaip jis buvo pasipiktinęs tomis visomis parduotuvėmis. Jis sakė, mus verčia pirkti tai, ko mes nenorim. Tarkim, perki kažką, o ten dar būna priklijuotas koks nors priedas. Jis taip piktinosi, kad mes tiek daug vartojam. Buvo labai ekologinio mąstymo, ne kažkokių idėjų prisiskaitęs, bet iš esmės nusiteikęs kuo mažiau naudoti. Kuo mažiau suvartoti. Čia pradžia gal buvo visokių akcijų, kur prideda kažką 200 g daugiau. Audrius sakydavo, aš nenoriu daugiau!

P.V.: Jis visada norėjo priešintis. Pamenu kartą išsikalbėjome apie mūsų būrelį, kaip mes dalyvaujame respublikiniuose konkursuose. Audrius sako: „Nu, nuvažiuojam į konkursus, duoda mums diplomus. Kadangi Birštonas, tai ir duoda.“ „Kaip tai?“ – sakau. O buvo toks atvejis, kai rengėjai, neatsimenu pavardės, fotografijos skyriaus vadovas, pasakė tokią frazę: „Mes visada laukiam, kokias nuotraukas atveš „Birštonas“, kad žinotume, kokiame lygyje dirba Lietuva. Mes buvom labai „pasikėlę“ nuo tokių žodžių. Ir Audrius – taip pat, nes tai ir jo nuopelnas. Atsimenu, jis sako: „Mes nuotraukas nuvežam ir mes iškart – „Birštonas“. Sakau, kad nieko panašaus. Jei nuotraukos būtų prastos, niekas nežiūrėtų. „Gerai, sako. „Jeigu taip, padarysiu du paketus nuotraukų – vieną su savo pavarde, kitą – su sugalvota.“ „Daryk, nu ką.“ Niekad nesakydavau „nedaryk“. Jeigu jam norisi – daryk. Ir jis susigalvojo pseudonimą – Jonas Zaremba. Nuvažiuojam į konkursą, įteikinėja diplomus: Audrius Kemežys, paspaudžia ranką – pirma vieta. Kitam žanre – vėl Audrius Kemežys. Paskui – Jonas Zaremba. Audrius sėdi. Tai tada vadovas nueina atsiima apdovanojimą „už vaiką, kuris neatvažiavo“. „Tai kaip čia, - sakau, Audriau, įvaizdis ar nuotrauka?“ Tai va toks. Niekas tokio bajerio man nebuvo iškrėtęs. Tik jis. 

G.B.: Jis visada viską tikrindavo. 

P.V.: Bandytojas, taip. Pas mus tame būrelyje buvo vaikų, kurie reikalavo daug daugiau dėmesio. Audrius nereikalaudavo dėmesio. Ne. Tyliai ramiai ateina, išsiryškina juostas, sėdi, daro nuotraukas. Kuklus, ramus. O daugiausiai tie zdraicosvisą tavo dėmesį paima, visą sveikatą sunaudoja. 

J.V.: Bet jis ateidavo į mūsų namus pavakaroti. 

P.V.: Taip. Kiti niekas neateidavo. O jis ateidavo. 

J.V.: Jis ir kitas mokinys dar buvo. 

P.V.: Jie buvo du. Jis ir Ramūnas. 

J.V.: Bet Ramūnas ne taip.

P.V.: Ne, ne, Ramūnas – rečiau. Audrius dažnai ateidavo. Ar su idėja, ar šiaip. Gal pabendrauti, sužinoti. 

J.V.: Ir ilgai kalbėdavomės. Povilas jau nueidavo miegoti, aš dar su juo šnekėdavausi.

P.V.: Jis nelipdavo niekada į pirmą planą, kad oi, čia žiūrėkit. Jis kitaip pritraukdavo žmones. Nedaugžodžiaudavo. Reikėjo mokėti suprasti, ką jis nori pasakyti. Pasako sakinį, o tu į tarpus dar turi įstatyti teisingus žodžius. Toks buvo jo bendravimo būdas. 

G.B.: Ir ta šypsenėlė... Bet jis kartais kalbėdavo daug. Pasakodavo istorijas, nepaprastai įdomias ir ilgas. Bet reikia tam tikro laiko, nuotaikos, atmosferos.

P.V.: Kaip su kuo. Jei bus daug žmonių, būrys, tai jis nekalba. Jis atsitraukia, stebėtojas toks būdavo. Ir jis turėjo vieną ypatingą savybę – jis patikimas. Jis gali numirti, bet padarys. Žodžio žmogus. Jei pasakė, tai net nereikia apie tai kalbėti – bus. Tiesiog, savaime suprantamas dalykas, kad bus padaryta. Ir po kiek laiko, kai per gyvenimą tiek žmonių pamatai ir praleidi pro save, tai supranti, kokia tai buvo ypatinga savybė. Tas patikimumas. Po to, kai mūsų dukra numirė, jis buvo atvažiavęs. Į pačias laidotuves neatvažiavo. Po to tik, kai jau buvo palaidota. Daugiau jis nebesilankė po laidotuvių. Čia mums visiems, visam Birštonui buvo sukrėtimas. Mes prieš tai nežinojom, kad taip būna. Paskui sužinojom, kad jaunam žmogui gali sustoti širdis. Nu va. Po tų visų įvykių aš Audriaus ilgai nemačiau. Atsimenu, jis man paskambino, kai gavo savo paskutinę „Sidabrinę gervę“. Sako: „Čia Audrius.“ Sakau: „O, malonu! Ir jis man padėkojo tada. Susakė taip labai. Sako „jeigu ne tu, aš nebūčiau tiek padaręs, tiek pasiekęs, kiek pasiekiau“. Sako „niekada nesakiau ačiū, bet noriu pasakyti.“ Aš buvau labai laimingas. Kažkaip niekada niekas nedėkoja. Nu ir niekada nelaukiau juk, kad jis dėkotų. Bet kai taip pasakė... 

J.V.: Supratai, kad reikėjo.

P.V.: Supratau, kad man tai labai svarbu, kad kažkas pasakytų ačiū. Ir tai, kad pasakė būtent Audrius.  

J.V.: Mes labai džiaugėmės Audriumi, kad jis taip... 

P.V.: „Gervė“ – buch, „Gervė“ – buch... 

J.V.: Kad jam taip sekėsi kurti tą kiną, kad jam viskas sekėsi. Mes labai džiaugėmės.

P.V.: Mes iš viso – gyvenom jo darbais. 

J.V.: Negali pasakyti, kad gyvenom, bet visada buvo svarbu. Jis pasakojo, kaip viskas, kaip gerai, kaip įdomu. 

J. V.:  Aš nežinau, mes juk irgi buvome palyginus jauni, kai jis buvo vaikas. Bet atrodė, kad jis toks labai brandus. 

P.V.: Ne pagal metus. 

J.V.: Ne, tai tada taip nevertinom, dabar taip atrodo. Bet tada matėm, kad labai aistringas žmogus, atsidavęs savo aistrai. Tada mes taip nevertinom, kad jis brandus. Ne. Dabar atrodo, kad tarsi nebėra tokių žmonių. 

P.V.: Dabar iš tokių metų perspektyvos kitaip viskas matosi. Nežinojom gi mes, kad jis taps ... Audriumi Kemežiu. Iš kur mes galėjome žinoti? Bendrauti bendraujam. Jis mokėjo kalbėti nekalbėdamas. 

J.V.: Toks nieko sau nereikalaujantis, nieko. Labai mažai eikvojantis. Visur.

G.B.: Asketiškas.

J.V.: Taip. Asketiškas. Tikrai. Tausojantis visų kitų jausmus, žemę, viską, visą aplinką. Jam nedaug labai reikėjo. Jis labai mažai sunaudojo čia žemės ir žmonių resursų. 

P.V.: Perfekcionistas – be neigiamo prieskonio. Atrodo, daro tol, kol jaučia, kad reikia daryti. Kol padaro taip, kaip jam atrodo, kad reikia. Jam tiesiog neįdomu nepadaryti. Nejausdavo satisfakcijos, pasitenkinimo, jeigu nepadaro nuotraukos taip, kaip jis sumanė. 

J.V.: Subtilumas. Jis to ieškodavo. Nes perfekcionizmas, man atrodo, kad čia su aiškia tvarka susijęs. 

G.B.: Aukšti reikalavimai sau, va taip pavadinkim. 

J.V.: Taip. Aukšti reikalavimai sau. Nesusitaikydavo su maždaug apytiksliu rezultatu. Tikrai. Man kažkodėl nesinori to perfekcionizmo naudoti.

P.V.: Man tai norisi tą žodį vartoti. 

J.V.: Tai gerai. 

P.V.: Žinai, kai visas paveikslas gatavas ir trūksta to vieno paskutinio potėpio, kuris dažniausiai sugadina paveikslą, bet tą potėpį uždėjus – uch. 

J.V.: Ne. Sako, tobula – kai nieko nėra per daug.

P.V.: Tai ir tas, be abejo. 

J.V. Ir Audriui rūpėjo, kad nebūtų per daug. Turbūt jis trupučiuką nuimdavo nuo to, kas visiškai tobula.

P.V.: Mes po daug metų susitikom su vienu dėstytoju iš kolegijos. Toks Mačiulis, tikriausiai nežinot. Su juo išėjo kalba, verta ar neverta dirbi būrelio vadovu? „Nu gerai, - sako. - Bent vieną turit tokį, kur jūs laikytumėt, kad tikrai dirba, kad įdėjot energiją, ir yra. Povilai, ar yra?“ „Yra. „Tada, - sako, - ne veltui nugyvenai.“

 

Asmeninių archyvų nuotraukose - Audrius Kemežys filmuojant vaidybinį filmą "Senekos diena" (rež. Kristijonas Vidžiūnas), Povilas Veteris ir Jolanta Veterienė, A. Kemežys ir Giedrė Beinoriūtė dokumentinio filmo "Vulkanovka. Po didžiojo kino" filmavimo akimirką.

Komentarai