Komentaras. Dar viena istorijos pamoka
Jau, atrodo, pripratome: jeigu artėja valstybinė šventė – lauk istorinio filmo! Reikia tautai priminti istoriją, pravesti pamokėlę, kad neužmirštų, įsikvėptų dvasios prieš šventes, žinotų, dėl ko keliamos trispalvės. Nes kitu laiku kažin, ar tauta žiūrės, ar susidomės, ar jaus polėkį būti pamokyta. Tad Valstybės atkūrimo dienos proga, vasario 14 dieną kino teatruose pasirodė dokumentinis filmas „Partizanas“, kurį režisavo Agnė Zalanskaitė.
„Partizane“ pasakojama apie partizaną Juozą Paliūną – Rytą, kuris tarsi testamentą užrašė „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Faktai pateikiami istorikų lūpomis, jo anūkės ir bendražygių prisiminimais, kuriuos papildo atkuriamosios dokumentikos kadrai bei aktoriaus Pauliaus Markevičiaus skaitomi / vaidinami memuarai.
Filmas, atrodo, pasimetęs savo sumanyme – tarp televizinės dokumentikos ir vaidybinio mainstreamui skirto filmo (kažko panašaus į „Tarp pilkų debesų“). Istorikų pasakojimai pateikiami „kalbančių galvų“ principu – sėdi ekspertai pasodinti kokioj nors patalpoj, gal kabinete, ir pasakoja žiūrovui, ką jis turi žinoti. Pateikia faktus, informaciją iš šaltinių, mažu paklausę užsikabins ir patys po to informacijos pasieiškos. Pateikiami faktai – gana dekoratyviniai, atrodo, jau girdėti mokykloje. Kad nebūtų per sudėtinga. Ir, žinoma, tik teigiami, pateikiant romantinę herojaus perspektyvą. Nes pabandyk tu šventu dalyku suabejoti... Negalima.
Atkuriamosios dokumentikos kadrai – kuo efektyvesnių, kuo labiau techniškai išpildytų, vertų kone Holivude besisukančių juostų apie istorinius įvykius (ir ko ne „1917“ ar koks „Diunkerkas“?) demonstravimas. Tik klausimas, kiek dokumentikai reikia šito saldaus, demonstratyvaus, dramatiško, daliai vaidybinių filmų būdingo braižo? Nei autentiška, nei tinka prie bendro tono. Jeigu norisi leisti sau išpildyti menines ir technines užgaidas, gal reikėjo tiesiog kurti vaidybinį? Nereikėtų - norint pabrėžti istorijos didingumą ir svarbumą - triskart naudoti to paties įspūdingo, lyg tiesiai iš minėtos vaidybinės plejados filmų ištraukto kadro, lydimo dramatiškos muzikos (na, muzikos dėl savo tono turbūt pavydėtų pats Christopheris Nolanas, paliktų savo nuolatinį kompozitorių Hansą Zimmerį...). Na, ir aktoriams būtų aiškiau, ką jie veikia: kuria personažus ar reklaminius atvirukus? Paulius Markevičius – puikus, visapusiškai kine galintis atsiskleisti aktorius, tačiau „Partizane“ jam visiškai nėra erdvės parodyti savo profesines galimybes. Ar jis centrinę pasakojimo figūrą įkūnija, ar tiesiog turi gražiai perskaityti jo atsiminimų ištraukas? Stebint jį, tampa aišku, kad jam skirtos vaidybinės užduotys nebuvo suformuotos iki galo ir aktorius liko akligatvyje.
Beje, gal subtilesnis muzikos „režisavimas“ būtų šiek tiek padėjęs filmui? Nes nuolatos grojanti didelį krūvį turinti muzika (ir dar, žinoma, garsiai, kad būtų aišku, ką žiūrovui reikia jausti) kuria įspūdį, jog kino teatro ekrane sukasi valandos trukmės filmo traileris. Nesvarbu, ar kalba istorikai, ar Markevičius skaito, ar rodomi atkuriamieji epizodai – visada fone dramatinė simfonija, kartais net užgožianti sakomą tekstą.
Ir taip, vėl ta kritikė peikia šventas nacionalinio kino kūrėjų intencijas – negi nebegalima kurti istorinių filmų, negi negalima prisiliesti prie partizanų temos? Žinoma, kad galima, tik ta tema jau tokia nutampyta, ypač pastaruoju metu, kad ima atrodyti - kiek gi galima kartoti tą patį taip pat? Juk ir kino pokalbiui apie partizanus galima atrasti įdomesnių prieigos taškų ar bent pasirinkti subtilesnę, prie žanro derančią stilistiką. Žiūrovas vis tiek ateis. Filmo tema neturi būti gelbėjimosi ratu – kiekviena nusipelno kokybiško išpildymo. O „Partizanas“ pagal savo trukmę ir formatą būtų visai neblogas produktas televizijai, bet ne kino teatrui.
Manto Bartaševičiaus nuotr.
